Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
 ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

POEZIJA

dviskaita

ROMAS DAUGIRDAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Džojos Barysaitės nuotrauka



              iš akių į akis


              iš žvaigždžių sąvartyno
              akyse šitos moters
              vienuma link tavęs
              lyg rodyklių seka
              į dar vieną žiemą

              ir gali nusirengt
              sutekėt į išgręžtas
              naktis
              kurios viešbučių korius
              užpildo
              kaip katės laukinės

              išbarstyti kaip akmenis
              nuovargio vėrinius
              ir juos palydėt
              akimis
              lyg baltai nudažytus
              baltus paukščius



              nuojauta


              ant pilkų debesų
              trys šventieji bučiavos
              o mes nekantravom
              pabėgti į žemę

              nors žinojom
              kad čia nesutiksim
              viens kito
              kad skubėsim
              be reikalo
              maitindami alkaną
              dangų
              kuris mus išduos
              apkabinęs lietum

              ir nešime inkarą
              lyg skęstančių kryžių
              ir kojom užmynę
              blėstančią aistrą
              pasklisime šukėm
              ant vaizdo
              baigties



              švilpesys


              vėjas pakyla
              o atrodo kad švilpia
              vienatinė
              tuščiame butely
              tarsi ragintų
              vėl pakartot
              ko nebuvo
              ir neskalbti drabužių
              autsaiderio

              paverst amalais
              priartėjusį dangtį
              metalo
              ir priimt juos
              į sielos neapšviestą
              kampą
              ir praskiest šungaudžių
              lopšines
              dorybių kalėjimo
              grotomis



              salos sausumoje


              1.

              tarp negyvenamų
              salų
              gyvenimą skalavo
              rūdys
              remontuojamo dangaus
              ir prieš apversdamos likimą
              lyg velėną
              šukavo žolę
              tarsi patvirtindamos tai
              ko nepavyko prisimint

              kad palengvėję
              savo kūno
              kilogramais
              surasime vienoj
              saloj
              vėles tų moterų
              kurios taip pat neišgyveno
              nes jūros vandenį
              sugėrė šiukšlės


              2.

              gulėjom dykvietėj
              tarsi nupjautos
              eglės
              lyg būtų
              kas nusamdęs
              išpirkti kaltę
              mums nežinomą

              lašėjo pienas
              iš dangaus –
              turbūt mėnulis
              žindė saulės krūtį
              tačiau lašų
              nusileidimo trajektorijos
              tik gaubė
              mūsų kūnus
              lyg nykstančios salos
              sargybinius



              rūkas


              bet rūkas neįkalino
              tik mūsų kojų
              kad kada nors
              paguostų
              bent jau skaičius
              tų skylių
              kurias abu išvalėm
              krisdami

              atradome save
              pagal raudoną
              trajektoriją
              nes pėdsekiai
              sukandžiojo kulnus

              ir užsilipę
              ant kojūkų
              pakilome virš giltinės
              skalikų
              nuskendę iki galo
              rūko nebūty



              žinia


              bučiavom sniegą
              nudažytom lūpom
              taip išsiduodami
              kad dar neatsisveikinom
              su vaikiškom
              ligom

              kad galime
              rasotais žvilgsniais
              įsiterpt
              į paukščių lesinimo
              šventę
              kad pustuštės tribūnos
              mūsų neatstums
              ir leis sulaukt
              kol dviskaita
              išaugs iš stadijos
              lygiagrečių

              kad rausvas sniegas
              vėl išbals
              tarsi primint norėtų
              kad turime nukristi
              čia



              salvė


              į vieną vasarą
              prismaigstę kulkų
              mes padegėme ją
              kai susiliejom



              virsmas


              pailginę rankas
              ir kojas
              sąskaita galvos
              prilipome prie sienos
              kaip vorai

              tačiau vis tiek
              nesusigaudėm
              kad vėluojam
              kad mūsų žvaigždės
              jau apvytusios
              kad jau pasidavė mėnulis
              saulės rato
              formai

              kad virstam
              praeitim
              pakinkę seno patefono
              garso bangą



              nors


              ir snaigėm
              iš kitos žiemos
              sutirštintais jausmais
              aplipo mūsų sielos
              o cigaretės sutrumpėjo
              iki filtro
              kuris mėnulio
              nepraleido
              krentančio žemyn
              be parašiuto

              nors inkštė
              tarsi šunys
              atsarginės širdys
              nors reikalavo sau
              erdvės
              net kramtoma guma
              ir krateris jau
              supulsavo
              mūsų laimės
              išskyrom



              balandžiai


              kai balandžiai
              ant veidrodžio
              atsikrato atodūsių
              pančių
              ir nuslysta kreivais
              atspindžiais
              ir tikriausiai
              tai išraiška
              gipso
              ant stuburo
              meilės

              ar pelėsiai
              išmarginę atmintį
              kuri lesina mus
              anonimiškai
              kad kol kas
              nežinotume
              kas išvadavo
              iš jungo
              vilties



              sąšauka


              ir buteliai
              jau išgerti
              vėl pasipirš mums
              į draugus
              kad prisimintume
              tas moteris
              kurios prikišo
              pauzių
              lyg razinų
              į gausmą smegenų

              kurios neleido
              užsibūt be saiko
              ir lyg pabėgiai
              susiliedavo į brūkšnį
              kad minusuotų
              amžinybės tęsinį
              kai tįsta makaronai
              nuo ausų

 

Skaitytojų vertinimai


71391. Daugirdui!!!2011-10-04 15:33
Gal kritikams ir "šedevrai"? Man tik makaronai ant ausų ir pagiringo prisiminimai!

71432. terra2011-10-04 17:59
o dažnai būnat pagiringas?

71507. 71391 - am2011-10-05 16:43
Kam tiek isterijos?

71521. muse 2011-10-05 21:09
labai norėčiau išgirsti terros nuomonę. bet ji kol kas komentuoja tik komentatorių atsiliepimus ir nors tu ką...

71553. raimis2011-10-06 12:18
Keisčiausia, jog R. Daugirdas jau nepasikeis. Gerai ir blogai: ištikimybė inercijai. nekalbėkime " pagiringas", o imkime kad ir vieną eilėraštį kaip fenomeną, kaip vienį, kaip unikumą ( neserijinį, o unikalų " makaroną, - kas jis yra, tas vienas eilėtaštis pats savyje? Luktelsiu pats savęs : dar nepasirinkau.

77539. Rasiomonas2012-01-05 17:43
Kazkaip atsiliepimai nuskamba tik apie pirma ir paskutini eilerascius Man irgi Daugirdas tusciaviduris bet tegu plaukia ziedelis pabebriui

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:20:00 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba