Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
• Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
• Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
 Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

KNYGOS

SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU

Jurgita Butkytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Silvija Plath

Kas sieja Viktoriją (Victoria) Lucas, Estherą Greenwood ir Silviją (Sylvia) Plath? Visos trys yra 1963 m. sausį, likus mėnesiui iki Silvijos Plath (1932-1963) mirties, Londone pasirodžiusio romano "Stiklo gaubtas" autorės ir herojės. Už Viktorijos pseudonimo pirmajame knygos leidime bei romano puslapiuose atvirai pasakojančios šmaikščios ir tragiškos Estheros slepiasi bemaž dešimtmetį brandintas patirtis reflektuojanti Silvija. Laimėjusi studenčių prozos konkursą, 1953-iųjų birželį Plath praleido Niujorke kaip viena iš dvidešimties viešinčių "Mademoiselle" žurnalo redaktorių. Šis aplinkiniams sėkmę simbolizavęs mėnuo ne tik atvėrė naujų galimybių, bet ir alino, kėlė baimę ir nusivylimą. Romano herojė Esthera patiria svajonių šalies spaudimą viskuo žavėtis, tačiau niekaip negali prisiversti. Iš atokaus miestelio ištrūkusios skurstančios keleto prizų laimėtojos, kuri "galiausiai ima vairuoti Niujorką kaip nuosavą mašiną", mitas, pasireiškęs triukšminga skuba ir realybės šou primenančiu dovanų lietumi, grožio pamokomis ir besitikinčių ištekėti už kokio verslininko merginų kaimynyste, grasinantis pasiglemžti jos pačios teisę kontroliuoti ir kurti savo gyvenimą, paliekamas nuošalėje, šurmulio fone tapatinantis su sustingusiu troleibusu, inertiškai šlifuojančiu maršrutą: viešbutis–darbas–vakarėliai. Silvija ir Esthera turėjo kitų planų – jos norėjo rašyti ne tokio "niūriai slenkančio uragano centre", o, ironiška, rašytojų kursuose, kurie turėjo tapti "šviesiu, saugiu tiltu virš nuobodžios vasaros srovės". Nepriimta į Harvardo vasaros kursus, Plath labai nusivylė, ėmė grimzti į depresiją, kurios apimta dienoraštyje rašė, jog trokšta pasislėpti nuo atsakomybės ir nuolankiai paršliaužti į įsčias. Lietuvoje rašytojų kursai nepopuliarūs, tačiau, prisiminus ne vienerius ir ne dvejus metus poetų ir poečių kantriai minamą PK redaktoriaus slenkstį Lietuvos rašytojų sąjungoje, prieš akis iškyla grupinis saukiškas į įsčias šliaužiančių poetų portretas. Vėliau, kai Plath Anglijoje pasirašė kontraktą dėl savo pirmosios knygos, JAV jos rankraštis buvo vėl grąžintas. Jos šalyje vis dar spausdino tik jos vyro kūrybą.

Nors Plath pavyko iš tolėliau pažvelgti į pamišusią dėl lieknos blondinės idealo ir elektros kėdės visuomenę, neįvertinta kūrybinių kursų akademizmo galimybė, per didelis pasitikėjimas gerus ir blogus rašytojus išrūšiuojančiais autoritetais savo ateitį su literatūra siejančią jauną moterį užvožė stiklo gaubtu, kurio trapi substancija, apsupusi it neįveikiami mūrai, išreiškė ne tik jos, bet ir daugelio šeimos kasdienybėje nugrimzdusių moterų jauseną. Žinoma, veiklių moterų buvo, tačiau moterų nedarbas tuo metu buvo greičiau norma negu išimtis. Tos, kurios dirbo, daugiausia buvo aptarnaujantis personalas ir dirbo ne visą darbo dieną. Nepaisydama motinos noro, Esthera nusprendžia nesimokyti stenografuoti nė vieno žodžio: jei neišmoks, jai niekada nereikės to daryti. Nėra nė vieno jai patinkančio darbo, kuriame reikėtų stenografijos. Motinos piešiama perspektyvių jaunuolių laiškų perrašinėtojos ateitis ją varo į neviltį – ji nori diktuoti savo pačios žavius laiškus. Pirma su savo naująja gydytoja susipažinusios Estheros mintis: "Nemaniau, kad būna moterų psichiatrių". Beje, Plath teko kurį laiką dirbti sekretore toje pačioje psichiatrijos ligoninėje, kurios paciente buvo tapusi po bandymo nusižudyti. Galbūt, nepatekus į moterų rašytojų vasaros kursus, jos egzistencija staiga ėmė trauktis į beišsisklaidančią blyškią iliuziją. Į nusivylimą stumia ir "teigiami" pavyzdžiai: "Mano pažįstama mergaitė ką tik laimėjo prizą už apsakymą apie savo nuotykius tarp Afrikos pigmėjų. Kaip galėčiau su ja varžytis?"

Šiek tiek vyresnė už Plath JAV poetė Adrienne Rich (g. 1929) viename interviu prisipažino ilgai nenorėjusi tapatintis su "poete" – pati sąvoka anuomet Amerikoje buvo vartojama pejoratyviai. Ji prisiminė draugės pasakotą istoriją, kaip ši į konkursą nusiuntė rankraštį, o vėliau sutikusi vakarėlyje įžymų poetą, konkurso komisijos narį, ir paklaususi jo nuomonės apie savo tekstus, išgirdo atsakymą: "Mergaitėms nereikia rašyti eilėraščių, jos yra eilėraščiai". Nors rašančių moterų niekas tiesiogiai nevarė į namus ir į šeimą ir jų buvo daugiau nei teisininkių ar gydytojų, gyvavo nuostata, kad pagrindinė moters kūryba – gimdyti ir auginti vaikus. Estherai nuo vaikų darosi bloga. Kaip ir nuo minties apie aukojimąsi vienam vaikui po kito, apie negalėjimą atsitraukti nuo kūdikio, vyrui greičiausiai mėgaujantis beribe laisve. Gimdymo ligoninėje stebėjimas primena ekskursiją kankinimų kambaryje. Esthera supranta, kad tokiomis sąlygomis džiaugtis motinystės privalumais beveik neįmanoma. Plath savo romane prabilo apie dalykus, kurie vėliau buvo analizuojami teoriškai.

Šalia esančios moterys negali padėti Estherai, nes dauguma jų išpažįsta jai nepriimtinas vertybes. Draugo motina ponia Willard, mėgstanti iškalbingas sentencijas, tokias kaip "Vyras – strėlė, lekianti ateitin, o moteris – lankas, iš kurio ta strėlė išlekia", laisvu nuo dėstymo privačioje mokykloje laiku be paliovos verdanti, kuopianti ir plaunanti, kaip ir daugiavaikė kaimynė – atgrasios. Jos panašios į prašmatnius rankų darbo kilimėlius, patiestus virtuvėje ant grindų. "Baisiai" atrodanti motina, vilkinti suknelę su violetiniais vežimo ratais, primenantis rąstą jos, miegančios tame pačiame kambaryje, kūnas asocijuojasi su triuškinančia grėsme. Nesąmoningas Estheros klyksmas "Mama!" ligoninėje grįžtant iš mirties į gyvenimą išreiškia saugaus ir globojančio ryšio ilgesį. Motina ir duktė nutolsta viena nuo kitos dėl motinos kontrolės ir atkakliai diegiamų populiarių "moteriškumo" normų (psichologė Phyllis Chesler aiškina, kad, diegdamos dukroms paklusnumą, motinos tikisi, jog jis padės joms išgyventi). Tos normos dukteriai atrodo absurdiškos, tad iškilus sunkumams Estherai motina tampa ne atrama, o tik papildomu sunkumu. Užklupusi depresija dar sunkiau pakeliama dėl to, kad daro priklausomą nuo motinos, su kuria buvo nusprendusi "daugiau nė savaitės negyventi vienuose namuose". Moterys, kuriomis Esthera gali kliautis, yra konkurso laimėtoja Dorina, su kuria po mėnesio tenka išsiskirti, ir psichiatrė. Žurnalo redaktorė pernelyg tolima, kad turėtų didesnės įtakos. Psichiatrė Nolan vienintelė supranta Estheros neapykantą motinai ir padeda tą neapykantą jai, dėl savo jausmų jaučiančiai kaltę ir "laukiančiai smūgio", išsakyti. Gydytoja įgalina susigrąžinti į atokų sąmonės užkaborį nugrūstą švelnumo poreikį. Su Dorina ji pamiršta savo nerimą, jaučiasi "išmintinga ir ciniška kaip velnias". Dorina tarsi kalba ta pačia kitiems nesuprantama kalba, yra aštriaprotė klausytoja ir bendrininkė. Estheros nerimas labai susijęs su pasauliu, kuriame "rimtai" cirkuliuojančios reikšmės jai juokingos ar svetimos. Herojės pozicija truputį primena marsiečio žvilgsnį į žmonijos mėsmalę Patriko Ouųednķko "Europeanoje", tik šiuosyk viskas labai asmeniška. Nedermių lavina krinta tiesiai ant jos – iš terpės, kurioje, nepaisant visko, ji ieško neskausmingo būdo gyventi. Amerikiečių psichiatrė Karen Horney "Neurotiškoje mūsų laikų asmenybėje" (1937) taip formuluoja esminę "normalaus" žmogaus ypatybę – jis kenčia ne daugiau, negu neišvengiama jo kultūroje. Normalumo suvokimas skiriasi ne tik atskirose kultūrose – laikui bėgant jis vis iš naujo atrandamas toje pačioje. Atrodo, Plath savąjį atrado per anksti.

1963-iaisiais, Plath savižudybės metais, išleista amerikiečių psichologės ir žurnalistės Betty Friedan knyga "The Feminine Mystique", su kuria siejama antroji feminizmo banga ir suvokimas, kad moterų teisės – kur kas platesnė sąvoka nei moterų teisė balsuoti. Knygoje rašoma, jog pokario namų šeimininkių rojus yra ir alinanti uždara erdvė, o joje atsiveriančios galimybės – beribis aukojimasis šeimai ir vaikų auginimu besibaigianti savirealizacija. Friedan kalba apie "bevardę" namų šeimininkių problemą. Nutylėtą problemą, juntamą tarsi nušveistas beveik nematomas Plath stiklo gaubtas. Šeštajame dešimtmetyje nepatenkintos namų priežiūra moters normalumas kėlė abejonių. Namų šeimininkės gyvenimo būdas buvo garbinamas kaip patvirtinimas, kad esi tikra moteris. Vidutinis besituokiančių amžius mažėjo, šeimos gausėjo. Moters lavinimasis laikytas kliūtimi vedyboms, tad buvo visai įprasta mesti mokslus ir ištekėti; padėti studijuojantiems sutuoktiniams, rūpinantis buitimi ir vaikais. Plath padėjo rašančiam vyrui, ieškodama jo knygoms leidėjų abipus vandenyno. Universitetų absolventės taip pat dažnai "nusėsdavo" priemiesčių namuose. Horney kalba apie stručio politiką, kuria paremtos daugelis laimingų santuokų iliuzijų: jeigu nerimą ar priešiškumo jausmą kelia artimas žmogus, juos sunku suderinti su puoselėjamais meilės ir pagarbos ryšiais, autoriteto samprata. Kad nereiktų pykti ant artimųjų, priešiškumas apskritai neigiamas. Toks priešiškumo vengimas išryškina nerimą, kurį mėgta slopinti raminamaisiais – šeštojo dešimtmečio namų šeimininkės vėliau išsiskleidusio įvaizdžio dalimi. Stepheno Daldry’o filme "Valandos" (2002) auginanti vaiką ir besilaukianti Laura Brown, pasiaukojamai kepanti tortus ir atliekanti namų fėjos vaidmenį, nyksta akyse, kol pasirenka vieną iš dviejų drastiškų išeičių – padauginti raminamųjų ar dingti be žinios ir pabandyti gyventi kitaip. Lietuviškas knygos viršelis apdainuoja Plath kaip mįslingai mirusią "auksinę mergaitę", turėjusią viską: grožį ir protą, didžiulį ir pripažintą talentą, šeimą, du vaikus. Jos talentas padoresnio pripažinimo sulaukė po mirties, šeimoje ji buvo išduota ir apgaudinėjama, o vaikai daugiausia džiugino ir slėgė jos vienos talentingus pečius. Šaltą žiemą liko viena su vaikais. Sako, užšalo vamzdžiai. Galbūt panašiai pristatytos knygos niekas nepirktų – neįvyniotos į blizgančius popierėlius moterų problemos stručio politikos žemėje tebėra rizikinga prekė.

Psichologų teigimu, skausmingi išgyvenimai, kuriuos sukelia išsiskyrimas su mylimu žmogumi dėl jo neištikimybės ar polinkio smurtauti, dvigubai dažniau sukelia depresiją negu artimo žmogaus netektis. Išgyventą netekties skausmą padidina patirtas pažeminimas. Kai Estherai ir jos ligoninės kaimynei pasimatymus skyręs vaikinas savo rimtumu prajuokindamas Estherą nedrąsiai paklausė, ar tikrai jame glūdi tai, kas veda moteris iš proto, ji atsakė, kad jis neturi nieko bendra su jų savijauta bei pavykusiomis ar nepavykusiomis savižudybėmis. Galbūt tą patį Silvija Plath būtų atsakiusi savo vyrui Tedui Hughesui, kuris po jos mirties paveldėjo išgedėtus rankraščius (oficialiai jie nebuvo išsiskyrę), jei būtų galėjęs duoti panašų klausimą apie ją ir kitą moterį – Assią, dėl kurios jis paliko Silviją. Assia po keleto metų nutraukė savo gyvenimą tuo pačiu būdu kaip ir Silvija, kartu nunuodydama ir dukrelę Alexandrą. Tuomet jis būtų išgėręs arbatą tarsi vaistus.

Atrodo, kad Estheros receptas gelbėtis nuo visų užklupusių negandų pernelyg paprastas – išsimaudyti karštoje vonioje. Tai įtampą mažinantis ritualas. Naujas pirkinys, pyragėlis, taurelė alkoholio, meilužis, cigaretė, vaikas, vedybos, kursai… Suvartoji visus šiuos žurnalo pasiūlytus vaistus ir lieki plūduriuoti drungnoje vonioje perpjautom venom. Kur kas labiau jai tinka nuo viešbučio stogo atiduoti nakties vėjui drabužius, kurie sklando tarsi pilkos mylimojo pelenų kruopelės, kad įsikurtų kur nors tamsioje didmiesčio širdyje. Išmėtyti sukneles, kad išliktum pati. Išsitepti, kad išsigelbėtum. Ne taip paprasta pagyventi kaip nuskurusiai dykinėtojai ten, kur tai nemadinga. Kur madinga kaupti rekomendacijas ir išrašyti elektros šoką, apie kurį Kevino Kesey’o romano "Skrydis virš gegutės lizdo" (1962) personažas sako: "Šioje šalyje, atsiradus kokiam sutrikimui, greičiausias būdas jį pašalinti laikomas ir geriausiu". Tai egzekucija, kurią priversta iškęsti Esthera, pirmame romano puslapyje negalinti atsikratyti minčių, kas būtų, jeigu jai gyvai sudegtų visi nervai. Ji mąsto ne apie elektroterapijos kabinetą ligoninėje, o apie elektros kėdę iš bulvarinių laikraščių ir dar neskaito psichopatologijos vadovėlių.

Romane rimtas ir juokingas Estheros nesėkmes lydi nebylios ir iškalbingos kaip beprotybė gėlės. Niekada nemačiusi dubenėlio rankoms plauti it sovietinė turistė užsienyje suvalgo dubenėlio turinį, vandenyje plaukiojančius traškius vyšnių žiedelius, tarsi kokią japonų popiečio sriubą. Nenusisekusio laiško Dorinai skuteliai pažyra ant tvarkingo gydytojo žurnalo kaip baltagalvės žiedlapiai vasaros pievoje. Vežiodama gimdyvėms gėles, išrenka apvytusias ir suguldo it lavonus į gilią kriauklę – dėl "pagerintų" kompozicijų kyla baisus sąmyšis. Kai Estherai vis nepavyksta padaryti šį tą gera ar "kaip visi" – blėstanti gėlių gyvybė šalia. Fotografuodamasi Esthera laiko ilgakotę popierinę rožę, nusegtą nuo redaktorės skrybėlės – kitų išrinktą butaforiją, vaizduojančią, kuo ji norėtų tapti. Kapinėse, kur palaidotas tėvas, prikimšti plastmasinių gėlių ties negyvėlių bambomis stūkso surūdiję metaliniai konteineriai. "Parodyk mums, kokia esi laiminga, rašydama eilėraštį", – prašo aplink šokinėjantis fotografas. Esthera dar nežino, kad jos nepriėmė į vasaros kursus. Įbedusi žvilgsnį į praplaukiantį debesį prapliumpa verkti. Nuostabi "kuo norėčiau būti užaugusi" nuotrauka – lyg vaikas su popierine rože rankoje raudanti poetė…

______________________

Plath S. STIKLO GAUBTAS. – V.: Tyto alba, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:56 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba