Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
• ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
 NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)

Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)

Diogenikos

NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS

[skaityti komentarus]


* * *

Visi kalbėjo, kad aš miriau tą pačią dieną kaip ir Aleksandras Makedonietis. Varge, tu, varge, kokie naivūs tie žmogeliai, tai jis užsilenkė tą dieną, kai miriau aš.


* * *

Kai aš einu gatve ir, privalgęs pupų, perlinių kruopų, purpsiu, prieš tai neatsisuku apsižiūrėt, ar nėra žmonių, einančių įkandin. Ir ne todėl, kad jų negerbčiau. Anaiptol...

O jei eina turčius – tai dar ir paspaudžiu... Nes šie paprastai yra tikrai pamiršę, jog yra tik žmonės...


* * *

Žinote, už ką mane išvarė iš miesto, iš šito gatvių labirinto? Mano tėvas, pinigų keitėjas, įkalbėjo mane padirbinėti pinigus. Tiesą sakant, įkalbinėti manęs nereikėjo, tai buvo tai, ko man išties trūko: dabar galėjau perkainoti mūsų didžiausias vertybes – pinigus... Kurį laiką sekėsi: pinigai byrėte byrėjo, o juos sužėręs į vonelę, viešai aikštėje plaudavau. Taip taip, plaudavau tyru vandeniu... Praeinantieji prošal tik sukiojo pirštus ties smilkiniais, kiti manė, kad pradėjau užsiiminėti šamanizmu, burti, už pinigus sudarinėti horoskopus.

Žinoma, po kurio laiko mane prigavo. Kai ant monetos vietoj ciesoriaus, tautos sąžinės, veido iškaliau aviną su dviem stačiais pimpalais ant kaktos ir bandžiau tuo pinigu atsiskaityti už rubiną, įsigytą iš jo paties brolio, brangakmenių prekeivio... Tai dariau tyčia, tarp kita ko... Dėl juoko...

Už šį mažmožį ištrėmė iš miesto, iš gimtinės. Juk žinote, ką reiškia netekti gimtinės?.. Tai tarsi tamsoje blaškytis nukirsta galva... Tai tas pats, kas žmogui išlupti širdį, nutraukti koją ar ranką, kurią ištiesia sveikindamasis... O jūs ar beturite gimtines? Ar esate tokie pat tremtiniai kaip aš, tremtininėm šypsenom, it pragaras, it dykumos šuliniai tuščiomis akimis, kokiomis žvelgia tik nelaimėliai meilės nepažinę vaikai iš vaikų namų ir internatų... O va pinigus padirbinėti galima ir reikia... Iš pasiutimo, iš pykčio... Tyčia... Vien iš noro atsiimti savo pinigus, kurie man priklauso... Kad lengviau pro pirštus byrėtų.


* * *

Ištremti, išvaryti iš miesto buvo ir dar viena priežastis. Taip bent manė JIE. Daug menkesnė. Bet vis dėlto. Na, kaip čia pasakius. Buvau tapęs be 5 minučių žudiku, na, ne šimtaprocentiniu, bet vis dėlto... Mane apkaltino lengvu kūno sužalojimu ir garbės, orumo įžeidimu. Orumo įžeidimas – kas tai? Regis, išleisti orą iš išsipūtusio baliono. Piš... Ir išėjo oras. Tik jau pagadintas...

Turėjau pažįstamą, su kuriuo vis prasilenkdavau gatvėje ir iš pagarbos vienas kitam mes tiesiog nesisveikindavome. Šis tipas, kiekvienai progai pasitaikius, visur vis primindavo esąs mėlyno kraujo, iš elito genties, nors, galvą guldau, tokios genties nežino joks antropologas, etnologas ar veterinaras, nei Dundulienė, Gimbutienė, Greimas, Diumezilis ir Darvinas kartu sudėjus... Jis drauge vedžiodavosi tokį gauruotą šunį... mėlynu liežuviu. Čiau čiau, sako jis man vieną kartą nei iš šio, nei iš to. Aš pamanęs, kad žmogus taip tiesmukai atsisveikina – dar nė nepasisveikinęs, demonstratyviai nusisukau, irgi mestelėjau: Čiau, bambino. Taip ir išsiskyrėm. Bet čia juk ne apie tai. Dėl to mėlyno šuns liežuvio aš gana rimtai įtikėjau, kad to Elito ar Elektrolito kraujas tikrai mėlynos spalvos. Šunys bei jų šeimininkai linkę supanašėti. Šventai tuo tikėjau; mėlynas tai mėlynas. Tegu būna nors ir saulėtekio spalvos. Kokių tik apsigimimų nepasitaiko... tik gailestį sukelia. Gal žmogus patyrė kraujo perpylimą ir vietoj kraujo į jo gyslas šundaktariai pripumpavo denatūrato ar aušinimo skysčio. Bet... vieną giedrą dieną mano tikėjimas ėmė ir susvyravo, tiesiog pasviro kaip Pizos bokštas. Kaip žinia, tikėjimas turi svyruoti, nes kitaip gresia tapti fanatiku –­ iš labai toli švytinčiu fanariku, taip sakant, kokių pilna kad ir Gedimino prospekte... O tie fanarikai, ne paslaptis, yra idiotų porūšis.

Kad atsitiestų manojo tikėjimo Pizos bokštas, sumaniau patikrinti... Natūraliuoju būdu. Eilinį sykį jis ėjo su tuo šunų kinkiniu, o aš šokau ant keturių, suurzgiau, iš už nugaros šokau jam ant kupros ir suleidau dantis kaklan. Drykstelėjau šonan... ir kad šoks aukštyn raudonų raudoniausias, ką jau ten, stačiai purpurinis fontanas... Tai tiek žinių. Taip aš pažinau spalvas ir praradau tikėjimą žmonėmis.

 

Skaitytojų vertinimai


58073. - - - :-) 2010-04-01 10:36
Kitais kartais būdavo geriau, bet vistiek gerai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:20:27 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba