Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
 TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

POLEMIKA

Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?

TOMAS KAVALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

Sykį, kai kolegei literatūrologei papasakojau, kad Bostono universitete greta pagrindinių studijų mokiausi ir grožinės literatūros rašymo, ji kone patyrė šoką. Lietuvoje įprasta, kad mokomasi dainuoti ar groti muzikos instrumentu, tam yra muzikos mokykla, arba mokomasi piešti ir tapyti, tam yra dailės mokykla. Tačiau grožinės literatūros rašymo mokyklų nebūna. Geriausiu atveju egzistuoja vidurinėse mokyklose sustiprintos literatūros programa: daugiau skaitoma lietuvių ir pasaulinės literatūros, daugiau mokomasi rašyti interpretacijas, rašinius. Tik ne pačios prozos, novelistikos.


JAV universitetuose interpretacijos menas – tai, kas jų curriculum žargone žinoma kaip composition, atskiriamas nuo mokymosi rašyti prozą. Pastaruoju atveju, prieš prasidedant semestrui, kurso creative fiction writing profesorius paskelbia konkursą, norintiems patekti į jo ar jos seminarus. Konkursui pateikiamos novelės arba apsakymai. Atrenkama dešimt dėmesio vertų studentų ir su jais dirbama. Dirbant su pradedančiųjų apsakymais ar novelėmis, sykiu brandinamas ir rašytojas, kuris turi išmokti priimti kritiką.

O technika tokia: pirmosios kelios savaitės skiriamos grožinės literatūros rašymo teorijai, tam studijuojamos pusiau vadovėlinės knygos, kur, pateikiant pavyzdžių iš klasikinės literatūros, aiškinama, kaip ir kada kurti konfliktą, gamtos aprašymą, personažų augimą ar jų moralinį nykimą, nuotykių elementus, erotines scenas, pirmojo arba trečiojo asmens balsą etc.; vėliau kiekvienas seminaras yra personalizuojamas, t. y. skiriamas konkretaus studento/autoriaus teksto analizei/interpretacijai. Seminaro metu autorius, kurio tekstas analizuojamas/interpretuojamas, privalo tylėti net ir tuo atveju, kai girdi, kad seminaro dalyviai radikaliai iškraipo mintį, nesuvokia intencijų. Ši autoriaus „tylėjimo“ technika parinkta ne be konceptualaus konteksto (pavyzdžiui, R. Barthes’o esė „Autoriaus mirtis“, paskelbta Amerikos spaudoje 1967-aisiais: autorius miręs, egzistuoja tik pats tekstas). Tuo tarpu auditorijoje gyvas autorius ir girdi, ir mato, kaip jam nesikišant grožinės literatūros rašinys įgyja autonomiją, kaip tekstas suvokiamas kitų. Randasi rakursų įvairovė, nes autoriui neleidžiama paaiškinti, kas novele norėta pasakyti, kodėl pasirinkta vienokia ar kitokia rašymo technika...


Tai pradinis etapas, kuriame autorius išgirsta skaitytoją, bet nieko negali pakeisti. Kaip ir gyvenime... Antrasis etapas –­ kai autorius pateikia pataisytą kūrinį. Iš pataisymų matyti, kiek studentas/autorius geba priimti kritiką: gal yra aikštingas, pretenzingas, kitus laikantis kvailiais, kurie nemato šedevro ir prieš juos sėdinčio Shakespeare’o.

O kai jaunas rašytojas imlus pastaboms ir pasiūlymams, progresas vyksta akyse. Tuomet rašytojas tampa perrašinėtoju – savo kūrybą jau ne tik užrašo, bet ją keliskart perrašo. Seminaro metu galima išmokti atsisakyti pretenzijos tapti rašytoju, nes daug realesnė pretenzija tapti perrašinėtoju. Vykstant seminarams, sukūriau posakį: „Nesu tiek talentingas, kad būčiau rašytoju, bet esu talentingas užtektinai, kad būčiau savo prozos perrašinėtoju.“ Juk kiek kartų savo kūrybą perrašinėjo E. Hemingway’us, L. Tolstojus, G. Flaubert’as?.. F. Dostojevskis net yra pasakęs, kad jei būtų turėjęs tokias finansines galimybes kaip Tolstojus, „Brolius Karamazovus“ būtų perrašęs taip pat penkis kartus, kaip Tolstojus perrašė „Anna Kareniną“, o tada jau Tolstojus nė iš tolo nebeprilygtų...

Kitaip tariant, net ir didieji klasikai save matė kaip perrašinėtojus. Tuo tarpu jaunam autoriui dažnai maga pagimdyti perliuką išsyk, skubotai draugų klausiant: „Na, kaip, ar patiko?“ Tokio pobūdžio klausimai išduoda autoriaus nepasitikėjimą savimi. Reikia kito žmogaus patvirtinimo, o kai kitas pasako, kad novelės idėja gera, bet dar daug prie jos padirbėti reikėtų, įsižeidžiama. Bet tiesa ir tai, kad subrendę ir pripažinti rašytojai kartais (o gal visada?) greičiau ir ilgiau įsižeidžia nei nepripažinti. Pamėgink žinomam Rašytojų sąjungos nariui pasakyti, jog jo dešimtasis romanas paskutinis „š“, tad verčiau imtų rašyti vienuoliktąjį, kad šlamštu neužbaigtų rašytojo karjeros. Žinoma, čia dar klausimas, kas yra mažesnis blogis – pirmas prastas romanas, bet likusieji geri, ar paskutinis prastas, bet ankstesnieji geri.


Vienas minėto grožinės literatūros rašymo seminaro studentų/autorių paskutinio susitikimo metu prasitarė, kad išsaugojo visų dalyvių šiame semestre rašinius, tekstus, mat, jei kartais kas nors iš šių „pradedančiųjų“ taptų Shakespeare’u, jis paviešintų, nuo kokio lygio naujoji prozos žvaigždė pradėjo, kokiu grožinės literatūros pradžiamokslio lygiu rašė kolega savo studentiškais metais.


Pikantiška detalė: šis studentas pats rašė tik detektyvinius apsakymus iš serijinio žudiko perspektyvos pirmuoju asmeniu. Vienoje novelėje jis aprašė, kaip aukos kūną supjaustydavo į smulkius gabalėlius, sudėdavo į čiužinį, krupščiai užsiūdavo ir išveždavo į kito rajono šiukš­liavietes.


* * *

Kyla klausimas – o kaip rašytojais tampama Lietuvoje? Juk pas mus niekas nemoko prozos rašyti. Taip, knygų leidyklose redaktorius su autoriumi gali padirbėti prie romano, kad jį sustiprintų, bet kaip tas romanas tapo profesionalus? Juk neturime nė vieno grožinės literatūros rašymo ABC vadovėlio – su patarimais, kada sukurti saulėlydį ar audrą jūroje, kada įvesti konfliktines situacijas, o kada – jų išvengti, kada įterpti metaforą, o kada – tiesioginę kalbą etc.


Gal Lietuvoje grožinės literatūros mokomosi „vyriškai“, kaip sovietų armijoje? Parašo jaunas autorius ką nors, pa­rodo profams, o tie išsityčioja ir pasiunčia velniop. Tada sukrėtimas – arba imama rašyti geriau, arba iš viso dingsta įkvėpimas. Beje, laidoje „Be pykčio“ Sigitas Parulskis pasakė, kad prastai rašančius rašytojus reikia šaudyti.


Jaunam rašytojui suvokti profesionalaus rašytojo pastabą – tai viena, o imti ir radikaliai pakeisti rašymo braižą – kita. Beveik utopija net ir tarp pripažintųjų. Juk ar gali S. Parulskis rašyti sentimentalų meilės romaną? O ivanauskaitiškus laiškus žmonijai? Ar būtų galėjęs Gintaras Beresnevičius parašyti tokios struktūros romaną, kaip, kaip G. Wasmo „Dinos knyga“? O G. Wasmo ar galėtų parašyti tokius pasąmoninių vaizdinių romanus, kaip G. Beresnevičiaus „Paruzija“? Gal čia tiktų perfrazuotas posakis: parodyk kaip rašai, o aš pasakysiu, kas tu esi?


Kad ir koks būtų stilius, jei jis profesionalus, tai ir išnešiotas, išaugintas, subrandintas. Atsisakyti savojo stiliaus – tai atsisakyti savojo „aš“, o jau imtis naujo stiliaus – tai visų pirma imtis uždavinio išmokti prabilti nauju balsu, skaitytojui pasirodyti nauju veidu. Bet senas balsas ir senas veidas taip pat buvo naujas, juk buvo išmokta prabilti savaip.


Klausimas: kur ir kaip? Lietuvos atveju, tikrai ne grožinės literatūros rašymo pamokėlėse, prozos seminaruose. Jų nėra.

 

Skaitytojų vertinimai


57991. ontotopinė2010-03-28 14:40
prastai rašantis rašytojas, žinoma, skamba gražiau, nei grafomanas :)

57995. analfabetas2010-03-28 18:00
mano,kad pasakyti,kada prastai rašantis ir kada ne prastai, nėra lengva.Vienam Afroditė prie širdies,kitam Venera...Nenaudingi kūriniai gali būti ir naudingi.O grafomanas-apsėstasis...

58037. bobas2010-03-30 06:37
Gal reikėtų atgaivinti anų laikų jaunųjų rašytojų sekcijas ir kitokius sambūrius. Ateidavo seni profai ir taip iškedendavo jaunųjų rašinius, kad anie žadą prarasdavo. Būdavo, kad ir išgirdavo. Nuo jų neatsilikdavo ir bendraamžiai, plunksnos broliai ir seserys. Vėliau toks lavinimas buvo paskelbtas kūrybos laisvių varžymu, prievarta ir pan. Dabar jaun. autorius kritinių pastabų gali išgirsti tik iš interneto, bet jos dažniausiai nekvalifikuotos, nes anoniminės.

58060. adagasa :-) 2010-03-31 19:07
Sako prastai rašančius reikia šaudyti ane? tai kdl neveda ir lietuvelej tokiu rašymo pamokeliu o tik pradedančiuosius su žemėmis sutripia? Žmogus pora kart parašys ir išmoks, nebutina jo nušaut. Tdl man atrodo kad geriau iš pradžių pora prastų romanu o paskutinis geras, bet iš tiesu ar man(neutraliam skaitytojuj) svarbu ar tai pirmas Dostojevskio romanas ar paskutinis man svarbu jo turinys

58081. 3102010-04-01 15:30
Kuo mažesnis gardas, tuo didesnė trintis. Seniai nenori konkurentų. Užlipa ant kupsto, įtiki savo antgamtiška dovana, ir žiūri, kad kas kitas neužsiropštų ir šlovės aureolės neužtemdytų. Vos gabesnis galvą iškiša, tuoj per ją ir gauna. Tipinis provincijos sindromas. Nušaut paprasčiau, nei mokyt, kaip Parulsiks sako.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:29 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba