Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
 Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

TEATRAS

Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Csaba Polgáras
Nuotrauka iš
festivalio archyvo

        Šiemet vyksiantis tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ – aštuntasis. Lietuvos publikai suformuota užsienio spektaklių programa atspindi naujas šiuolaikinio teatro tendencijas, etines ir estetines kryptis.

        Užsienio spektaklių programą spalio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradės jaunos vengrų kompanijos „HOPPart“ spektaklis „Koriolanas“, sukurtas pagal vieną iš rečiau pasitelkiamų Williamo Shakespeare’o tekstų. Apie Veng­rijos teatrą, vengrų ir lietuvių teatrų panašumus ir skirtumus, „HOPPart“ kūrybinę viziją, visuomeninę laikyseną ir spektaklį „Koriolanas“ ANDRIUS JEVSEJEVAS kalbasi su aktoriumi ir režisieriumi CSABA POLGÁRU.


Kuo ypatinga yra trupė „HOPPart“ ir kodėl nusprendėte suburti nepriklausomą kompaniją?

„HOPPart“ – nepriklausoma teatro kompanija, įsikūrusi prieš ketverius metus Budapešte. Pastaraisiais metais Vengrijos teatruose atsirado didelis aktorių perteklius. Baigę teatro mokslus, mes taip pat negavome jokių darbo pasiūlymų. O kadangi baigėme aktorystės studijas su muzikos specializacija, mūsų situacija tam tikra prasme buvo dar sudėtingesnė.

Vengrijos valstybiniai teatrai – konservatyvūs, klasikinio modelio ir pasaulėžiūros. Jiems nereikėjo to, ką mes išmokome apie teatrą, muziką, instrumentus ir visų šių elementų sąveiką. Todėl buvome priversti suburti nepriklausomą teatro trupę, kad galėtume panaudoti mokslo metais įgytus sugebėjimus ir patirtį.

Vengrijoje, kaip, tikiu, ir Lietuvoje, kultūros politika nėra palanki nepriklausomoms trupėms. Ir vis dėlto sukuriame po 3–4 spektaklius per metus, nors ir itin mažo biudžeto.

Kone kiekviename mūsų spektaklyje vaidina kitų teatrų aktoriai. Pvz., „Koriolane“ vaidina du žmonės iš garsios trupės „Kretakor“, regis, tris kartus viešėjusios ir Lietuvoje, dar keli žmonės iš kitų kompanijų. O spektaklio branduolys – keturi „HOPPart“ nariai.

Nuolatinės vaidybos erdvės neturime – keliaujame iš vienos vietos į kitą. Girdėjau, kad Lietuvoje daugelis garsiausių režisierių, pavyzdžiui, Koršunovas ar Nekrošius, taip pat neturi savo teatro. Tad gyvename visai neblogai. Be to, vis kintančias scenas neretai naudojame kaip spektaklio scenografiją. Taip yra ir spektaklyje „Koriolanas“. Tradicinė scenos erdvė mums nėra palanki, bet ir čia stengiamės būti maksimaliai kūrybingi.

Apie vengrų teatrą Lietuvoje nedaug žinome. Gal galėtumėt papasakoti apie savo šalies teatro šiandieną?

Vengrijos teatre aktualios tos pačios problemos, kaip ir Lietuvoje. Po sovietinio bloko griūties valstybiniuose teatruose liko pasenusi administravimo sistema, toli nepažengė ir kūrybinio proceso suvokimas: tiesiog ieškoma pjesių ir būdų joms pastatyti. Dažniausiai tai – klasikiniai būdai. Kartais dar labai atsargiai – apie teatrą, kaip atskirą meno šaką, nepriklausomą nuo literatūros. Pas mus vis dar nėra politinio teatro. Žmonės prisibijo viešai, atvirai kalbėti apie politiką, apie konkrečius, simbolinėmis arba metaforinėmis priemonėmis neapipintus, „neužmaskuotus“ socialinius reiškinius. Demokratija mūsų šalyse dar jauna. Man rodos, mes nežinome, ką su ja veikti, kaip ja naudotis.

Nors problemų Vengrijos teatre apstu, manau, kad mes gyvename pakankamai įdomų ir turtingą teatrinį gyvenimą. Mūsų teatrų repertuaruose galima išvysti viską: nuo pramoginio pobūdžio komedijų ir miuziklų iki subtilių, išradingų Čechovo, Shakespeare’o ar Brechto pjesių pastatymų, į viršų galvas vis drąsiau kelia ir nepriklausomos trupės, norinčios kalbėti šiuolaikinio teatro kalba.

Įgijote muzikinio teatro aktoriaus specializaciją, bet linkote į dramą. Neviliojo miuziklas, operetė?

Ne itin mėgstu miuziklą – tai labiau verslas nei menas. Čia svarbiau, kiek pinigų surinkta už bilietus, negu žmogus, jo jausmai, nuotaikos, žmonių tarpusavio santykiai. Bet jei miuziklas ar operetė sukurta aukštu lygiu, profesionaliai, tai gali būti labai įdomus reginys, savotiškas cirko pasirodymas.

Mūsų spektakliuose muzika naudojama kaip asociacija. Kai kurioje nors scenoje kas nors nutinka ir žmonės pradeda dainuoti – žiūrovas nebando ieškoti logiškos priežasties. Muzika, daina skatina ieškoti bendrų publikos ir atlikėjų emocinės sąsajos taškų ir etinių sprendimų.

Labiausiai mane žavi dainavimas choru a cappella, kai daina atliekama be muzikos akompanimento. Choriniame dainavime kiekvienas turi savo nedidelį vaidmenį, bet kai visa tai sudedi į vieną – išeina vienas daugiasluoksnis, kolektyvinis kūrinys.

Girdėjau, debiutavote skandalingai...

Gal ne tiek skandalingai, kiek netikėtai. Mūsų pirmas spektaklis – „Kietas riešutėlis“ pagal visiems begalę kartų matytą filmą su Bruce’u Willisu, vėliau statėme H. von Kleistą, Elfriedę Jelinek, W. Shakespeare’o „Jei taip, tai šitaip“, dabar –­ „Koriolaną“. Kūrybiniame procese naudojame skirtingą medžiagą, dar tik ieškome savo teatro kalbos, savo kelio, temų, ramybės, stabilumo dar nesiekiame.

Kokią vietą HOPPart ir kitos nepriklausomos trupės užima vengrų teatre?

iliustracija
„Koriolanas“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Vengrijos teatro kontekste esame periferijoje – kaip ir daugelis nepriklausomų teatro kompanijų. Gal tik Arpado Schillingo kompanijai „Kretakor“ pavyko išsiveržti į pirmas gretas, nes jie buvo pastebėti užsienio prodiuserių ir kritikų. Tik sulaukus pasisekimo festivaliuose užsienyje, atėjo pripažinimas ir Vengrijoje.

Daugelis teatrų susitelkę Budapešte, mažesniuose miesteliuose veikia vos kelios profesionalios scenos. Labai sunku į teatrą prisikviesti jaunų žmonių, youtube’o ir facebooko kartai tradicinis teatras neįdomus. Ko jiems eiti žiūrėti kaip senoviniais drabužiais apsirengęs paklaikęs Hamletas rėkdamas žudo kartoninio Elsinoro gyventojus, jei kelis kartus spustelėję kompiuterio pelę jie gali stebėti tikras žudynes, tragedijas, kraują, emocijas. Teatras, nugrimzdęs į savianalizę arba, priešingai –­ stengdamasis įtikti, linksminti auditoriją, nespėja su šia karta. Panašu, kad nelabai ir stengiasi spėti. Sugrąžinti šią, sakyčiau, prarastą kartą į teatro sales ir buvo viena iš mūsų užduočių, kai prieš ketverius metus įkūrėme „HOPPart“. Tikime, kad tai galime padaryti ir nebandydami konkuruoti su kompiuterių technologijomis ar internetu. Teatras – galingas įtaigos ginklas. Todėl jis ir išliko gyvas iki šių dienų, kai aibė kitų medijos formų liko tik istorijos vadovėliuose. Tereikia mokėti juo naudotis. Tą mes ir darome – mokomės naudotis kūrybine laisve ir teatru.

Savo „Koriolane“ Shakespeare’ą papildėte Brechto ir Kleisto tekstais. Shakespeare’as nebėra šventas ir neliečiamas?

Norint kalbėti kokia nors tema – nebūtina nei pjesė, nei libretas. Aišku, daug lengviau dirbti, kai turi konkretų dramaturginį pagrindą, tada darbas savotiškai primena žaidimą Rubiko kubu – viskas priklauso nuo to, į kurią pusę paversi, kaip pasuksi, kokias spalvas derinsi.

Nemanau, kad literatūros, dramaturgijos kūrinys yra neliečiamas ir šventas. Net ir pats Shakespeare’as. Juk nepriekaištausi dramaturgui, kad jis pjesėje parašė ne visai tai, kas buvo tikrovėje. Lygiai taip pat nereikalausi iš režisieriaus, kad jis objektyviai ir dokumentiškai atkurtų Shakespeare’o tekstą. Ir nors Vengrijoje vis dar kreivai žiūrima į jaunimo „perrašomą“ Shakespeare’ą, dažniausiai toks akiplėšiškumas atleidžiamas, jei spektaklis yra kokybiškas.

O kodėl vis dėlto „Koriolanas“?

Shakespeare’as pastaraisiais metais yra tapęs kone nacionaliniu Vengrijos dramaturgu. Galima paskęsti daugelio šio dramaturgo kūrinių interpretacijų jūroje. O „Koriolanas“ mane pirmiausia tuo ir sudomino, kad ši pjesė – beveik neliesta, retai režisuojama vengrų teatre, dar nėra nusistovėjusi kokia nors ryškesnė „Koriolano“ interpretacinė tradicija. Ši anglų dramaturgo pjesė man kažkuria prasme primena Moliere’o „Mizantropą“ –­ abiejose dramose personažai yra tarsi „neišrašyti“ iki galo. „Koriolane“ apskritai neaišku, kas yra pagrindinis personažas: iš pradžių galvoji, kad Koriolanas, toliau skaitydamas pradedi manyti, kad pagrindinis čia – Koriolano motinos personažas, dar vėliau pradeda atrodyti, kad svarbiausią vaidmenį čia atlieka minia.

Pagrindinio veikėjo lyg ir nėra – čia visi nori vadovauti, visi trokšta valdžios. Ir tuo pačiu kratosi atsakomybės. Visi nori turėti galią veikti, bet niekas nenori atsakyti už savo veiksmus. Nors pjesėje veiksmas vyksta Romoje, tai gali būti ir Budapeštas arba Vilnius.

Pjesės situacijos – elementarios, lengvai atpažįstamos, bet šekspyriškai paradoksalios. Pavyzdžiui: nuskurdusioje, badaujančioje šalyje visus turtus sukaupia maža elito grupuotė. Vargšai prašo, kad turtuoliai maisto perteklių atiduotų tiems, kuriems jo trūksta. Bet kodėl aš turėčiau jiems duoti valgyt, jei jie nedirba? Juk taip žmonės pripras viską gauti veltui. Kita vertus, jie negali dirbti, nes miršta badu. Tad situacija – dviprasmiška ir universali. Lygiai ta pati situacija yra susidariusi visame postsovietiniame bloke –­ šiose šalyse (Vengrijoje ir Lietuvoje –­­ taip pat) nesusiformavo stipri vidurinė klasė, atotrūkis tarp saujelės turtingųjų ir milijonų nuskurdintų – milžiniškas. O alkana minia manipuliuoti lengva. „Koriolane“ politikai jiems prižada alyvuogių ir duonos, šiandieninėje Vengrijoje žmonės viliojami kitais dalykais, bet esmė nesikeičia. Net minios išrinkti atstovai – konsulai –­ sąžiningus ir rūpestingus vaidina labai trumpai. Galiausiai lieka tik aistringas valdžios, pinigų, turtų troškimas. Visa tai parašyta Shakespeare’o „Koriolane“. Todėl ir sakau, kad jis panašus į Moliere’o „Mizantropą“ – pjesę, kurioje komišką išorę nustelbia aistringas prancūzų dramaturgo pyktis. Tai – liūdnas kūrinys, čia juntamas autoriaus įniršis, nepasitenkinimas netobula visuomenės sąranga.

Kita vertus, toks yra gyvenimas, sistema, visuomenė, kurioje gyvename. Ir turime tai išgyventi. O tai įmanoma tik juokiantis, žvelgiant į viską su tam tikra ironija. Apskritai, nekenčiu teatro be humoro jausmo, kai į viską žvelgiama pernelyg rimtai, rūsčiai suraukus antakius. Mano galva, tai – svetima žmogaus prigimčiai.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:20:04 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba