MARIUS BUROKAS

DERLIAUS ĖMIMAS

pamenu vįrnas
vaikystėje – kasmet
išlesdavo akis

vėliau:
kantrybė –
juodi krešuliai
medžiuose

tik kartais –
riksmas
ar šūvis

prikeldavo jas
iš lizdų


* * *
visų azijų vizų išdavimo skyriams

norinčius išvažiuot –
fotografuodavo

raudonam fone, išgeltusius
vargšus europiečius.

kai kurie tapdavo džinais.

tame karštyje
tame kontinente
išgaruoti belieka:
daug stiklo aplinkui
virpančio oro

prieskonių.


* * *
šlubas ir suodinas
šachmatų hefaistas
meta figūras į ugnį
ir traukia

kepa
ir sklinda
aromatas geriausias:
mėsos ir degtinės

– garsai dar:

rytinis zyzimas
elektros avilio
tąsumas
dyzelio medaus

vakarinis:
ūžia žmonės
į butelius

kol į jūsų
medines verandas
vis šlubuoja
šlubuoja
hefaistas

naktį
kokią pirmą
dar kibirkštis –

– tinklai užmesti:
trūkčioja
koja klastingoji

taip mums abiems
įsipjovė gyvenimas


* * *
per miestą
tigrai vaikšto

brangioji

langus užsidaryk

nešok
nerėk
nepersisverk

alkani jie
elektriniai
pasikrauna
per valandą

nerimsta
riaumojimu plūsta
Viljamą Bleiką

brangioji
tik nepersisverk
ir tik nepamiršk
kaip
ir kodėl
čia atsidūrei

pas mane

Jonesku
raganosį


* * *
nenusvilęs ugny
negalėsi vaikščiot
pro langą
saulėlydžiu
apakintas
šildytuvu
žiemą krikštytas
tavo kūno
palaižęs
aštraus
medum įsūrijusio
pienu
paausiuose varvančio
gaiviai glebaus
ryte
kai mongoliškai
atsimerki

ŠALTA NAKTIS ANTAKALNYJE

mes jau miegam
tik katė vis –
nuo smėlio
prie lovos

MAŽAS GRĮŽIMAS NAMO

vanduo po kojų
jau teka
maišytas su miegu

tik palauk
kol purslai ir rūkas
priglaus mus

palauk

kol grįšiu
tabako drabužiais
sniegenų antpečiais

savimi
terboje


* * *
žiūriu
rugiagėlėm, nasturtom
gegužraibėm
nuo teptuko gal tepriklauso
kaip paliesi ranka
kaip drobėj įbrėši
kontūrą iš meilės ir

manęs

INTERJERAS IV

to Sarah

Pabundama nuo augančių voratinklių
zvimbimo. Šlapiais lapais aplipusi saulė
trinasi į cementą. – Pas tave kaip traperio
trobelėje, medinės grindys ir daug šešėlių, –
taria ji. Kava išgelbsti nuo atsakymo. Jos
pusėje – smėlis pjaunasi su druska ir
debesimis. Mano – katės susilieja su
medžiais. Vėliau lėktuvas mus
padalija.


* * *
varnelei

varnas
ant peties
tiksliai
it kablelis
krankteli

klausia –
nejau
mėlyni vandenai
minaretai
badantys
nėščius debesis
nejau –
tiek daug riksmo

– o pas mus
nakty
tik tyliai
voratinklius ardo
vorai