Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
 NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

PROZA

Rytoj

NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

[skaityti komentarus]


Jį reikėjo iš naujo mokyti žiūrėti į dangų. Išsidrėbti žolėje ir plaukti kartu su vasaros debesimis. Ėjimas iš civilizuoto pasaulio atgal į gamtą buvo skausmingas –­­ Ruso turbūt daugybę kartų apsivertė karste. Tarsi mažam vaikui kliudė viskas, kas knibžda, juda, krebžda: drugeliai, uodai, karkvabaliai, laumžirgiai... Žolė jam badė šonus, ką tik sudžiovintas šienas, žiedadulkės, medžių pumpurai kėlė alergiją –­ prigalvodavo įvairiausių pasiteisinimų. Miestas buvo įsismelkęs iki kaulų. Luko projektuose nebuvo nė vieno medžio – vien daugiaaukščiai monstrai, stiklo blokai, į kuriuos skrisdami turėjo atsimušti paukščiai, vien sunkios marmurinės arba gelžbetoninės plokštės. Tarp miesto dulkių jis jautėsi kaip žuvis vandenyje, gamta kėlė baimę – čia jam buvo nesaugu.

– Aš jį mesčiau, – pasakė sesuo. –­ Vesta, bėk nuo jo kuo toliau. Tas, kas iškrenta iš konteksto, yra vargas kitiems.

Vyresnės seserys visada teisios, jaunėlėms jos nelinki blogo.

Jiedu siauriausioje vietoje perbrido upelį, kurio dugnu tekėjo šaltinio vanduo. Čia Vesta išmoko plaukti – ligi šiol atmintyje išsaugojo akimirką, kai pajuto, jog vanduo ją laiko. Dieve, kokia ji buvo maža – dabar to vandens neužtektų net keliems yriams. Kelionė pas tetą jai visada asocijavosi su vaikyste. Kai pavargdavo, mintyse grįždavo į šią sodybą, kur aplinkui vien žaluma, kur žvilgsnis neužkliūna už namo sienų, kur nuo kalvelės atsiveria platus horizontas. Rodos, išskleisi nematomus sparnus ir skristi į erdvę kartu su vėju...

Medžių paunksnėje rado pusiau prisirpusių žemuogių – su seserimi valgydavo ir tokias. „Dar skaniau: vienas šonas baltas, kitas – raudonas“, – aiškindavo viena kitai.

– Valgysi? – atsigręžusi ištiesė Lukui kelias uogas.

– Ne, ne.

Bet paėmė.

– Nepamenu, kada ragavau. Gal....

Tas gal buvo susijęs su anuo laiku, nuo kurio jis bėgo, užsidarė savo akmenų bokšte, apsigyveno virtualioje erdvėje. Vesta ilgai jį šnekino, kad atvažiuotų čia kelioms dienoms – juk monstrų projektai niekur nepabėgs, tik kitoks, žymiai šviesesnis metas įsiterps tarp miesto gatvių, įsibraus tarp namų, uždarų kiemų kiemelių. Ir vis dėlto sumanymas buvo prastas. Tik dabar Vesta pajuto, kokia yra pavargusi, nebenorėjo būti ramsčiu, gelbėjimosi šiaudu, pati troško į kažką atsiremti, kad galėtų atsikvėpti, nurimti, nebijoti nei dėl savęs, nei dėl kito. Lukas ją vertė budėti, fiksuoti kiekvieną krustelėjimą, ieškoti tylos ir žodžių atspalvių, galvoti apie žingsnius rytdieną. Pavydėjo draugei, kuri kaip kačiukas glaustėsi prie savo mylimojo, kuri galėjo plasnoti kaip drugelis – rodės, nieko nėra sunkaus, neįveikiamo. Jokių luitų, jokių priežasties ir pasekmės ryšių – vien lengva šypsena, vien skardus jaunatviškas juokas, vien rožinė spalva. O gal jau ir nemokėtų taip nerūpestingai gyventi – juk žino, kokios bedugnės slypi žmogaus sielos gelmėse! Šį vakarą ji pasakys, išdrįs prisipažinti, kad nebenori būti geruoju angelu, nenori kiekvieną sekundę galvoti, kaip jam padėti užmiršti tai, kad bus nešiojama širdyje visą gyvenimą, nenori vedžioti kaip mažą už rankos. Suaugęs, gražiai nuaugęs jaunas vyras... Kartais pamąstydavo, kaip ją pačią būtų paveikusi tokia netektis. Ar rastų jėgų kabintis už nieko?

Teta stovėjo kieme ir žiūrėjo, kaip jiedu brenda per ataugusią žolę.

– Radote žemuogių?

– Kelias.

– Nemokate ieškoti. Dabar jos slepiasi paunksnėje. Atvirose vietose seniai nėra.

– Žinau.

Pietūs jau ne kaimiški, ne tokie, kaip anksčiau. Didelėje lėkštėje įmantrus kepsnys su paskrudintomis bulvytėmis. Atskirai salotos, mineralinis vanduo.

– Persistengėt, teta. Reikėjo paprasčiau.

– Tokie reti svečiai. Negi duosi tai, ką valgom kasdien. Neįpilsi marmalynės.

Nebeatvažiuotumėt. O ar tave, Lukai, mama skaniai valgydino?

– Skaniai.

– Sakė, kad prieš metus palaidojai. Dar jauna. Baisios ligos... Puola visus, nežiūri.

O kas jai buvo?

Vesta norėjo paliesti tetos ranką, bet judesį iš karto būtų pastebėjęs Lukas.

– Kalbėkim ką nors linksmiau, – bandė visus gelbėti nuo staiga atsivėrusios tylos. Matė, kaip Luko veidu perbėgo šešėlis.

– Ji – suicidė, – ištarė ramiai, be jokio virpulio balse.

– A... – keistai nutęsė teta. – Šiais laikais kokių tik nėra ligų.

Ji nieko nesuprato. Žodis jai buvo negirdėtas, nežinomas. Bet intuityviai jautė, kad toliau klausinėti nevalia.

– Tikrai. Ką aš čia dabar, senė, apie mirtį klausinėju. Tokia graži diena, tokie brangūs sveteliai. Ar pameni, Vesta, kiek vasarų čia praleidai? Čiauškėdavai man nuo ryto ligi vakaro – maža maža mergytė, kaspinėliai balti. Gėlėta suknytė... Pralėkė laikas...

Paskui jie ilgai vartė albumą, gėrė raudoną vyną, juokėsi. Lukas pasakojo apie savo stiklo ir betono projektus. Kartais jis pažvelgdavo praviro lango pusėn –­ iš ten matėsi senos šakotos obelys. Jos buvo aplipusios žaliais, dar neprinokusiais obuoliais. Obelų viršūnėmis šuorais nueidavo vėjas.

– Prieš lietų. Jau reikia lietaus. Žemė išdžiūvusi.

Vėlai vakare Vesta išėjo į kiemą. Užvertė galvą į dangų. Žvaigždžių beveik nebuvo.

Viena kita brovėsi pro debesis. Rytoj jiedu išvažiuos. Rytoj ji pasakys, kad norėtų gyventi kitaip, norėtų pradėti viską iš naujo. Linksmiau. Ne taip sunkiai. O šį vakarą dar priglus prie jo peties, prie lūpų, klausysis jo širdies dūžių. Gal net nemiegos visą naktį. Rytoj...


 

Skaitytojų vertinimai


71266. jaunystė2011-10-03 09:21
Tokį apsakymą, kaip Nijolės, žmonės paprastai rašo 20-25 metų. Turbūt ir jos toks amžius? Bent brandos amžius?.. O šiaip lietuviškų apsakymų bėda - pabaigos. Apsakymai be ryškesnių pabaigų - tai neišbaigtos istorijos, kurioms pritrūko autoriaus kūrybinės valios.

71284. Vikis2011-10-03 11:29
Mokytis "Išsidrėbti žolėje ir plaukti kartu su vasaros debesimis" – įdomu, bet su meilės dėmesiu tai daryti galima visais metų laikais.

71337. katė2011-10-03 21:05
Nžn...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:20:11 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba