Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

AKTUALIJOS

Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje

Prisiminimų nuotrupos

RIMANTAS MORKVĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Informacijos biuras Briuselyje, 1990 m. gruodis. Iš kairės: R. Morkvėnas, J. Zideris ir E. Šiugžda
Nuotrauka iš asmeninio
R. Morkvėno archyvo


        Šiemet minimas atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo dvidešimtmetis. Ta proga nejučia iškyla iš atminties anų laikų įvykiai, sutikti žmonės. LM redakcijos paragintas, pabandysiu pasidalyti kai kuriais savo prisiminimais.


1990 metų rudenį labai netikėtai gavau pasiūlymą vykti į Briuselį, kur buvo kuriama pirmoji po Kovo 11-osios neoficiali Lietuvos atstovybė. Suprantama, kad apie oficialias ambasadas negalėjome ir svajoti, nes mūsų nepriklausomybės tada nebuvo pasiruošusi pripažinti jokia valstybė. Mano diplomatinės žinios tuomet buvo beveik nulinės. Po matematikos studijų Vilniaus universitete visus 18 metų dirbau mokslinį darbą Matematikos ir kibernetikos institute, priklausiusiame Mokslų akademijai. Tiesa, neblogai kalbėjau angliškai ir itališkai, šiek tiek – vokiškai ir prancūziškai. Be to, vėlyvuoju sovietmečiu vienerius metus buvau gyvenęs Italijoje, dėstydamas tikimybių teoriją Genujos universitete.

Pasiūlymą dirbti Briuselyje gavau iš Krikščionių demokratų partijos, kuri Lietuvoje buvo tik neseniai atsikūrusi. 1990 metų rugsėjo viduryje mane užkalbino šios partijos vicepirmininkas Valentinas Ardžiūnas. Buvome pažįstami vos keletą mėnesių – kartkartėmis užeidavau į „Lietuvos aido“ redakciją, kur jis dirbo redaktoriaus pavaduotoju, atnešdavau spausdinti kokį nedidelį straipsnelį, pasikalbėdavome. Ardžiūnas, buvęs politinis kalinys sovietiniuose lageriuose, mokėjo daug kalbų, buvo įdomus pašnekovas.

Sutikau važiuoti net nedvejodamas, nors laukė itin sudėtingos, spartietiškos darbo ir gyvenimo sąlygos. Ardžiūnas tiesiai pasakė, kad negausiu jokios algos, o gyventi teks tame pačiame bute, kur bus mūsų įstaiga. Dar pridūrė: jei kas, galėsi duoti matematikos pamokų ir taip užsidirbsi pragyvenimui... Be to, sužinojau, kad kartu su manimi į Briuselį ruošėsi važiuoti dar vienas lietuvis –­ kaunietis Edvardas Šiugžda.

Minėtą butą Lietuvos atstovybei parūpino Krikščionių demokratų internacionalas, kurio būstinė buvo Briuselyje. Pasinaudojęs savo ilgametėmis pažintimis, šią galimybę surado veiklus Paryžiaus lietuvis inžinierius Adolfas Venskus, tuo metu buvęs VLIK’o atstovas Europoje. Buvo sutarta, kad kartu įsikurs ir po vieną latvį bei estą, o įstaiga vadinsis Baltijos informacijos biuru.

1990 metų lapkričio 17 dieną, šeštadienį, kartu su Edvardu Šiugžda atskridome į Briuselį lėktuvu iš Maskvos ir traukinuku iš oro uosto pasiekėme Pietinę geležinkelio stotį. Taupydami savo varganus grašius, iš stoties į biurą Hotel des Monnaies gatvėje nr. 66 ėjome pėsčiomis. Buvo neįtikėtinai šilta, lijo smarkokas lietus, tad išvaizdų art nouveau stiliaus namą pasiekėme gerokai suplūkę ir sušlapę.

Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje, buvau gavęs ryšulėlį raktų, nes tame Briuselio bute kiek anksčiau jau buvo pernakvoję keletas mūsų deputatų, kai lankėsi Belgijoje su trumpais vizitais. Atsirakinę lauko duris, siaurokais laiptais užlipome į antrą aukštą ir čia, deja, laukė nemalonus siurprizas. Vienai iš dviejų buto spynų joks mūsų turimas raktas netiko!

Taigi likome ant laiptų su visa savo manta ir visais diplomatiniais įgaliojimais… Krikščionių demokratų internacionalo sekretoriatas, kad ir įsikūręs netoliese, vos už keleto namų, savaitgalį, aišku, buvo uždarytas. Tada, griebdamasis už šiaudo, gatvės telefonu paskambinau žinomam Briuselio lietuviui rašytojui Eduardui Cinzui, kurio vienintelio numerį ir turėjau. Rašytojo iki tol niekada nebuvau sutikęs, ir jis apie mūsų misiją nieko nebuvo girdėjęs.

Cinzas atsiliepė linksmu balsu, bet, išklausęs apie bėdą, kažkodėl visai nepuolė mūsų gelbėti ar ką nors paguodžiančio žadėti. Sakė, kad šiandien atvažiuoti tiesiog negalėsiąs. Tiesa, pakvietė rytdienai, sekmadieniui, pas save pietų.

Kelias valandas trindamiesi ant laiptų, nuoširdžiai keiksnojome „abejingąjį“ Cinzą ir vis spėliojome, kas ir kodėl pakeitė tą spyną. Į mus vis pikčiau šnairavo praeinantys namo gyventojai, kai kas net burbėjo, kad iškvies policiją. Sulyti, pusiau žieminiais sovietinio sukirpimo drabužiais mes neatrodėme labai patikimai…

Tik pavakary pagaliau sulaukėme išgelbėtojo, kuris, kaip paaiškėjo, kartu buvo ir kaltininkas. Kolega latvis Janis Zideris linksmas parpėdino iš restoranėlio, kur kartu su vietiniais tautiečiais šventė artėjančią Latvijos Nepriklausomybės dieną. Pasirodo, jis buvo atvykęs keliomis dienomis anksčiau už mus ir jau pasirūpinęs „dėl visa ko“ pakeisti vieną užraktą…

Kitą dieną, sutartą valandą, atvažiavo Eduardas Cinzas. Susodinęs mudu su Edvardu Šiugžda į automobilį, kurį vairavo žmona Juliette, nusivežė į namus pietų. Jau pakeliui paaiškėjo Cinzo vakarykščio „abejingumo“ priežastis. Savo gėdai, ankščiau nebuvau girdėjęs, kad jis dar pokarį, gražioje jaunystėje pakliuvo po traukiniu ir neteko abiejų kojų. Taigi rašytojas buvo visiškai priklausomas nuo savo rūpestingosios prancūzės žmonos galimybių.

Bėgo sunkios, bet įdomios darbo Briuselyje dienos ir mėnesiai. Biurą nuoširdžiai globojo Krikščionių demokratų internacionalo žmonės – ypač jo generalinis sekretorius belgas Andre Louis. Jie dalinai padengdavo mūsų telefono sąskaitas, paskolino rašomąją mašinėlę, kuri net turėjo šiokią tokią –­­ vienos eilutės – atmintį, savo teleksu persiųsdavo mūsų raštus ir atmintines į Vilnių ar Rygą. Įsitikinęs, kad mes dirbame gerai, o gyvename bemaž pusbadžiu (misdami daugiausia bulvėmis iš gretimo turgelio), Andre Louis pasirūpino atidaryti biurui skirtą banko sąskaitą, į kurią geranoriški žmonės galėjo pervesti savo asmeninių lėšų. Tokių žmonių, kad ir nedaug, atsirado – tarp jų buvo ir žinomų politikų, Europos Parlamento narių.

Retkarčiais, kokį kartą per mėnesį, iš Paryžiaus į Briuselį atvažiuodavo Adolfas Venskus. Ta proga paprastai nusivesdavo mus su Šiugžda į gretimą restoranėlį, pavaišindavo, gražiai pasikalbėdavome apie Lietuvą, apie išeiviją. Mielai pasakodavo apie savo jaunystės pažintis su dabar iškiliais krikščionių demokratų veikėjais, daugiausia vokiečiais (ir pats puikiai kalbėjo vokiškai). Apskritai, Venskus turėjo Dievo dovaną bendrauti su žmonėmis.

Atstovybės pažinčių ratas – labai svarbus diplomatiniame darbe – pamažu plėtėsi. Susidomėjimas Lietuva ir mūsų veikla ypač išaugo po kruvinosios Sausio 13-osios. Tada pagaliau man pavyko akredituotis prie Europos Parlamento kaip žurnalistui, „Lietuvos aido“ korespondentui. Akreditacijos pažymėjimas atidarė daugelį durų, labai palengvino priėjimą prie visokiausios informacijos. Žinoma, rašyti laikraščiui neturėjau nei laiko, nei jėgų. Raportus reguliariai siųsdavau savo Užsienio reikalų ministerijai. Beje, turėjau ministro Algirdo Saudargo pasirašytus įgaliojimus, kad esu Lietuvos URM atstovas Belgijoje ir prie Europos Bendrijos. Edvardas Šiugžda daugiau rūpinosi Krikščionių demokratų partijos reikalais, bet, jei kas, mes vienas kitą pavaduodavom.

Biuro patalpos įgijo kiek žmoniškesnį vaizdą, kai vasario pradžioje sulaukėme sunkvežimio iš Vilniaus su lietuviškais baldais, užuolaidom, patalyne, šaldytuvu, skalbiamąja mašina, visokiausiais rakandais ir taip toliau. Šias gėrybes mums atsiuntė Aukščiausioji Taryba. Visi buvome laimingi, kad daiktai nupirkti už rublius, nes užsienio valiutos Lietuvai tuomet katastrofiškai trūko. Deja, belgai uždėjo šiam kroviniui atsakantį muito mokestį, nes mūsų atstovybė neturėjo oficialaus diplomatinio statuso…Visaip manevruojant, kurį laiką pavyko išvengti šio mokėjimo, bet po keleto metų Lietuva vis tiek buvo priversta tą nelaimingą skolą grąžinti.

1991 metų pavasarį paaiškėjo, kad estai dėl vidinių nesutarimų tikriausiai neatsiųs savo atstovo į mūsų biurą. Su kolega Janiu susidraugavome, bet mūsų praktiniai darbai dažnokai skirdavosi, nes Latvija buvo pasirinkusi daug atsargesnį savo išsivadavimo kelią nei Lietuva. Estams skirtame kambaryje vasarį ir kovą buvo apsistojęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, po Sausio agresijos apvažiavęs kone visas svarbiausias Europos sostines. Vis bandydavau jį sujungti su Reikjaviku, iš kurio labai tikėjomės ne tik pripažinimo, bet ir diplomatinių santykių užmezgimo. Deja, Sovietų spaudimas mažytei Islandijai buvo daug stipresnis…

Iki tų metų rudens Briuselyje pavyko nuveikti didesnių ar mažesnių, bet bendram reikalui naudingų darbų. Labai didžiavausi mūsų atstovybės suorganizuotais šalies vadovo Vytauto Landsbergio vizitais į NATO būstinę (gegužę) ir į Europos Parlamento sesiją Strasbūre (birželį). Tą patį birželį man pačiam pasisekė nukeliauti į Romą ir turėti ilgoką pokalbį Italijos užsienio reikalų ministerijoje, dalyvaujant viceministrui ir kitiems aukštiems pareigūnams. Italai, tiesa, kalbėjo labai atsargiai, nepamiršdami vis pagarbinti Gorbačiovo...

1991 metų rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, po laimingai pasibaigusio Maskvos pučo, Lietuva pagaliau sulaukė daugelio valstybių pripažinimo. Įdomu, kad viena pirmųjų užsienio delegacijų, rugpjūčio 30 dieną (kelioms valandoms) atskridusi į Vilnių pasirašyti tokio pripažinimo dokumentų, buvo iš Italijos, o jai vadovavo tas pats mano jau pažįstamas viceministras Claudio Vitalone. Tuo metu kaip tik buvau Vilniuje ir turėjau didžiulį malonumą pasitikti jį prie lėktuvo trapo, o vėliau dar suspėjau parodyti keletą puikių mūsų bažnyčių…

Belgija pripažino Lietuvą rugsėjo penktą, o aš gavau jau oficialias diplomatines pareigas – tapau laikinuoju reikalų patikėtiniu. Tų reikalų tada užgriuvo devynios galybės! Teko rūpintis ne tik santykiais su Belgija, Olandija ir Liuk­semburgu, bet ir su Europos Bendrija, ir su NATO, o dar ir pirmąsias vizas į Lietuvą išdavinėti. Dar penketą mėnesių Vilnius man neatsiuntė jokių pagalbininkų, o Edvardas Šiugžda, taip ir nepasukęs „tikrosios“ diplomatijos keliais, netrukus grįžo į Lietuvą. Be to, dar ir Janis Zideris kažkodėl buvo atšauktas į Rygą, tad kurį laiką Briuselyje buvau nepagrįstai laikomas lyg ir visų Baltijos šalių atstovu. Apie to euforiško, pragariško tempo laikotarpio darbus ir nuotykius galima būtų ilgai pasakoti. Čia prisiminsiu tik vieną epizodą –­ apie, ko gero, pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės pirkinį užsienyje.

Kaip žinia, dar 1991 metų vasarą Kanados lietuviai surinko milijoną kanadietiškų dolerių, kuriuos nusprendė padovanoti Lietuvos reikmėms. Po abipusių konsultacijų buvo nuspręsta tais pinigais pirkti Briuselyje – Europos sostinėje – pastatą, kuris tiktų mūsų šalies diplomatinei atstovybei. Tų metų spalį į Briuselį iš Toronto atskrido Kanados lietuvių bendruomenės vadovai Vytautas Bireta ir Gabija Petrauskienė, kurie norėjo patys dalyvauti, peržiūrint galimus variantus. Laiko turėjome mažai, vos keletą dienų, o čia dar Vilnius paskutiniu momentu atsiuntė aukštą pareigūną, kuris nelabai orientavosi situacijoje ir vos nesugadino reikalo… Po audringų ginčų galiausiai apsisprendėme ir pasirinkome dailų „dviejų fasadų“ namą su gana nemažu sodeliu prestižiniame miesto rajone, Maurice Lietart gatvėje nr. 48. Ilgus metus jis priklausė turtingo teisėjo šeimai, o dabar jį buvo paveldėjusi tolima giminaitė. Namas kainavo apie pusę milijono dolerių, tad dar kelis šimtus tūkstančių galima buvo skirti jo remontui ir pritaikymui naujai paskirčiai.

Torontiečiai laimingi išskrido į namus, o aš likau su Lietuvos Vyriausybės įgaliojimais nupirkti tą pastatą. Reikėjo ne tik sutvarkyti visus popierius, bet ir sulaukti, kol baigsis numatytas paveldėjimo terminas. Gruodžio pradžioje pagaliau buvau pakviestas pas notarą pasirašyti pirkimo dokumentų. Prisimenu, ėjau ten nuo įtampos ir atsakomybės drebančiom kinkom, kišenėje spausdamas pusės milijono dolerių čekį. Tik notaro įstaigoje kiek lengviau atsikvėpiau, kai pamačiau, kad mane palaikyti yra atvažiavęs Cinzas su žmona ir kad aš nebūsiu vienas!

1992 metų vasario pradžioje didžioji atsakomybės našta nuo manęs staiga nukrito, nes į Briuselį atvyko naujasis Lietuvos ambasadorius Belgijoje Pranas Kūris, o ryšių su Europos Bendrija ir NATO reikalus perėmė kitas paskirtas ambasadorius – Adolfas Venskus. Darbų, žinoma, ir man dar liko nemažai, bet pamažu jau ėmiau ruoštis naujam iššūkiui – rudenį turėjau keltis į Romą, nes reikėjo kuo greičiau atidaryti Lietuvos ambasadą Italijoje.


 

Skaitytojų vertinimai


71279. ups! :-) 2011-10-03 11:14
buvo gana įdomu paskaityti apie šią diplomatijos pradžią. Važiuota buvo nežinią kaip paprasto emigranto. O ar tęsinys, Rimantai, bus?

71280. beje, 2011-10-03 11:16
nemažai sąjūdiečių davė Matematikos institutas. Greičiausiai kur kas daugiau nei Lietuvių kalbos ir literatūros, kuris turėtų būti tradiciškai labiau patriotinis.

71281. tiesa,2011-10-03 11:18
o kaip ten su tuo lietuviškai belgišku rašytoju Cinzu? Ar jis yra ką nors reikšmingesnio parašęs?

71294. jona :-) 2011-10-03 12:33
Susigraudinau ir net nežinau ką parašyti... Pirmiausia tai norisi padėkoti savaitraščiui ir straipsnio autoriui. Atrodo, kad viską kas tais laikais vyko, jau mokame mintinai, todėl tokios detalės, apie kurias retai kalbama, labiau paveikia, kaip nuolatiniai priminimai... Manyje kažkodėl sugrąžino tą nuolatinio ypatingo laukimo pojūtį... Turiu rašytojo Eduardo Cenzo knygą, kurioje yra du romanai: "Raudonojo arklio vasara" ir "Trys liūdesio dienos". Knygą 1986 m. išleido "Vaga". Neprisimenu kokį įspūdį man paliko knyga - kažkaip keistai man atrodė veikėjų vardai. Būtinai paskaitinėsiu pakartotinai.

71303. Ežeras2011-10-03 14:40
Beje, reikia sakyti "sąjūdininkai", o ne "sąjūdiečiai", beje.

71313. kan2011-10-03 17:07
Taip, norime tesinio!

71314. ...2011-10-03 17:09
"Įdomu, kad viena pirmųjų užsienio delegacijų, rugpjūčio 30 dieną (kelioms valandoms) atskridusi į Vilnių pasirašyti tokio pripažinimo dokumentų, buvo iš Italijos, o jai vadovavo tas pats mano jau pažįstamas viceministras Claudio Vitalone. " .... Visgi Islandija buvo pirmoji. Argi Gerb.Morkvėnas to nežino? O ir ką dabar veikia ponas Morkvėnas?

71319. atsak2011-10-03 18:07
morkvėnas dirba projektuotoju. jis projektuoja...........politiką. tai tokia matematinė projekcija

71344. briedis2011-10-04 00:53
tritaskiui- cia kalbama ne apie pripazinima, o apie viena is pirmuju delegaciju. i akis krenta didziule distancija tarp megeju pasisventeliu tada ir mikliu funkcionieriu dabar. o ir veidai visai kiti dabar deleguoja. ir dar pridursiu paskalu ir gandu. nes autorius kiek idealizuoja ivykius. ir ji daugelis kuo puikiausiai supranta. as netgi suzavetas. bet jau tada dantis siepe ir prisitaikelio karjeristo paderme, tiesa ne itin arsiai- dar turejo skrupulu ir kartais susidrovedavo. pvz. viena fifa is vagnoriaus aparato man aiskino- kad tu zinotum koks tas saudargas durnas. butent taip pazodziui, bet viesai save rode lyg pacia lojalybe tam paciam saudargui. o buvo ir vos ne cigonisku nuotykiu- vienas musiskis diplomatas austrijos sostines batu krautuvej ikliuvo uz vagyste. matyt nelabasis sugunde. bet austrijos puse buvo diskretiska, o ir tas zmogus toliau ilgai ir laimingai gyvena padoru gyvenima, kleptomaniskus polinkius pamirses. bet pradzia- kokia ji grazi buvo..

71458. Tara2011-10-04 21:19
gerbiamas Rimantai, rašykite knygą, jei dar neparašėte.Tai mūsų istorija. Dėkoju jums kaip ir visiems kitiems, kurie spontaniškai suvokė valandos lemtingumą ir buvo lietuviais.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:20:17 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba