Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
 NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

PROZA

Vėjo gaudytojas

NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

[skaityti komentarus]


Alsa, karštis. Ledukai stiklinėje ištirpo vos įdėti.

– Mes pradėsime žmones atpažinti pagal kvapą. Kaip šunys, – Benas visada buvo cinikas. – Vieni kvepia brangia parfumerija, kiti – prakaitu, treti – gašlumu.

Mes gulėjom prie upės. Dar prieš savaitę srovė čia buvo pavojinga – bijojome maudydamiesi patekti į sūkurius. Dabar vanduo tarsi veidrodis, net iššokusi nuo karščio apkvaitusi žuvis nesukeldavo jokių ratilų.

Gamtoje buvo kažkas atsitikę. Neliko judesio, žolės krustelėjimo, nesigirdėjo medžių šlamėjimo. Viskas sustingo, apmirė. Net naktys neatgaivindavo. Televizijos transliavo reportažus apie alpstančius nuo karščio žmones. Didieji miestai ištuštėjo. Nieko nesinorėjo daryti. Tingulys, apatija – nuolatinė būsena.

– Gerai, kad atostogaujame. Biuruose labai tvanku. Kondicionierius nepadeda. Niekas nepadeda. Net šitos šaltiniuotos upės vanduo, – ant Beno nosies kabojo didelis prakaito lašas.

Jaučiau jo kūno kvapą. Benas buvo teisus, mes atpažinsim vienas kitą net nežvilgtelėję.

Tiesą pasakius, įtariau, kas nutiko. Ši vasara buvo nerami. Keisti viesulai giedrą dieną atsirasdavo netikėtai, todėl daugelis net nespėdavo pasislėpti. Išvartalioti it degtukai medžiai sužalojo keletą kaimiečių. Netoli mūsų vasarnamio vėjo gūsis taip bloškė ant žemės žmogų, kad šis ligi šiol nepabudo iš komos.

– Kažin, ar Vincas jau užsilopė stogą?

– Mačiau, kad kalinėja, – Benas sutrikęs žvilgtelėjo į mane.– Aš pradedu jo vengti.

Mudu galvojom tą patį. Aš supratau iš akių. Truputį buvo keista, kad jis tiki nerealiais dalykais. Tais, ko negali paaiškinti joks mokslas. Visada buvo skeptiškas, skaudžiai pasišaipantis iš tų, kurie svaičioja apie mistines galias. Visai neseniai mudu raitėmės iš juoko, kai Vincas pasakojo, kad labai supykęs ant viesulo dėl sugadinto stogo, todėl rezgąs jam pinkles. Kalbėjo, kad prosenelis jį išmokęs spęsti tokius spąstus, iš kurių niekas neištrūksta.

– Net vėjas?– tada sunkiai tramdydamas juoką paklausė Benas.

– Net vėjas. Kai jį sugausiu, stichija priklausys man. Paskui galėsiu pagalvoti ir apie vandenį, ir apie ugnį.

– Kuklūs planai, – pasijuokiau ir aš. –­ Tavo gydytojas vis dar išvykęs?

– O spąstai bus iš Damasko plieno ar meteorito liekanų?

– Nendrių, smilgų, žilvičių, gluosnių šakų. Žinote, kas atlaiko uraganus? Ne tas, kuris atrodo pats stipriausias, galingiausias.

Mudu matėm, kaip Vincas iki juosmens įsmukęs į vandenį pjovė ajerus, nendres (jos augo pusiau užakusiame tvenkinyje netoli buvusių fermų), landžiojo po brūzgynus, laužė visokias šakas, šakeles, jas uostė, derino, lupo karnas, suko kažkokias pynutes, darė lesyklėles (tarsi vėjui reikėtų maisto), didelius ir mažus bučius, juos kabino ant aukštų plonų stiebų. Iš toli jie atrodė kaip avangardinio meno kūrinys. Ant virvių pririšti variniai varpeliai nuolat skambčiojo ir erzino aplinkinius, net nuo vos vos juntamo dvelksmo virpėjo vanago, gegutės, kikilio, laukinio karvelio plunksnos. Fantasmagoriškas vaizdas turėjo kažkokią paslaptį, nes visi, kas tik užklysdavo pas Vincą, tarsi pakerėti eidavo nuo vieno stiebo prie kito, pasimetę sustodavo prie suvelto plunksnų kamuolio.

– O kas viduje? – visi užduodavo tą patį klausimą.

– Vėjui irgi rūpės. O kai dar pakabinsiu iš vinkšnos išpjautą dėžutę...

Vincas gudriai mirksėdavo akimis ir trindavo rankas. Jo pilvas nuo duslaus krizenimo kretėdavo ir keldavo man šleikštulį.

Jį pamatėme iš toli. Vilko iš paskos baltą didelį rankšluostį – vadinasi, išsiruošė maudytis.

– Gražiai įrudę. Nereikia nė pietų kurorto, – vietoj pasisveikinimo išgirdome komplimentus.– Jau maudėtės?

– Kitaip čia neišbūtume. Tokia tvankuma.

Vincas pūkštelėjo į vandenį, keletą kartų tarsi vienu atsikvėpimu perplaukęs upę išlipo į krantą ir patenkintas atsigulė šalia mūsų. Mačiau, kaip jis tyrinėja mano kūną.

– Kur mažoji Vera? – Taip vadinome Vinco sugyventinę.

– Metė. Kai pradėjau galynėtis su vėju, ir dingo. Ribotas intelektas.

Mudu su Benu nuščiuvome ir nebežinojome, ką sakyti.

– Bet dabar jau baigei gaudynes – galėtum ir paleisti, nes tuoj be vėjo pradėsim dusti, – pirmasis atsipeikėjo Benas. –­ Ir Vera grįžtų.

– Dar niekad taip gerai nesijaučiau. Jis ten tūno ir net cyptelėti bijo. Gal dabar, Ema, ir tave sugausiu? – Vincas gašliai sučepsėjo lūpomis. – Esi ugnis.

– Ramiau, ramiau, – Benas susinervinęs net pašoko.

– Jau eisime. Dar nieko nevalgėme. Labai karšta. Galbūt vakare bus vėsiau. Pranešė, kad lis. Gal ir vėjelis atsiras, –­ sukausi iš keblios padėties kaip įmanydama.

– Atsiras. Cha, cha, cha. Gerai pasakei – atsiras.

Naktį iš tikrųjų lijo. Bet lietaus lašai krito tiesiai tiesiai. Tarsi grafikos darbe būtų nubrėžtos linijos. Nuo dangaus ligi žemės. Jokio šuoro, tik tiesiai tiesiai... Paryčiui vėl tvokstelėjo karštis. Mes mylėjomės, o galvojome apie kitką – ne apie mus, ne apie mūsų kūnus, ne apie tai, kad gera būti šalia mylimo žmogaus. Mes galvojome apie nendres, plunksnų kamuolį, vinkšnos medį, kurio neatpažintume miške, nes buvome miesto žmonės, galvojome apie spąstus, į kuriuos įkliuvęs dūsta vėjas. Apie spąstus, kurie galbūt jau spendžiami man, ir aš bet kurią akimirką galiu juose atsidurti. Mudu suvokėme, jog Benas iš tų spąstų manęs nepajėgs ištraukti, nes jis nežinojo jokių iš prosenelių lūpų perduotų paslapčių. Jis galėjo valandų valandas kalbėti apie kompiuterius, galėjo žaisti žodžiais, bet jis nebuvo magas.

...Kai išaušo, mes žinojome, ką darysime. Sėdėti ir laukti daugiau negalėjome.

– Ema, kaip tu paaiškinsi teisme, jog jūs su Benu gelbėjote pasaulį ir save? –­ advokatės balsas suirzęs. – Vinco kūnas sudarkytas. Ir tau, ir tavo vyrui pasimaišė protas.

– Bet yra kitaip. Ar jūs jaučiate, kaip vėjas glosto plaukus? Kokia palaima klausytis jo ūžimo. Skrendančio paukščio sparnų mostas, rankos judesys, bangos vandens paviršiuje, siūbuojančios medžių šakos, linkstančios smilgos, nendrės –­ viskas ore sukelia virpesį! Tas virpesys pagauna mane. Galiu skristi su viesulo šuoru, galiu žiūrėti į plaukiančius debesis. Vėjas sugrįžo, todėl mes esame teisūs.


 

Skaitytojų vertinimai


71268. :-))2011-10-03 09:38
"Mes mylėjomės, o galvojome apie kitką – ne apie mus, ne apie mūsų kūnus, ne apie tai (...) Mes galvojome apie nendres, plunksnų kamuolį, vinkšnos medį, kurio neatpažintume miške... " :-)) Taip jaustis gali tik neseksuali, nepasiekianti orgazmo moteris, gulinti iš pareigos, vardan draugystės ir šeimos. :-)) Taip, yra tokių nemažai, kurios jausdamos vyrą, tuo metu ramiai svarsto, kokiais drabužiais vėliau apsirengs, ką turės nupirkti parduotuvėje arba apie nendres... :-)) brrr, baisu... Geriau vyrams artimiau nesutikti tokių moterų. Nors apsakymui tai puiki tema - apie moterį, kuri nuolat gulasi su vyru nejausdama malonumo.

71269. Vengia veiksmo2011-10-03 09:48
Lietuvių rašytojų keista liga - vengti veiksmo. Tai, kas šiame apsakyme svarbiausia ("Vinco kūnas sudarkytas. Ir tau, ir tavo vyrui pasimaišė protas."), - kaip niekur nieko palikta už kadro. Arba autorei pritrūko valios išvystyti veiksmą (parodyti skaitytojams priešpriešą, kovą), arba ji pati gilumoje menkai tikėjo, kad galima užpulti žmogų dėl vėjo įkalinimo. // Daugeliui jaunų autorių įtaigiau rašyti trukdo tai, kad jos gyvena ramų, miesčioniškai slopų, tvarkingą gyvenimą. Ir tai juntama apsakymuose.

71336. katė2011-10-03 21:05
Pabaiga gera, bet iki jos kažko pritrūksta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:19:59 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba