Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“

„Arkos“ galerijoje veikė paroda „Piešinys 2010“, nuo 2006 metų rengiama kas dvejus metus. Tai tęstinis edukacinis projektas. Parodos pristatymuose buvo pabrėžiama, kad toks renginys „leidžia detaliai išanalizuoti šioje specifinėje meno sferoje vykstančius procesus, supažindinti besidominčiuosius menu su piešinio daroma įtaka menininko kūrybos raidai, prisideda prie piešinio, kaip savarankiško dailės žanro, propagavimo bei jo prestižo palaikymo“. Tačiau parodos ekspozicija, kurioje pristatyta gausybė skirtingų meninių praktikų, įvairių žanrų, formatų, technikų piešinių, verčia pasiginčyti dėl jos tikslingumo, šviečiamojo pobūdžio, galios plėsti žiūrovo akiratį.

Apie parodą su vienu iš parodos dalyvių, tapytoju JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.

Ar ši nemaža ir svarbi paroda ką nors svarbaus mums sako? Kaip galėtum apibrėžti piešinį – kaip žanrą ar kaip tam tikrą raiškos formą?

Visų pirma, sveikinu gausų būrį piešusiųjų, piešiančiųjų ir tų, kurie pieš, su Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiu. Norisi tikėti, kad piešinys ar bent atskiros jo formos, nuo parašo iki akademinės studijos, yra integrali mūsų būties dalis. Piešinys yra labiausiai nepriklausoma, dažniausiai – neverbalinė raiškos forma, įkūnijanti kone plačiausią žmonijos siekinių skalę. Ar piešinys yra svarbus –­ tai individualaus suvokimo reikalas. Jau prieš kelias dešimtis metų Mėnulyje įspausta pėda taip pat yra piešinys. Šiuolaikinis piešinys priklauso nuo to, kokia yra visuomenė, kokie esame patys. Kaip pavyzdį paminėčiau kad ir Jurgio Kairio pilotuojamo lėktuvo „piešimą“ danguje. Taip pat – tatuiruotes ar elementariųjų dalelių greitintuvą etc. Piešinį įsprausti į žanrines ir technines popieriaus ir pieštuko ribas būtų absurdiška.

Ši paroda tradiciškai formuojama „suneštiniu“ principu. Ką galvoji apie tokias ekspozicijas?

Pastaruoju metu vis dažniau aptinku sąmoningai pabrėžiamą edukacinį aspektą įvairiuose projektuose, programose, kuris sukelia tuščio kevalo efektą. Šį efektą 1961 m. įvardijo JAV Ilinojaus mokslininkas prof. J. Harvardas, aprašydamas socialinių integralų pokyčius veikale „Kevalo efektas“. Kasdienėje kalboje vartojamas parodos apibūdinimas „suneštinė“ nėra tik šios pa­rodos sąvoka. Jis aprėpia tiek „Arkos“ galerijoje kasmet vykstančią Vilniaus tapytojų (LDS narių), tiek grafikų „Estamp“ parodą galerijoje „Kairė-dešinė“ ir kitas tradicines LDS parodas. Dabar, spausdinant žodį „suneštinė“ „Word“ programoje, tiek „Windows Explorer“, tiek „Windows Vista“ sistemose, gramatikos korektorius šį žodį pabraukia raudona linija kaip klaidingą (beje, taip pat piešinys…). Pamenu, kai S. Nėries vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos rašinėlyje parašiau „paišymas“ (kompiuterio gramatikos korektorius šio žodžio netaiso), tai buvo įvertinta kaip klaida. Pamenu, per pamoką mokykloje buvo duota karo tema, ir aš piešiau tanką, turėdamas vienintelę priemonę – švino „kepurėlę“ iš Kalvarijų gatvės tiro. Lijo ir švietė saulė. Švinas tanką ant popieriaus piešė puikiai. Tankas išėjo nuostabiai. Manau, tai mano pirmas intuityviai konceptualus paveikslas. Deja, kūrinio likimo nežinau. Darbus surinko. Kitas blogiausiai įvertintas klasėje paišy­bos (korektorius ir šio žodžio netaiso) užduoties rezultatas buvo kiškio, tykančio sultingų morkų, augančių šakniavaisiais į viršų, portretas. Blogiausiai įvertintas mano piešinys – galiniame sąsiuvinio atvarte nupiešti gediminaičių stulpai, dėl kurio buvo iškviesti tėvai.

Suprantu ironišką Tavo poziciją terminijos ir vaizdinių korektiškumo atžvilgiu. Vis dėlto kaip vertintum parodos struktūrą, eksponavimo principus?

Piešinio paroda šiemet buvo eksponuojama visose galerijos salėse. Apie ką ji? Koks jos žanrinis pobūdis? Tematika? Stilistiniai ypatumai? Technika? Kodėl ne animalistinio piešinio paroda? Arba –­­­ kodėl ne akto ar pusakčio, o gal port­reto? Neturint kriterijų, t. y. kelionės tikslo, piešinio diskursas tampa pai­nus ir klampus.

Rezultatas, kuris, nežinia, ar sąmoningai (nenorėčiau tuo tikėti), buvo pasiektas piešinio parodos organizatorių, trukdė kiekvienam konkrečiam piešiniui atsiskleisti, būti pamatytam. Nesvarbu, kas tai būtų – ar eskizas, ar paraštė, ar pretenzijos į akademinių įgūdžių demonstravimą, poetinę įžvalgą ant popieriaus paviršiaus, balansavimą ant neskonybės ribos, nostalgijos, marazmo. Visi minėtieji ir daugelis kitų piešinių bruožų, „užkaborių“, matomų ir „povandeninių“ (parodoje dalyvauja virš 100 autorių), savybių, niuansų, sielų virpesių, bandymų išreikšti, nusikeikti, mylėti – pasiekti atsitiktinai arba uoliomis pastangomis.

Mūsų pokalbyje skamba daug kritikos  parodos atžvilgiu, tačiau dalyvavai joje...

Ši piešinio paroda ir jos autorių gausa verčia prisiminti parodą „Transpolitinis“ (Lietuvos politinio plakato paroda, vykusi 2003 m.). Tačiau tai, kas tinka politiniams portretams – viešųjų ryšių produktui, piešinio atžvilgiu laikytina genocidu. Kaip ir kruopščiai užmaskuoti parodoje eksponuojamų kūrinių kataloginiai duomenys – pavadinimas, sukūrimo metai, išmatavimai, technika.

Parodos ir dalyvavimas jose – patirtys, siekiant kokybiškesnio darbo ateityje, todėl tai naudinga.