APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI

Vienas politikas (apie kurį čia jokiais būdais nekalbėsiu) kartą pasakė apie vieną instituciją (kurios pavadinimo neatskleisčiau net įkaitintomis replėmis draskomas), neva "ją reikia pribaigti arba pataisyti". Tik nedaugelis žmonių, vartojančių šį naudingą posakį, kai kalba apie reformas, įžvelgia jos prasmę. O esmė tokia: du jame minimi metodai yra ne tolygūs, bet prieštaraujantys vienas kitam; pribaigimą nuo pataisymo skiria ne kiekybinis skirtumas, bet savotiškas esminis antagonizmas. Noras ką nors taisyti susijęs su idėja, kad pradinė to daikto arba reiškinio prigimtis yra gera; noras pribaigti susijęs su įsitikinimu, kad pradinė jo prigimtis bloga ar bent jau neteko galios būti gera.

Aš noriu turėti krėslą, todėl ryžtuosi jį taisyti. Taisau krėslą, nes noriu grąžinti jį į tobulesnio krėsliškumo būseną. Nepataisytas krėslas man neįtinka tuo, kad trūkumai jam išvis neleidžia būti krėslu pilniausia šio žodžio prasme. Jei (sakykime) nulūžo krėslo atkaltė ar kur nors dingo trys jo kojos, tai žiūrėdamas į jį aš suvokiu ne tik tai, kad jis nėra malonus akiai; suvokiu ir tai, kad šiuo požiūriu toks krėslas anaiptol neprilygsta dieviškajam archetipiniam Krėslui, kuris, kaip tuoj pat primintų Platonas, egzistuoja danguje.

Tačiau gali būti, kad savo svetainėje surasiu tokį objektą – sakykime, kankinimo suolą ar žnyples tardomojo nykščiams suspausti, – kurio pati prigimtis ir raison d’etre įžeis mano moralinius jausmus. Jei žnyplės bet truputį išklers, aš jų tikrai netaisysiu; juk juo atkakliau taisysiu žnyples, juo žnypliškesnės jos bus. Jei subyrėtų man priklausantis kankinimo suolas, nė kiek dėl to nenusiminčiau: mano asmeninės etikos kodeksas neleidžia man nieko kankinti, ir juo labiau palaikis darysis tas suolas, juo mažiau šansų, kad ant jo bus nukankintas koks nors atsitiktinis praeivis.

Trumpiau tariant, visi daiktai būna arba geri, arba blogi, priklausomai nuo jų pradinės paskirties ir funkcijos. Jei daiktas geras, mes linkę jį taisyti; ir kadangi nekantraujame pataisyti, tai tikrai nenorime jo pribaigti. Jei daiktas blogas, mes linkę jį pribaigti; o kadangi taip yra, turėtume baisiai įtūžti vien nuo minties apie galimybę jį pataisyti. Būtent šią pamatinę alternatyvą – gera ar bloga pradinė daikto idėja, – turime išspręsti, kai kalbame apie lėšas, kurias labdarai skiria abejotinų profesijų atstovai, aludžių savininkai ar piratai.

Tai nepaprastai gerai iliustruoja faktą, kurį jau ne kartą esu kartojęs: jog nėra nieko praktiškesnio ir svarbesnio už idealistinę filosofiją. Jei būti aludės savininku yra bloga iš esmės, tai trumpiausias būdas tinkamai išspręsti klausimą bus nubausti žmogų už tai, kad jis yra aludės savininkas, suvaržyti kaip kontrabandininką ir tą, kuris pilsto alų, prilyginti tam, kuris slapta įvarvina nuodų. Bet jei būti aludės savininku iš esmės yra gera, greičiausias būdas padaryti aludės savininką geru būtų žavėtis juo už jo profesiją, didžiulėmis miniomis sekioti jam iš paskos ir vainikuoti laurais vien už tai, kad šiam žmogui priklauso aludės. Sugriauti ką nors – labai praktiškas būdas; bet vienintelis kitas praktiškas veikimo būdas – jį idealizuoti. Gerbiamas despotas kartais būna geras; bet niekinamas despotas visada vertas paniekos. Jei norite pribaigti užeigos šeimininką, lengviausia pasinaudoti vėzdu. Bet jei norite jį pataisyti, privalote elgtis labai atsargiai, su beribe pagarba. Turėsite prie jo asmens prikalti vieną kitą papildomą ranką arba koją, nė sekundei nepamiršdami platoniškojo tobulo užeigos šeimininko vaizdinio, kurio pavidalą siekiate jam sugrąžinti.

Panašiai aš elgčiausi ir su prekiautoju viskiu arba kovos laivais, kurių indėliai į labdarą išjuokti kaip nesąžiningi naujausiame pono Bernardo Shaw kūrinyje "Majoras Barbara". Jei tokius amatininkus laikome blogais, būtų absurdiška paprasčiausiai atmesti jų aukas labdarai. Taip elgdamiesi iš tikrųjų patvirtintume, kad toleravome juos, kol jie elgėsi blogai, ir pradėjome įžeidinėti tik tada, kai pradėjo daryti gera.

"Illustrated London News", 1905 m. gruodžio 23 d.

Vertė Rasa Drazdauskienė