Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
• Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
 Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
• Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

LITERATŪRA

PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE

Sofija Tyzenhauzaitė ir jos knygos

Danutė Mukienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sofija Tyzenhauzaitė (dail. J.B.Lampis)

Turtingas ir kol kas nedaug tyrinėtas Žemaitijos dvarų kultūrinis palikimas pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria istorikų, menotyrininkų dėmesio centre. Tam jau skirta ir ne viena Žemaičių akademijos vasaros konferencija. Šiemet minėtos akademijos konferencija rugpjūčio 27, 28 dienomis surengta Plateliuose ir Gegrėnuose (Plungės rj.). Čia bus pristatyta ir konferencijos išvakarėse išleista Sofijos Tyzenhauzaitės-Šuazel-Gufje (Choiseul-Gouffier) knyga "Reminiscencijos". Tai pirmasis 1862 m. Paryžiuje išleistos knygos "REMINISCENCIJOS apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I" vertimas į lietuvių kalbą (vertė Liucija Baranauskaitė ir Virginijus Baranauskas). Knygą 1050 egz. tiražu išleido "Žemaičių žemės" žurnalo redakcija, dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Projektas "Žinoma ir nepažinta Sofija Tyzenhauzaitė" gimė dar 2003 m. Jo tikslas buvo surinkti, susisteminti informaciją apie Sofiją Tyzenhauzaitę-Šuazel-Gufje – pirmąją moterį rašytoją, gyvenusią ir kūrusią istorinėje Lietuvoje, pradėti jos knygų vertimą į lietuvių kalbą ir jų leidybą Lietuvoje. Taigi "Reminiscencijos" – pirmasis ir kol kas vienintelis S. Tyzenhauzaitės kūrinys, kurį galime skaityti lietuvių kalba.

Šis leidinys – nevienareikšmis grožinės literatūros kūrinys. Pirmiausia tai unikalus kultūros paveldo objektas – verčiant jį į lietuvių kalbą išlaikyta šiai knygai būdinga savita sakinio struktūra, palikta 1862 m. spausdintų "Reminiscencijų" įžanga.

Lietuvoje iki šiol tyrinėtojai, domėjęsi S. Tyzenhauzaitės asmenybe ir kūryba, dažniausiai, rašydami apie jos knygas, paminėdavo penkis istorinius romanus: "Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė" (1818), "Barbora Radvilaitė" (1820), "Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos" (1824), "Politikos nykštukas" (1827), "Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje" (1831) ir "Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą" (1829), pakartotinis, papildytas šios knygos leidimas – "Reminiscencijos" (1862).

Pastaraisiais metais, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Žemaičių muziejaus "Alka" (Telšiai), Prancūzijos nacionalinės bibliotekos, Vilniuje veikiančio Prancūzų kultūros centro Mediatekos informacijos centro darbuotojais, pavyko išsiaiškinti, kad Prancūzijoje yra išleisti dar penki S.Tyzenhauzaitės kūriniai, apie kuriuos žinių Lietuvoje skelbtoje literatūroje iki šiol nepavyko rasti.

Vienas iš jų – 1875 m. Nicoje išleista S. Tyzenhauzaitės 70 puslapių knygelė "Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Potocka: istorijos įvykiai". Rašytojos mirties metais (1878) Nicoje išleista nedidelės apimties (8 puslapių) knygelė "Litanijos". Dar trys knygos Paryžiuje išleistos po S. Tyzenhauzaitės mirties: 1881 m. – trijų leidimų tais pačiais metais sulaukę "Berryer: intymūs atsiminimai" (p. 281), 1886 m. – 360 puslapių knyga "Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai", 1891 m. – 280 puslapių "Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset" (2002 m. Prancūzijos nacionalinė biblioteka sukūrė ir savo fonduose saugo šios knygos elektroninę versiją).

S.Tyzenhauzaitė rašė prancūzų kalba ir visos jos knygos pirmiausia būdavo išleidžiamos šia kalba. XIX a. "Reminiscencijos" buvo išverstos į lenkų, rusų, anglų kalbas, "Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos" ir "Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė" – į lenkų kalbą. Šioje vietoje tašką dėti dar nedrąsu – gali būti, kad yra rašytojos knygų leidimų ir kitomis kalbomis, tik mes tai patvirtinančių faktų dar neturime.

XIX a. išleistos Sofijos Tyzenhauzaitės knygos šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse – antikvarinė retenybė. Tai liudija ir informacija, skelbiama internete. Čia retkarčiais pasirodo žinių apie kolekcininkų, knygų aukcionuose parduodamas atskiras S.Tyzenhauzaitės knygas – dažniausiai "Reminiscencijas" (1862) ir "Berryer: intymūs atsiminimai" (1881). Tokių pranešimų nėra daug. Kiek ir kokių rašytojos knygų saugoma privačiose kolekcijose, žinių neturime.

Įgyvendinant projektą, buvo surinkta informacija apie Sofijos Tyzenhauzaitės knygas, saugomas pagrindinėse Lietuvos bibliotekose ir muziejuose. Išsiaiškinta, kad kai kurios iš jų yra Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekose, trys – Žemaičių muziejuje "Alka". Tačiau net ir visose šiose įstaigose esančias knygas kartu sudėjus šiandien Lietuvoje dar neįmanoma surinkti nė vieno pilno S. Tyzenhauzaitės išleistų knygų komplekto. Štai 1820 m. išspausdinta "Barbora Radvilaitė" saugoma tik Vilniaus universiteto bibliotekoje (Žibunto Mikšio dovanotoje knygų kolekcijoje, Grafikos katedroje), tačiau ir ten – tik šios knygos fragmentų kopijos. Nustatyta tik viena šio leidinio saugojimo vieta –Jozefo Sable XIX a. Prancūzijos studijų centro elektroniniame leidinyje http://chass.utoronto.ca/french/sable/index.html skelbiama, kad tokia knyga šiame centre yra.

Nepavyko Lietuvoje surasti ir "Politikos nykštuko" (apie šią knygą vaizdą galime susidaryti apsilankę elektroniniame leidinyje "Textes rares" http://www.textesrares.com – čia publikuojama keletas minėto leidinio puslapių ir iliustracijų. Lietuvos bibliotekose nėra ir "Reminiscencijų" vertimo į anglų kalbą.

Viena iš nuosekliausių S. Tyzenhauzaitės kūrybos tyrinėtojų – kauniškė kultūros istorikė dr. Anelė Butkuvienė. 1997 m. rugpjūčio 20 d. "Šeimininkės" laikraščio skyriuje "Amžinos moterys" išspausdinta jos publikacija "Užmiršta romanistė" – išsamiausias iki šiol paskelbtas darbas apie šią menininkę lietuvių kalba. Jo įžangoje autorė rašo: "Pasaulinėje literatūros istorijoje iki naujųjų amžių pradžios (XVII a.) moterų rašytojų yra vos kelios. Tai garsioji antikinės Graikijos poetė Sapfa, Viduramžiais kūrusios – Hrosvita, Marija Prancūzė, Renesanso epochos poetė ir publicistė, pirmoji moteris, gyvenusi iš kūrybinio darbo, Kristina de Pizano. XVII–XVIII a. Prancūzijoje kūrė rašytojos Mari Madlena Lafajet, Madlena de Skiudery, Anglijoje – Ana Rodklif, Džeinė Ostin. Lietuvoje iki XIX a. neturime nė vienos moters, kuri būtų iškilusi kaip rašytoja. Be abejonės, talentingų moterų būta, bet jų talentai, aplinkybių ir auklėjimo sąlygojami, užgesdavo neprasiskleidę. Pirmoji moteris rašytoja iš Lietuvos, kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje.

Kaip toliau rašo A. Butkuvienė, gimė Sofija Tyzenhauzaitė 1790 m. Lydos apskrityje, Želudako dvare, Igno Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzeckaitės šeimoje, kuri nebuvo darni. Sofijos vaikystėje tėvai išsiskyrė. Trumpuose enciklopedijų straipsneliuose rašoma, kad Sofija augo Taujėnų dvare (Ukmergės apskr.). Savo atsiminimuose ji rašo, kad "vaikystėje išskirta su motina aš vadinau ponią Konstanciją Morikonienę savo antrąja mama". K.Morikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Pagaliau šioje šeimoje mergaitė puikiai išmoko prancūzų kalbą.

Mergaitė gavo gerą išsilavinimą. Žinoma, kad ją piešimo mokė pats Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Buvo lavinami jos muzikiniai sugebėjimai, nes Sofijos giminė garsėjo muzikalumu. Pusbrolis iš motinos pusės Antanas Radvila buvo kompozitorius, parašęs muziką pirmajam "Fausto" pastatymui Vokietijoje, juo žavėjosi pats Getė. Dar vaikystėje išryškėjo mergaitės literatūriniai sugebėjimai. Išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, grakšti panaitė vešliomis kaštoninėmis garbanomis, įrėminusiomis žavingą, mąslų veidą, didelėmis išraiškingomis akimis".

Pati Sofija apie savo išsilavinimą kalba kiek kitaip, atseit ji gavusi tiktai kuklų išsimokslinimą namuose. Tačiau, kaip nurodo Isakas Kaplanas savo publikacijoje "Platelių Valteris Skotas" ("Pergalė", 1975, Nr. 8, p. 156–165), "turime visišką teisę ja netikėti: senelis Antanas buvo atsikvietęs į Lietuvą tokią daugybę mokytų žmonių savo steigiamiems efemeriškiems fabrikams ir mokykloms, kad vienas kitas tikrai galėjo būti Sofijos auklėtoju".

Daug vertingų žinių apie rašytoją pateikta jos seserėčios Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose. Būtent jie duoda pagrindo teigti, kad rašytoja turėjo ir savo dailės studiją, čia dažnai dirbdavo, nors žinių apie jos sukurtus ir muziejuose bei bibliotekose saugomus dailės kūrinius nepasisekė aptikti.

Sofijos likimas daug kuo susijęs su Žemaitija. Daugiausia jos gyvenimą iliustruojančių, paaiškinančių faktų, ikonografinės medžiagos surinkta Žemaičių muziejuje "Alka" (Telšiai). Gausiausias pluoštas rašytinės medžiagos apie rašytoją – Žemaičių dailės muziejuje (Plungė, Eleonoros Ravickienės fondas).

Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d’Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė. Jos grožį pastebėjo ir caras Aleksandras I, lankydamasis Lietuvoje. Kaip rašoma "Reminiscencijose", caras su grafaite susipažino Taujėnų dvare 1812 metais. Gražuolė Sofija greitai po to tapo carienės freilina, gavo briliantinį žiedą su abiejų imperatorienių – našlaujančiosios ir valdančiosios – supintais inicialais.

Sofijai Tyzenhauzaitei teko keletą kartų susitikti, bendrauti ir su Napoleonu. "Reminiscencijose" įtaigiai pasakojama ir apie įvykį, plačiai išgarsinusį S.Tyzenhauzaitę už Lietuvos ribų: Napoleonas, užėmęs Vilnių, įsakė vietiniams magnatams prisistatyti jam su savo šeimomis. Visus išgąsdino ceremonijoje dalyvavusi jaunoji Sofija Tyzenhauzaitė, kuri, jausdama didelę simpatiją Aleksandrui I, atvyko pasipuošusi visomis turėtomis Rusijos caro dvaro insignijomis. Napoleonas insignijomis susidomėjo ir paklausė Sofijos, ką turimi ženklai reiškia. Jaunoji Tyzenhauzaitė diplomatiškai paaiškino. Jei Napoleonas Sofijos elgesį būtų supratęs kaip iššūkį jam, nukentėti galėjo visa Sofijos giminė, tačiau jis vertino drąsą ir Sofija tiek tarp pobūvio dalyvių, tiek ir imperatoriaus Aleksandro I bei jo aplinkos žmonių akyse tapo didvyre. Pasibaigus karui su Napoleonu, daugelį Lietuvos didikų, bendradarbiavusių su Napoleonu, caras Aleksandras I nubaudė. Bausmė grėsė ir Sofijos tėvui, broliams. Ne tik jiems, bet ir keliems kitiems Sofijos artimiems žmonėms bausmės pavyko išvengti – taip caras įvertino drąsų Sofijos poelgį. Jo palankumas grafaitei nemažėjo ir vėliau. Jie susitikdavo Taujėnuose, Vilniuje, Varšuvoje, Peterburge. Nuosekliausiai apie savo draugystę su Aleksandru I Sofija rašo "Reminiscencijose". Autorė neslepia savo susižavėjimo Aleksandru I, tačiau neprasitaria, kad šie jų santykiai kada nors būtų peržengę draugystės ribas.

Anelė Butkuvienė vėlyvą Sofijos santuoką linkusi aiškinti trylika metų užsitęsusia Sofijos ir caro Aleksandro I draugyste. Beje, apie tai "Reminiscencijose" užsimena ir pati Sofija.

Kodėl Sofija savo sutuoktiniu pasirinko Platelių dvaro savininką Oktavijų Šuazelį, vyrą, buvusį didžiausia priešingybe gražuolei, didelį meninį skonį, nemažai gerbėjų turėjusiai grafaitei, iki šiol lieka paslaptis. Sofija Oktavijui buvo antroji žmona (pirmoji – Viktorija Potockytė).

Ištekėjusi Sofija draugystės su Aleksandru I nenutraukė, susidarius galimybei, susitikdavo su juo. Gyvendama santuokoje ji susilaukė tik vieno vaiko – sūnaus Aleksandro. Sūnus buvo pakrikštytas Peterburge, jo krikštatėvis buvo pats caras Aleksandras I. Tąsyk Sofija su Aleksandru I buvo susitikusi paskutinį kartą. 1825 m. sužinota, kad Aleksandras I paslaptingomis aplinkybėmis mirė Taganroge. Anot istorikų, yra pagrindo manyti, kad caras tąsyk nemirė, o išvyko kaip maldininkas atgailauti po tolimąją Rusiją.

Santuokoje su Oktavijum Žuazeliu Gufje rašytoja išgyveno 24 metus (O.Šuazelis mirė 1842 m.).

Kaip Eleonora Ravickienė, taip ir A.Butkuvienė savo straipsnyje nurodo, kad ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, nemažai laiko praleisdama užsienyje, vyro tėvonijoje Eperny dvare, Šampanės departamente Prancūzijoje, didžiosiose Europos sostinėse, tačiau, kaip yra rašiusi pati Sofija, švenčiausia jai buvo žemaičių žemė. Grįžusi į Lietuvą, ji nemažai laiko praleisdavo Plateliuose.

Užaugęs grafaitis Aleksandras mėgo fotografiją. Nemažai jo darytų šeimos fotografijų iš Platelių dvaro saugoma žemaičių muziejuje "Alka" Telšiuose. Anot fotografijos tyrinėtojų Stanislovo Žvirgždo ir Skirmanto Valiulio, "Alkos" muziejuje saugomas fotografijų rinkinys – seniausias iki šiol žinomas Žemaitijoje.

Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. Paskutiniai Platelių dvaro šeimininkai buvo du Sofijos sūnaus Aleksandro vaikai – dukra Marija (1871–1939, palaidota Plateliuose) ir sūnus Liudvikas (1880–1949). Liudvikas (Lui) Platelius paliko 1940 m. – išvyko gyventi į Prancūziją. Beje, Sofijos sūnus Aleksandras, gyvendamas santuokoje su grafaite Sofija Čapskyte, buvo susilaukęs 4 vaikų – be jau paminėtų dviejų, dar buvo Gabrielius (1873–1935) ir Aleksandras (1876–1909).

Žinoma, kad laikui einant Sofija iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą – jos nebedomino "Reminiscencijose" aprašomos pokylių damų suknelės ir kitokie aukštuomenės gyvenimo niuansai. Daugiausia laiko ji skirdavo intelektualinei veiklai. Anot A.Butkuvienės, iki pat savo gyvenimo pabaigos ji garsėjo blaiviu protu, šviesia atmintimi, gyvybingumu. Sofija asmeniškai pažinojo Aleksandrą Diuma – tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų.

Mirė S.Tyzenhauzaitė 1878 m. Nicoje, sulaukusi 88 metų amžiaus.

 

Skaitytojų vertinimai


15909. skaitytoja :-) 2005-04-21 17:57
visai idomu pasiskaitinėti

19376. zinaida-agnieška :-) 2005-11-03 12:54
viskas jaudinančiai įdomu,nes tai apie mano PROSENELĘ.

33830. Vidas :-) 2007-01-06 11:07
Tai argi Oktavijus ir Aleksandras broliai?

77234. perpetua :-) 2012-01-01 23:00
esu laiminga, kad 2012 metus pradėsiu šia knyga

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:45 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba