Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
 ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

PROZA

Paguoda

ILONA JANULIENĖ

[skaityti komentarus]


Eilinis tvankus vasaros penktadienis. Dirbu. Ties nosies galiuku vis tvenkiasi prakaito lašeliai, kol pagaliau lygiai šešioliktą valandą susiformuoja į didelį tobulos formos lašą ir smagiai kapteli ant svarbiausio kontoros popierėlio. Viskas. Taškas. Atsiplėšiu nuo kėdės ir, pasitaisiusi prie šlaunų prilipusį sijoną, nuskuodžiu laiptais žemyn. Vos tik atlapoju laukujes duris ir įžengiu į saulę, apima nuojauta, kad šiandien, būtent šį vakarą, kažkas nutiks. Hm, gal vyras anksčiau laiko grįš iš ekspedicijos... Jis – geologas. Dieve mano, visur viena ir viena. O gal... Einu dairydamasi į šalis, ieškodama atsakymo ar bent užuominos, patvirtinančios, kad nuojauta teisinga. Deja. Jokių signalų. Jokių ženklų.

Troleibusas, ir tas pilnas įraudusių abejingų veidų, darda į-pras-tai kas-die-niš-kai. Moters balsas, pranešantis stotelių pavadinimus, migdo. Tačiau jam ištarus „Klinikos“, netikėtai viduje sukyla nenumaldomas šleikštulys. Strykteliu iš vietos ir, sukaupusi jėgas, imu irtis pro dviem eilėm išsirikiavusius šešėlius. „Man reik išlipti... reikia... lip...ti...“ Kažkieno drėgnos rankos palydi iki suolelio, tačiau tik prisėdus prasmengu į tirštą tamsų debesį.

Tarytum iš tolybių palengva sugrįžta apleidę garsai, kvapai. Svetimi ir neatpažįstami. Rūke ryškėjančios melsvos sienos dvelkteli vėsa ir kūnu perbėga nemalonus šiurpas. Pajuntu, kaip kairioji krūtis lėtai, bet ritmingai susitraukia-atsileidžia, susitraukia-atsileidžia. Iš paskutiniųjų stengiuosi sukoncentruoti žvilgsnį ir pagaliau savo rankose išvystu raukšlėtą, kokonan suvystytą naujagimį. Apvalios pilkšvai mėlynos akys žvelgia tiesiai į niekur, o burna taip tvirtai įsikibusi krūties, kad, rodos, jokia pasaulyje jėga neatplėštų jo nuo manęs.

– Marija, pati pagalvok. Tu juk net nesilaukei! Neee, tai absurdas kažkoks. Tas vaikas ne mūsų. Supranti? Jis NE MŪ-SŲ!

– Viešpatie, o kieno? Kieno gi?!...

– Ką aš žinau. Koks skirtumas, pagaliau. Gal atsisakė kuri, – jis atsisėda ant lovos krašto, pasiremia rankomis galvą ir žiūri tuščiomis akimis. – Ir nerodyk man to prakeikto rando. Na taip, matau, kad jie kažką tau darė, ne aklas gi, bet... Kažkas pasinaudojo mumis. Nesuprantu, tik kam, kokiu tikslu. Ko gero, sekė, rinko informaciją. Žinojo, kad neturim vaikų, nesusilaukiam, bet geidžiam...

– Išeik. Girdi? Prašau... išeik.

Sunku dirbti, sunku susikaupti, kai žinai, kad namie, balkone paliktam vežimėlyje, miega tavo mažytis gyvas šiltas sutvėrimas. Ir man nusispjaut į visus šituos žvilgsnius ir šnabždesius už nugaros. Nusispjaut, nusispjaut...

Kol atsitūpusi apie kaklą vynioju šaliką, jis stovi pakėlęs smakrą, akis įsmeigęs į artimiausią lubų kampą. Mano akys, mano.

– Na, atsisveikink su auklėtoja ir keliaujam.

Šypteli, paduoda minkštą pirštinėtą rankutę – jo atsisveikinimas visada tylus.

Žingsniuojam neskubėdami pro tuščią parką. Pušų šakos linksta nuo svorio, rodos – tuoj perlūš.

– Mamyt, o ko tėvelis taip toli ieško? Gal kaulų kokių... Ką? O gal lobio?..

– Lobio, zuikeli. Tikriausiai lobio.

Atsisuku atgal. Sninga. Viską paslepiantis baltas purus apklotas baigia paslėpti ir mano pėdas.


 

Skaitytojų vertinimai


71343. katė2011-10-03 23:57
Nžn...

71393. Agė2011-10-04 15:39
Šitas stipresnis už Nijolės, man visai nieko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:20:15 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba