KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI

Gilbertas Keithas Chestertonas

Gilbertas Keithas Chestertonas (1974-1936), kurio 130-ąjį gimtadienį šiemet švenčiame, buvo garsus britų rašytojas, eseistas, krikščionybės apologetas ir paradokso meistras, žurnalistas, dramaturgas, poetas, mąstytojas. 1927 m. jis lankėsi Vilniuje. Šiam įvykiui paminėti G. K. Chestertono tikėjimo ir kultūros institutas Seton Halle (New Jersey, JAV) bei Oksforde ir iniciatyvinė grupė rugsėjo 13-15 d. Vilniuje rengia tarptautinę konferenciją KRIKŠČIONIŠKOSIOS VERTYBĖS IR KULTŪRA ŠIANDIEN.

Vertėja

Kartais mano atmintyje atgyja pusiau pamiršta istorija apie fantastišką, nesutramdomą dėdę, didžiausią tėvų priešą ir vaikų kambarių revoliucionierių, kuris atkakliai skelbė tokią teoriją: būtent, kad visi daiktai, kuriuos vaikai per Kalėdas naudoja, mūsų manymu, siautulingiems ir neteisėtiems tikslams, iš tikrųjų buvo sukurti būtent tiems tikslams, o ne kasdienei namų apyvokai, kaip naudojami dabar. Pavyzdžiui, įsivaizduokime pasakojimą, kuris prasideda pagalvių kova vaikų miegamajame: berniukai tranko ir daužo vienas kitą baltais beformiais vėzdais. Dėdė, neregėto išsimokslinimo – ir dar didesnės vaizduotės bei išradingumo – profesorius, netrukdavo pelnyti tėvų nemeilę ir didžiulę vaikų simpatiją įrodinėdamas, kad priešistoriniame mene pagalvė ir buvo skirta naudoti kaip vėzdas; kad žaidžiamos muštynės vaikų miegamajame iš tikrųjų daug senesnės ir garbingesnės kilmės negu visa lovų ar patalynės institucija; kad kitados, vieną vaiskų, nekaltą pasaulio rytmetį cherubinai kovėsi panašiais debesimis, nuostabiais, mistiškais, prikimštais plunksnų iš angelų sparnų; ir tik gerokai vėliau, kai pasaulį apniaukė nuovargis ir jaunieji dievai pavargo nuo savo dieviškojo sporto, jie užmigo, pasidėję po galva tas pačias pagalves; taigi tik palengva pakeitus pradinę pagalvės paskirtį pavyko pripažinti, kad jos derama vieta – lovoje.

Akivaizdu, kad galima lengvai ir su malonumu paleisti į apyvartą daug daugiau panašių legendų, teikiančių visiems didelį pasitenkinimą. Uoliai ir noriai linkčiojantiems galvas berniūkščiams galima aiškinti, kad laidyklės iš tikrųjų yra senesnės ir didingesnės už langus. Langai – laidyklėms skirti taikiniai, perregimi ir trapūs tik tam, kad dūžtančio krištolo garsas bei tviskesys taptų savotišku atlygiu senovės lankininkams; jau gerokai vėliau, kai slogi Vidurinių paleolito amžių kunigija negailestingai užgniaužė ir sunaikino Laidyklių kultūrą, žmonės palengva pradėjo naudoti nebereikalingus stiklo taikinius kaip šviesos ir gryno oro šaltinius. Panašiai ir sviestas: senovėje jis buvo naudojamas tiktai ištepti koridorius, kuriais vaikšto tėvai ir auklėtojai, ir jau gerokai vėliau, kai vienas garbus kniūbsčias pilietis netyčia lyžtelėjo grindis, buvo atrastos ir pripažintos sviesto maistinės savybės.

Šį atvirkštumo principą galima pritaikyti beveik visiems vaikų žaidimams; galima pasakyti, kad pirmykščiai medžiotojai ieškodavo paslėptos šlepetės dar tada, kai šis sunkiai pagaunamas, šoklus žvėris nebuvo prijaukintas; tik gerokai vėliau jis pradėtas nešioti kaip medžioklės grobis ant geriausių medžiotojų kojų. Galima teigti, kad niekam nė į galvą neatėjo šnypštis nosį į nosinę, kaip elgiamasi mūsų išsigimusiais laikais, kadangi ištisus šimtmečius ji buvo naudojama užrišti žmonėms akis, žaidžiant garbingą ir slaptą Aklos Vištos žaidimą.

Tiesa, aš negalėčiau pateikti labai išsamių šios priešistorinės kilmės įrodymų; bet dar negirdėjau, kad kas nors labai stengtųsi istoriniais įrodymais paremti priešistorinę kilmę. Mano mėgstamiausio dėdės teorija apie pirmykštes pagalves turi ne mažiau įrodymų negu pono H. G. Wellso smulkus pasakojimas apie siaubingą Senį, įbauginusį ir valdžiusį porą ar trejetą dešimčių jaunuolių, nesunkiai galėjusių išmesti jį lauk iš olos už beždžioniškos ausies; ji ne mažiau moksliškai pagrįsta negu daktaro Freudo moderniausias, liguistas romanas apie lytinių iškrypėlių rasę, pavertusią tėvažudystę religijos apeigomis; ją įrodo ne mažiau konkrečių duomenų negu pono Geraldo Heardo sentimentalų kino scenarijų apie medžiuose gyvenusius antropoidus, bučiavusius akmenis, kuriuos svaidė į liūtus. Niekas nė nesitiki, kad panašūs dalykai bus pagrįsti istorine medžiaga, kadangi jie yra priešistoriniai; lygiai taip pat niekas nė nesapnuoja jų sieti su kokiais nors mokslo faktais – jie ir taip laikomi Mokslu. Tada nesuprantu, kodėl mano mėgstamiausio dėdės ir mano teorijų irgi negalima laikyti Mokslu. Nesuprantu, kodėl mums negalima imti ir paprasčiausiai išgalvoti ką norime – juk tokiems dalykams neįmanoma nei paprieštarauti, nei jų įrodyti. Vienintelis skirtumas būtų tas, kad mano dėdė ir aš, ypač pradėję kalbėti apie viską, kas susiję su Kalėdomis, nesugebame persigerti tuo keistu bjaurėjimusi žmonių gimine, kuris dabar laikomas būtinu bet kokios humanitarų rašomos istorijos bruožu. Atrodo, daktaras Freudas iš tiesų smarkiai nemėgsta žmonių (tas gal ir suprantama, turint galvoje, kad jis ištisomis dienomis klauso visokių psichopatų šnekų). Todėl pradėjęs kurti istoriją apie tai, kaip absoliučiai priešistoriniais laikais formavosi pirmosios, jau pamirštos žmonijos institucijos, jis stengiasi šeimos gyvenimą pavaizduoti kiek įmanydamas bjauresnį; lygiai taip pat elgiasi visi šiuolaikiniai romanistai. Bet mudu su dėde (ypač per Kalėdas) pagauna daug linksmesnis ir draugiškesnis ūpas; o kadangi neegzistuoja jokių geležinių tikėjimų ar dogmų, galinčių ką nors kam nors uždrausti, tai mes turime lygiai tokią pat teisę išgalvoti įvairiausias linksmybes, kaip jis – niūrias nelaimes. Todėl turime garbės ne mažiau autoritetingai pranešti, kad visko pradžia buvo dangiškas cherubinų mūšis pagalvėmis, arba kad pasaulis sukurtas vien tiktai vaikų žaidimams.

Taigi štai pora trejetas tiesų, kurias simboliškai išreiškia ar apie kurias užsimena mano dėdės hipotezė. Pirma, niekada negalima pamiršti, kad daugelio daiktų, kurie vėliau tapo (labai teisingai) praktiškais ir (labai klaidingai) proziškais, prigimtyje iš tiesų esama paslapties, panašios į religijos slėpinį. Jei mano dėdė šventės akimirką paskelbs, kad fejerverkai atsirado anksčiau už laužus, ir kad žmonės pradėjo apšviesti nakties tamsą žioruojančiomis apeigų šviesomis dar prieš susivokdami, kad ugnis tinka kepti maistui ar susišildyti rankas, jo idėja gal nebus pedantiškai tiksli, tačiau ne tokia jau tolima svarbiai istorinei tiesai. Apeiginė gyvūnų priežiūros ar jaukinimo dalis turi daug keistų aspektų, ankstesnių už jos praktinę pusę. Antra, būtina prisiminti, kad visas apeigas, įskaitant ir Kalėdas, išsaugojo prastuomenė; kadangi tikra prastuomenė daug tradiciškesnė už aristokratiją. Tradicijas išsaugojo neturtingi žmonės, nors dažniausiai ne visiški skurdžiai, o tie, kurie turėjo šiokios tokios nuosavybės – trumpiau tariant, daugiausia valstiečiai. Taigi jei mano dėdė dar kartą visų juokui pakiltų ir susirinkusiems išreikštų nuomonę, jog Kalėdų kojinė, prikimšta dovanų ir pakabinta lovūgalyje, yra daug senesnės ir autoritetingesnės kilmės negu paprastos kojinės, žmonių nužemintos iki kojų apvalkalų, aš jį paguosčiau užtikrindamas, kad puikiausiai jį suprantu, nors gal ne visai pritariu šiam konkrečiam pavyzdžiui.

Tačiau labai įdomu prisiminti, kad egzistuoja dar viena patarlė arba tradicinė tiesa apie valstiečius ir jų santykį su kojinėmis. Dažnai sakoma, kad valstiečiai savo menkutes santaupas, savo aukso lobelį, laiko kojinėse, kur jo nepasieks vagys ar bankininkai. Apie tai valstiečiams šviečiamąsias paskaitas skaitė ne mažiau negu devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni politinės ekonomikos dėstytojai, ekonomikos bei finansų profesoriai. Jie valstiečiams kantriai aiškino, kad monetos kojinėse nesidaugina kaip kirmėlės, kad ginėjos neužveisia mažučių ginėjų šeimų, kaip tai daro jūrų kiaulytės, kad kojinė – tai ne lizdas, kuriame soverenas dėtų pussoverenius36, nelyginant paukštis kiaušinius, arba, kalbant moksliškiau, bet ne taip protingai, – kad pinigai neatneša jam jokių palūkanų. Todėl vienintelis būdas priversti pinigus daryti tai, ko pinigai daryti negali, ir vienintelis tikrai moksliškas planas užtikrinti, kad vietoje buvusios ginėjos atsiras pusantros – tai padėti pinigus į banką. Bankas, kaip kvailam ar apkvailintam valstiečiui aiškino devyni tūkstančiai ekonomikos profesorių, negali nemokėti palūkanų. Kojinė gali susidėvėti ar suplyšti; ją gali išvogti įsibrovę vagys, tačiau visiškai neįmanoma, kad pinigus pavogtų bankininkai, kadangi pinigų vagystės bankuose, o juo labiau jų dingimas po vikrių spekuliacijų, yra gryniausias gamtos dėsnių pažeidimas. Bankai jokiu būdu negali žlugti, tvirtino profesoriai, ir todėl jei ištrauksite pinigus iš kojinės ir pasidėsite juos į banką, neišvengiamai tapsite turtingesnis, kadangi prie jūsų turimų pinigų kažin kaip iš kažin kur prisidės kažkieno kito pinigai. Valstietis apsvaigęs klausėsi, tačiau išliko keistai užsispyręs. Nuo to laiko padėtis pasikeitė įvairiais požiūriais; ir ne vienas profesorius dabar gailisi, kad nepasielgė kaip valstietis.

Iš rinkinio "The Coloured Lands"