Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-30 nr. 3347

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SIGITAS GEDA.
Sonata
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS MORKVĖNAS.
Pirmieji žingsniai lietuviškoje diplomatijoje
10
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Čiurlionio metų kamerinė reziumė
1
• Lietuvos menų tarybos įstatymo projekto klausymas23
• AIDAS DARULIS.
„myli mane Dievas“
3
• XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“

LITERATŪRA 
• LINA BENDŽIŪTĖ.
Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..
7

KNYGOS 
 EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Ant juodo baltu
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Dramaturgo / režisieriaus debiutas: idėjų ir jėgų pasitikrinimas1
• Su CSABA POLGÁRU kalbasi ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Teatras – galingas įrankis, bet juo naudotis reikia mokėti

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Duetų siuita

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Kitas!
1
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Ateitis priklauso jiems!
7

PAVELDAS 
• Parodoje – parkų kūrėjo Édouard’o François André darbai1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS.
dviskaita
6
• ARVYDAS GENYS.
Rudeniop
4

PROZA 
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Rytoj
4
• NIJOLĖ DRUNGILAITĖ.
Vėjo gaudytojas
3
• ILONA JANULIENĖ.
Paguoda
2

VERTIMAI 
• SIMONE DE BEAUVOIR ir JACQUES-LAURENT BOST.
Prasilenkiantys laiškai
12

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Daiktai
44

IN MEMORIAM 
• IRENA LEONAVIČIŪTĖ-BRATKAUSKIENĖ
1930 12 10 – 2011 09 24.
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę

SKELBIMAI 
• 2011 m. meninio vertimo konkursas „Noriu versti“1
• Kultūros rėmimo fondas skelbia2

DE PROFUNDIS
„Tėvas, ak tėvas pastatė namelį /
kvepiančios lentos, durys dažytos /
darbą padaręs, šypsosi tėvas...“ S. Parulskis
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1
• AURIMAS UŽKURAITIS4
• JONAS ŽEMKALNIS.
Iš po Erlicko
10

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt šeštoji savaitė311

KNYGOS

Ant juodo baltu

EVALDAS IGNATAVIČIUS

[skaityti komentarus]


Gedgaudas V. OLANDO KEPURĖ.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

                                              

„Valdas sės rašyti knygos pagal naują, jam vienam girdimą orkestruotę, o juodaodė Neringa lauks ir klausinės apie Jus, miegos tarpkopyje, kur tebejuoduoja išgulėta Jūsų meilės naktis, paskui beviltiškai bandys skandintis Kuršių jūroje, gadins žvejų tinklus ir galop sustings uosto farvateryje didinga Ceretelio poza. Praplaukdamas begarsiu patrankos šūviu jai saliutuos atsargos komandoras Balys Bukelis iš vaiduokliška trajektorija marias vagojančios „Svetimųjų“ galeros.“

Taip baigėsi mano recenzija apie trečiąją Valdo Gedgaudo eilių knygą „Kario šešėlis“. Balio Bukelio klajonių maršrutai man nežinomi, bet poetas VG iš tikrųjų sėdo prie darbastalio ir parašė naują knygą jūrišku pavadinimu „Olando kepurė“. „Surentė“ – norisi sakyti vietoj „parašė“, pritariant knygos galulapyje esančiam Antano A. Jonyno teiginiui apie tvirtą knygos struktūrą.

Olando kepurė gamtoje, anot Vikipedijos – „tai 24,4 m aukščio skardis Baltijos jūros pakrantėje prie Karklės, kurį prieš 12–15 tūkst. m. suformavo Baltijos ledynas. Ši vieta yra intensyviai ardoma jūros. Palaipsniui iš morenos pagrindo išplaunami didesni ar mažesni rieduliai. Todėl paplūdimy susikaupė riedulių sąnašynas. Ardant skardžio pagrindą, nuo Olando kepurės viršuje, dėl sunkio jėgos, formuojasi nuošliaužos“ (nuotraukose matyti, kaip kartais nušliaužia ir lieka vidury paplūdimio stypsoti didelės pušys, –­ E. I.).  

Olando kepurė „nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, todėl XIX a. pr. pastatyti navigaciniai ženklai ir nuo tada žymima žemėlapiuose. Čia atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais“. „Nuo skardžio patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius“, – pridedama visuose mano aptiktuose aprašymuose.

Taip smulkiai nurašiau tekstą apie Olando kepurę todėl, kad jis man pasirodė svarbus V. Gedgaudo naujajai knygai ir apskritai jo poezijai suvokti. To paties pavadinimo  eilėraštyje sudėliojamos šio rinkinio koordinatės, žvilgtelima per petį atgal į nueitą kelią. Jo pradžioje svaiginęs celaniškasis juodas rytmečio pienas po dvidešimties metų atrodo „gerokai apgižęs“, o nuo skardžio atsiveriantį žiemiškai akmeningą horizontą negailestingai suraiko švininiai P. Celane’o skriestuvai.  

Tokia sutemusi ir atšiauri bemaž visa naujojo rinkinio erdvė, kurioje liūdnai puotauja „nugalėtų personažų brolija“ – biblinės, antikinės ir istorinės figūros, ir anksčiau šmėkščiojusios poeto eilėraščiuose. Dingę tik kadaise pamėgti tautosakos herojai – Joniukas, Sigutė, lietuviški karžygiai bei kunigaikščiai.

Toje erdvėje  esama ir namų, tačiau tuščių ir labiau primenančių kieno nors užrakintą  vienutę:


        tuščiuos namuos kai nakčiai užrakintas
        prie lango praviro lėtai svirai į sutemas
        blausių jurginų nuošalėj tartum prieš šuolį

              „Blausių jurginų nuošalėj“, p. 93

Vis dėlto dažniausiai rinkinio eilėraščiuose aptinkama rudens ar žiemos miestų benamystė,  priemiesčių bei krantinių scenografija, kurioje vyksta vienišos jau minėtų personažų  dramos ar japoniško no teatro pastatymą primenantys nugesę vaidinimai, kuriuose dalyvauja ir šio pasaulio gyventojai: bomžai, pedofilai, vadybininkai, anarchistai bei teroristai. Rinkinio poe­zijos laikas – beveik neprašvintantis lietuviškas šildymo sezonas, sukirčiuotas kalendorinių švenčių cezūromis.

Atšiaurus tai pasaulis, kuriame Mariją veja „mėnulio vėjas iš tamsaus žemyno“, „ir nėr čia jokio vynuogyno“ („Plieninio splino“, p. 33). „Kalėdos atšauktos“ – negailestingai konstatuojama. Panašiai susidorojama ir su Naujaisiais bei Velykomis (eilėraščiai „Happy new year“ ir „Velykų senis“). Tradicijoms ir dekoracijoms poetas kaip ir ankstesniuose rinkiniuose negailestingas. Šviesesnėmis spalvomis tapomi  tarpušvenčiai, nuošalios, laiko išblukintos erdvės:


        Užžėlusioj kūdroj
        Kur būta vandens
        Atostogų debesis
        Mėlynus pustėm

              „Didžioji pertrauka“, p. 82

Kasdienybės detalių ir fantasmagoriškų metaforų griūtyje atkakliai ieškoma atskaitos taškų, tvirto pagrindo po kojomis. Tas ieškojimas neleidžia eilėraščiams sustingti tradicijoje nei turiniu, nei forma. Išsineriama iš ankstesniuose rinkiniuose įprastų struktūrų, metaforų, ieškoma naujų skambesių.

Skyriuje „Malkų įlanka“ poetas savo kalbėjimą įspraudžia į griežtą – tegul ir ne visada rimuotą – trijų ketureilių formą, kurią įrėmina du verlibrai. Pirmajame žvilgsniu iš šalies fiksuojama situacija prie starto linijos:


        Saikingai apsirūpinęs
        vidutinių cilindrų vyriškis
        prie pasakų miesto
        prie vilnijančio vilniaus
        sutemęs autsaideris

              „Link senojo oro uosto“, p. 7

Tas vidutinių cilindrų autsaideris klajoja po visą rinkinį, matuodamasis daugybę kaukių – nuo Odisėjo iki vėlyvojo sovietmečio Vilniaus kavinių artojo (pastarąjį apibūdinimą pasiskolinau iš „beveik svetimiečio“ Liutauro Leščinsko eilėraščio).

V. Gedgaudo 3x4 formose daug grynosios lyrikos lydinių, skaidrios emocijos, kurią autorius tuoj puola gesinti, pereidamas į kasdienę arba ironišką leksiką, sutirštindamas eilėdarą, stabdydamas sklandžią eilėraščio tėkmę. Nors nemažai skyriuje ir skaidriai vientisų, beveik perregimų tekstų, kokių ankstesnėje poeto kūryboje rečiau pasitaikydavo, tarkime, prislopintas ir intymus „Ruduo – remisija – ruduo“.  Šiame eilėraštyje dilgsinčios folklorinės ir deminutyvinės tonacijos –­ „leliumai“ ir „Nemunėlis“, atsikartojančios ir kituose tekstuose –  primena Algimanto Mackaus bežemės poe­zijos emocingus tvinksnius.

„Dešiniajame krante“ – ironiškasis V. Gedgaudas su siurrealistiniais vaizdiniais, su antikinių, biblinių, šekspyriškų personažų karnavaline rikiuote. Sugrįžtantis iš ankstesnių savo rinkinių, ironizuojantis, provokuojantis. Kartais šie eilėraščiai primena portretus ar senovine maniera darytas nuotraukas su fotošopo efektais, iliustruojančias niūroką postherojinių laikų realybę. Arba: spektaklis baigėsi, o nusenę provincijos teatro aktoriai slampinėja gatvėmis, nesugebėdami atsiplėšti nuo vaidmens...

Visų (anti)herojų klajonės baigiasi akistata su negailestinguoju „čia ir dabar“:


        Užsimerkęs
        Prisiminęs kažką
        Vienas pats
        Nukainotas išduotas
        Fragmentiškas
        Tyliai dejavo
        Apkabinęs save
        Per pečius
        Pasilinguodamas

              „Anarchisto mirtis“, p. 43

Skyriuje „Stirna prie kapo“ nuo portretų pereinama prie peizažų, tonacijos tampa netikėtai lyriškos, o erdvės – perregimos. Tekstuose pradeda dominuoti pirmasis asmuo, vaikystės, neįvardijamos meilės motyvai su nuovargio, ligos, mirties disonansais. Eilėraščių erdvės šiame skyriuje švelnesnės, jų jau nepavadinsi negyvomis – čia būta, gyventa, prisimenama, sugrįžtama, ryškios „išdylančio buvimo žymės“. Atsiranda jau ir vasariškos šviesos, tiesa, dažniausiai vakarės ar mėnuliškos – iš praeities. Iš būtojo laiko –­ pievos, debesys, rugpjūčio žvaigždynai, iš dabarties –­ akmenimi bei geležimi įrėmintos erdvės. Jose – seni žaislai, broliai Grimai, piktos mergaitės, turinčios nesuvestų sąskaitų... Žali žmogeliukai, laistantys vaikystės gatves.  Paveikslus, fotografijas ir koliažus priminęs ankstesnių skyrių pasaulis šiame skyriuje tampa kinetiškas, vaizdas konstruojamas labiau pagal kino filmų dėsnius. Pačios įvairiausios eilėraščių formos: miniatiūras keičia ilgesni griežtai surikiuoti (tiesa, dažniausiai nerimuoti) tekstai, o juos – neornamentuota verlibrų šneka.  

Centrinis šio skyriaus ir  viso rinkinio (šalia titulinio „Olando kepurė“) eilėraštis, ko gera, būtų „Kur marios šviesų“ – grakštus dviejų šimtmečių lūžio (de)generacinis himnas, lyg ir primenantis jaunojo Aido Marčėno triptiką apie kelionę iš Anykščių į Ukmergę. Norėtųsi cituoti visą  šį nerūpestingai svinguojantį V. Gedgaudo tekstą, tad nors kelios eilutės: „lengvai pravėtyti kietai krušti / nestatėme namų dainavom ubagavom“, „skerdyklų jaučiai geležinės žuvys dykumų vandeniai / nužievintos mergelės grūdinti bežemiai / žaboto Grįžulo grandinėn įveržti“ (p. 102). Labai supaprastinant šiose eilutėse galima įžiūrėti ir startinę radauskiškai bežemišką „Svetimųjų“ laikyseną, o žodis „ubagavom“ man primena vieną bohemišką pinigų rinkliavą vieno iš pirmųjų Poetinių Druskininkų rudenų vakariniame seanse. Beje, žodį „(de)generacinis“ čia pavartojau turėdamas omeny, kad Valdas Gedgaudas, lyg ir įvardydamas tam tikrus kartos ženklus, tuoj pat juos ištirpdo universaliame kontekste, tad ir visi anksčiau surašyti šio eilėraščio skaitymai tampa labai sąlygiški.

Ši neplona V. Gedgaudo knyga prašosi ilgesnės analizės – lipniais lapeliais pasižymėjau joje 37 eilėraščius citatoms ir gilesniam nagrinėjimui, kurį vėliau teko negailestingai spausti į fragmentiškų apibendrinimų rėmus. Malonus buvo toks neskubus „Olando kepurės“ skaitymas, žymėjimasis, pastabų rašinėjimas – ilgesnis už kaip visada nejučia prabėgusią vasarą.

Gręžiantis į ankstesnius V. Gedgaudo rinkinius –­­ nuo pat neplono skyriaus „Svetimųjų“ antologijoje –­ atrodo, kad poetas rašo vieną ir tą pačią knygą, brenda žemyn vis skaidrėjančios, rimstančios upės vandenimis. Nėra čia greitų posūkių, specialiųjų efektų – kiekvienas žingsnis pasvertas, už viską susimokėta. Buvusiose knygose naudotus kaltus ir dildes keičia mažesnio kalibro instrumentai, kuriems paklūsta ligšiolinėje kūryboje rečiau sutinkamos mažosios plastikos formos.  Santūri, emociškai įtaigi poeto kalba sulydo eilėraščiuose labai skirtingas materijas – nuo liaudies dainų iki tarptautinių žodžių žodyno.

Naujojo rinkinio pasaulis, balansuojantis ant įvairių ribų ir sankirtų, – molų, tiltų, krantinių, bėgių, –­ kartais pavojingai pasvyra. Tačiau visada atsiranda atsvara, šviesos šaltinis tamsiose drobių klostėse. Olando kepurė, nepaplaunamas skardis, „orientyras jūreiviams ir žvejams“...


 

Skaitytojų vertinimai


71312. .. :-) 2011-10-03 17:01
recenzijos tobulėja. respect

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:19:58 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba