Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
 MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

VERTIMAI

Iliuzijų lombardas

MAREK HŁASKO

[skaityti komentarus]

Mūsų mieste yra daugybė gražių gatvių ir aikščių. Apie jas prirašyta daugybė gražių eilėraščių, poemų, dainų ir knygų; tiek daug, kad nebėra prasmės dar ką nors ręsti apie miesto grožį. Vis dėlto jame yra viena gatvė, kuria kad ir kaip pažemintas eitum, jos grožis ir žavesys privers pakelti nosį; kai žvelgi į visus tuos gražius, keistus ir mažus namus, tau į galvą šauna beprotiškiausia mintis, kad turbūt čia gyvena vien geri ir laimingi žmonės. Tiesą sakant, kartais žmonės užsimano šią gatvę pereiti keliais. Pačioje šios gatvės pabaigoje, gražiais bronziniais slibinais išpuoštame name, yra kavinė, tačiau šią paslaptį žino tik siauras ratas žmonių, bet iš tiesų tai reiškia, kad ją žino pusė miesto. Vis dėlto čia lankosi tik tie, kuriems leidžia lyg ir nerašyta, bet kurios skrupulingai laikomasi, taisyklė; tie, kas ką nors padarė.

Šioje kavinėje, prie vieno dailiai sumeistrauto staliuko, sėdėjo jaunas rašytojas su mergina. Mergina buvo labai jauna: juokingo vaikiško veidelio, kuriame juodavo stebėtinai rimtos akys. Ji dėvėjo šviesią languotą suknelę, nes buvo vasara; jos kojos buvo ilgos, laibos ir įdegusios; į tas kojas jau kuris laikas šnairavo prie lango sėdintis senukas metafizine barzdele. Jo vaizduotė taip pasinėrė į stebimas kojas, kad jis pamiršo, jog iki rytojaus vienam skaitomiausių savaitraščių turi baigti meilės eilėraštį. Staiga senukas atsipeikėjo, apsilaižė lūpas ir palinko virš popieriaus lapo; tik po kurio laiko supratęs, kad tai nėra pasakojimas apie koloradų rinkimą, kurį rašyti baigė užvakar, pradėjo dėlioti karštus posmus. Rašytojas ir mergina tylėjo; kaip tik prieš kelias minutes jie baigė pokalbį, kuris sutrikdė ir ją, ir jį; visuomet šitaip būna, kai žmonės vienas kitam išpažįsta neapsakomai gerus ir džiugius dalykus. Dabar abu bijojo prasižioti; žvilgčiojo vienas į kitą; jaunas rašytojas kartkartėmis krenkšteldavo, nors ir žinojo, kad krenkštelėjimas yra kvailas dalykas, nesuteikiantis visiškai jokių perspektyvų. Pagaliau, sunkių sunkiausiai savyje užčiaupęs gausybę nereikalingų žodžių, paklausė:

– Netiki manim?

Mergina papurtė galvą.

– Taip nėra, – pasakė ji. – Tikiu tavim, bet man sunku patikėti tuo, ką sakai. Tai taip netikėta... Net negaliu tau paaiškinti...

– Neaiškink man, – karštai sušnibždėjo jis. – Visai nenoriu, kad man aiškintum. Tiktai noriu, kad patikėtum tuo, ką sakau.

– Tikiu.

– Pasitiki manim?

– Turbūt taip, – pasakė sukryžiuodama pirštus.

– Turbūt ar taip?

– Tai taip...

Jauno rašytojo veide suspindo neregėtas palengvėjimas. Žaisdamas kavos puodeliu, pasakė:

– Nė nenutuoki, kaip sunku pradėti viską iš naujo.

– Padėsiu tau, – tarė ji.

– Viskas, kuo gali man padėti, – tik mylėk mane. Padarysiu, ką galėsiu, kad būtum laiminga.

– Būsiu laiminga, jeigu tau bus ge­ra.

– Dabar turiu eiti, – tarė jis šiek tiek patylėjęs. – Palauk manęs valandėlę, gerai?

Ji linktelėjo ir nusišypsojo jam akimis. Jis spustelėjo jai ranką ir nuėjo. Mergina liko viena. Stengėsi susikaupti ir šalta galva permąstyti viską, kas įvyko, viską, ką jis pasakė; bet jai vis dar atrodė, kad ji, tiesą sakant, girdi jo balsą, kad vieta priešais yra užimta jo kūno ir kad vis dar į ją žiūri jo akys. Bet staiga šis vaizdas išbluko; paskui viskas ėmė nykti kaip ekrane ir tuomet ji nustėro, išvydusi priešais sėdinčią gyvą moterį. Taip pat buvo jauna, bet atrodė ne pagal savo amžių suvargusi; jos akys buvo niūrios ir pilnos liūdesio; po kurio laiko tokios akys prisipildo svilinančio skausmo.

– Čia užimta, – mandagiai pasakė mergina.

– Tai ir juokingiausia, – tarė moteris. –­ Aš tik minutėlę. Į jus kreipiausi jau du kartus, bet jūs atrodėte labai susimąsčiusi. Bijojau, kad garsiau kalbėdama galiu jus išgąsdinti. Ilgai neįkyrėsiu. Tiesą sakant, nė neturiu apie ką ilgai kalbėti. Tik kelis žodžius.

– Prašom, – pasakė užsikirsdama mergina. Į jos širdį įsiveržė bloga nuojauta. Ji su baime žiūrėjo į nepažįstamą moterį ir staiga kiek išgalėdama užsimanė, kad ta išeitų netarusi nė žodžio. Tą akimirką už tai būtų atidavusi viską, tartum žmogus, kuris bijo kažin kokios nesuvokiamos nelaimės.

– Paklausykite, – nuoširdžiai tarė moteris. – Prieš minutėlę jūs čia sėdėjote su vienu jaunu vyriškiu. Taip jau nesėkmingai susiklostė, kad tas apsimetėlis yra mano vyras, tad jį šiek tiek pažįstu. Žinau, kad jis jus myli, nes tai jo mėgstamas pretekstas jau mėnesių mėnesius; pagaliau gali lakti. Tačiau tikėtina, kad jis iš tiesų jus myli. Vis dėlto patarsiu jums: apsispręskite.

– Dėl jo meilės?

– Dėl savęs. Žmonės, kurie myli tris kartus per metus, iš tiesų to nedaro, netgi tada, kai yra tuo patys įsitikinę. Paskui baisu matyti, kaip miršta meilė.

– Ar ji privalo mirti?

– Jis jums sakė, kad jis visą gyvenimą laukė tokios moters kaip jūs?

– Taip.

– Sakė, kad jau mėnesių mėnesius negali nieko parašyti, nes be perstojo galvoja apie jus?

– Taip.

– Sakė, kad liktumėte su juo, jeigu jums rūpi, ką jis gali duoti žmonėms?

– Sakė.

– Paklausykite, – pakartojo moteris. –­ Taigi viskas sutampa. Bet man tai jau galutinai nusibodo. Jau kelis kartus guodžiau visas šitas nelaimėles, o kartą net už savo pinigus vienai sutvarkiau šiokį tokį kebloką reikaliuką. Kvailai jausčiausi, jeigu ir jūs kada nors ateitumėte pas mane paguodos žodžio, o esate simpatiška. Prašau, paklausykite manęs dar minutėlę. Kai pirmą kartą įžengiau į šią kavinę, buvau tokia pat graži kaip jūs. Taip, nežiūrėkite į mane kaip į pamišėlę. Išklausiau tuos pačius žodžius, tada jis dar turėjo savo dantis, taigi tie žodžiai skambėjo kur kas švariau. Patariu nekvailioti. Pirmus tris mėnesius tikriausiai būsi labai laiminga, kad padedi žmogui jo kūrybiniuose ieškojimuose ir jo kančiose. Paskui jis panirs į mažytę melancholiją; pradės ieškoti ir kentėti vienas. Tuo tarpu tu kartkartėmis rasi lūpų dažų pėdsakus ant jo marškinių, trečią nakties jam plikysi arbatą su citrina, kad išgelbėtum nuo pagirių, kol galų gale ateis diena, kai jis atsistos priešais tave ir pasakys: „Atleisk, suklydau. Mano gyvenimas –­ nuolatinis klaidžiojimas. Turiu klaidžioti ir ieškoti; jeigu neieškočiau, žmonės pamirštų mane. Susipažinau su moterimi; nežinau, ar būsiu su ja laimingas, bet tiktai dabar, prie jos, atradau save ir, jeigu ji neliks su manim, jau neparašysiu nė žodžio...“ Ir taip toliau.

Ji nutilo. Minutėlę nieko nesakė, dairydamasi po salę. Paskui savo delną uždėjo merginai ant delno ir tarė:

– O kai jūsų gyvenimas jau taps tokiu pragaru, jog atsiduosite pirmam pasitaikiusiam kvailiui, kad nors sekundę turėtumėte iliuziją, jog gulite šalia vyriškio, tie visi žmonės iš jūsų padarys tokią kekšę, kad tikrai pati imsite taip apie save manyti girdėdama, jog „žmogus blaškosi, graužiasi ir kankinasi“, o jūs nesugebate jo suprasti. Esu jau sunykėlė, į kurią nepažvelgs nė vienas vyriškis, ir patariu uždaryti duris ir pamiršti šitą užeigą. Tai lombardas; paliksite savo iliuzijas, svajones ir troškimus, bet jau neturėsite už ką jų išpirkti. Visos šios inteligentiškai atrodančios ponios, sėdinčios čia, įlįs ne tik į jūsų lovą, bet ir į kiekvieną mintį; sužinosite apie save tokių dalykų, nuo kurių dantys šimpa. Ištaršys jūsų gyvenimą kaip pūkinę patalynę. Pagalvokite apie tai. Nepaisant nieko, gyvenime verta kartkartėmis pamąstyti apie save: tai nėra taip kvaila, kaip atrodo. Graži jūsų suknia. Iš kur?

– Cepelija*.

– Jeigu kas paklaustų, iš kur, sakykite, kad turite dėdę Paryžiuje. Gera entrée. Iki pasimatymo.

Moteris išėjo. Minutėlę mergina sėdėjo sulaikiusi kvapą. Senukas nuo lango vis dar žiūrėjo į ją; staiga jų žvilgsniai susidūrė, ir senukas suglumo. Kampe kažin kas garsiai kalbėjo: „Brykalskis išsisėmė.“ „Kaip? – paklausė kitas. – Juk tai jo debiutas. Nežinia ką dar parašys“. „Nieko jau neparašys, – cerkvišku bosu riktelėjo pirmasis. – Ta knyga yra pradžios pabaiga.“ Mergina pasėdėjo dar minutėlę ir išėjo. Senukas palydėjo ją liūdnu žvilgsniu ir grįžo prie savo eilėraščio.

Gatvėje buvo tvanku. Važiuojamosios dalies viduriu važiavo laistomoji mašina, purkščiodama vandens sroveles. Vairuotojas persisvėrė pro langą ir šūktelėjo merginai: „Lėlyte, žiūrėk, kad iš tavo užpakaliuko garažo nepadaryčiau! Atsargiau per gatvę vaikščiok.“ Žmonės ant šaligatvio palaimingai suklego. Laistomoji mašina nuvažiavo su triukšmu. Vienas pagyvenęs, skoningai žilstantis ponas tarė merginai:

– Iš tikrųjų atsargiau eikite per gatvę, nes galite tapti luoša visam gyvenimui...

– Ai, eikit jūs po šimto velnių, – pasakė mergina geležiniu balsu. – Jums būtų pravartu, jei jums abi kojas lygiai nukirstų; sėdėtumėte tada namuose ir mąstytumėte apie amžinybę, užuot slankiojęs gatvėmis be tikslo ir tauškęs niekus.

Skoningai žilstančiam ponui apopleksiškai pamėlo sprandas, o mergina nusigręžė ir nuėjo. Pražingsniavo daugybę gatvių, nusileido daugybe įvairiausių laiptų ir, pati nepajutus kada, atsidūrė prie Vyslos. Ilgai ėjo žaliu krantu, kol galų gale pavargusi atsisėdo, priešais save ištiesdama savo nuostabiąsias kojas. Saulė leidosi; upe plaukė sustingęs varis. Šitokių paveikslų galima nusipirkti Šembeko aikštėje; ten taip pat galima pamatyti elegantiškiausius vyriškius ir visas tris gražias Varšuvoje gyvenančias moteris. Pievos garavo rasa. Kitame Vyslos krante draikėsi ūkanos, ir jau buvo neįmanoma nieko įžiūrėti. Dienos šviesa geso, ir staiga mergina pamanė, kad jeigu su kuo nors nepasišnekės, tai pravirks kaip vaikas; o ji buvo stipri ir nekentė ašarų. Nieko nesitikėdama pasisuko į šalį ir pamatė, kad netoli jos sėdi mažas strazdanotas berniukas su knyga ant kelių. Prisiartino prie jo ir tarė:

– Tu turbūt norėtum tapti rašytoju, ar ne?

– Jūrininku, – nemandagiai atšovė strazdanius.

– Kiek tau metų?

– Koks tavo reikalas?

– Negali atsakyti, stuobry?

– Prisikabinai ir neleidi skaityti, – piktai atsakė strazdanius. – Taip lyg norėtum man duoti pinigų kinui. Aštuoni. Tuoj sutems, ir turėsiu šliaužti namo. O tenai jau negalėsiu skaityti.

– Kodėl?

– Motina lieps pamokas ruošti.

– Kas tau rytdienai užduota?

– Matematika.

– Matematika, – tarė tvirtai įsitikinus mergina, – tai nesąmonė.

– Visiška.

– Klausyk, – tarė mergina. – Duosiu tau pinigų kinui arba net dviem kartams, bet turi man pažadėti vieną dalyką. Gerai?

– Nebūk tokia greita, – pasakė strazdanius ir įtartinai nužvelgė ją nuo kojų iki galvos. – Aš ne iš tų, šiuolaikiškų. Iš pradžių pasakyk, koks reikalas.

– Duosiu tau kinui, – pasakė mergina, – bet su sąlyga, kad suaugęs būsi rašytojas.

Strazdanius ėmė šėtoniškai juoktis.

– Šūdo, – tarė trumpai.

– Klausyk, snargly, – pasakė mergina ir netikėtai stipriai suspaudė jam ranką. –­ Dėl manęs tai gali tapti nors ir klebonu Pikutkuve. Aš tik noriu, kad tu pasakytum: „Tapsiu rašytoju.“ Ir už tai tau duosiu kinui.

Strazdanius pažvelgė į ją smalsiai.

– Kvaiša, – tarė jis su neapsakoma nuostaba balse. – Ar nesupranti, kad žodis yra žodis?

– Parašysi knygą, – tarė ji. – Joje aprašysi paprastos jaunos merginos meilę vienam rašytojui. Aprašysi gailesčio jausmą, kuris visada ima viršų prieš meilę ir dėl kurio tiek moterų ištiko nedalia. Aprašysi jų pirmą meilės naktį, kai vyrukas stovi už durų ir inkščia, kad jį įleistų į kambarį, o kai pagaliau įsileidžia, jis voliojasi prie lovos ir grasina, kad persipjaus venas. Aprašysi, kaip moteris pavergiama, šantažuojant girtuoklyste. Aprašysi kavinę, kurioje sėdi gražios moterys, apsirėdžiusios galbūt geriausiai visoje Varšuvoje, ir viešnamio šeimininkės iš Plonsko mąstyseną. Ir daug kitų įdomių dalykų. Tai kaip?

– Atstok tu su savo rašytoju, – grėsmingai tarė strazdanius ir su trenksmu užvertė knygą, – apskritai eik iš čia ir palik mane ramybėje. Jeigu aš kartą pasakiau, kad tapsiu jūreiviu, tai taip ir turi būti. Aš net sugalvojau laivui pavadinimą: „Albatrosas“. Tik tu esi boba, turi krūtis ir niekada to nesuprasi. Grįžk pas savąsias lėlytes, o mane palik ramybėje.

– Ir kas tau iš to, kapitone?

– Kvailute, – pasakė jis ir jo strazdanotame snukutyje išplito palaiminga šypsena. – Keliausiu po visą pasaulį. Pamatysiu visas šalis. Ar tu to nesupranti?

– Kai būsi rašytojas, taip pat galėsi keliauti. Ir žeme, ir jūromis.

– O paskui grįšiu iš reiso, – tęsė strazdanius, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į merginos žodžius, – ir eisiu į „Surūdijusio lavono“ smuklę. Žmonės apsės mane, o aš jiems pasakosiu apie viską, ką mačiau. Ir tai bus nuostabu.

Mergina atsistojo ir nusipurtė suknelę.

– Esi kvailys, – tarė ji. – Keliems žmonėms papasakosi? Dešimčiai? Dvidešimčiai? Šimtui? Ir kas iš to? Greitai mirs tavo poringė; rytoj ateis kitas jūreivis, papasakos įdomesnę, o tavoji bus užmiršta. Jeigu būtum neblogas rašytojas, tavo knygą skaitytų šimtai tūkstančių. Kad ir kaip būtų, tikrai daugiau, negu būtų to verta. Žmonės vis atsiverstų ją. Atsimintų kiekvieną tavo žodį. Vaikai iš jos mokytųsi mokyklose. Kalbėtum daugybei, daugybei žmonių visame pasaulyje. Bet kaip nori. Esi toks pat kvailys kaip jūs visi. Lik sveikas, kapitone.

Ji nuėjo; saulė jau pasislėpė už medžių, tolumoj nežinia kas kaukė girtu tenoriuku. Ir kai jau buvo nužingsniavusi gabalą, strazdanius sukliko iš visų jėgų:

– Gerai! Būsiu rašytojas!..

Mergina krūptelėjo. Pažvelgė į besi­leidžiančią saulę ir pradėjo greitai, net dusdama bėgti gražiosios gatvės link.


1955


Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

____________________________________
* Cepelia (Centrala Przemysłu Ludowego i Artystycznego) – Liaudies ir dailės amatų centras.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:28 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba