Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
• Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
• Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
• Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

AKTUALIJOS

LIKIMO NUMYLĖTINIS

Birutė Jonuškaitė

[skaityti komentarus]


Akys

Operatorius:
– Štai matai. Leidau tau akimirką pažvelgti į nasturtos žiedą drugelio akimis ir pabūti drugeliu. Leidau tau stebėti pievą salamandros akimis. Paskui daviau tau įvairių žmonių akis, kad pasižiūrėtum į tą patį miestą.

– Prisipažįstu, pernelyg pasitikėjau savimi. Visiškai skirtingai tos pačios gatvės atrodė man ir žmonėms, kurie vaikščiojo greta manęs, tais pačiais šaligatviais. Dar jei būčiau manęs, jog tėra individualių, tarpusavy nesisiejančių įspūdžių ir vaizdų gausybė! Bet aš ieškojau vienintelės, kiekvieno žmogaus matomos, mums visiems bendros tiesos apie daiktus, ir todėl tai, ką parodei, man yra nepaprastai sunkus išmėginimas ir pagunda.1

Balovien sudby
. Taip Czesławą Miłoszą, tuometinį Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentą, jam skaitant savo eilėraščius Bazilijonų celėje, pavadino jo kolega Ksaweras Pruszyńskis.2 "Man tai gana giliai įstrigo, – rašė vėliau Poetas. – Ir jau tada gerokai prislėgė. Nelabai suvokiau, kad Balovien sudby iš tikrųjų reiškia likimo numylėtinis. Mano pernelyg didelis jautrumas man leido įžiūrėti tik neigiamą prasmę: žmogus-lėlė, kuriuo likimas žaidžia, jį viliodamas ir apgaudinėdamas… (…) Iš tikrųjų likimas man padovanojo labai daug kančių…"

Ir vis dėlto man atrodo, kad pačiam rugpjūčio viduryje Viešpats pasišaukė vieną didžiausių savo numylėtinių.

***
Tik varpų gaudesys,
Tik monstrancijų žėrėjimas,
Balsai mirtingi, šlovę skelbią (…)3


Atsibudau nuo varpų gaudesio. Už Miłoszą skambina – iš sapno miglos išnyra pirmoji mintis. O tik paskui jau šiek tiek aiškesnė: taigi aš Punske. Varpai kviečia į ankstyvąsias mišias. Juk Žolinė.
Miestelis kaip niekad užtvindytas savų ir atvykėlių mašinų (iš Varšuvos, Seinų, Suvalkų, Marijampolės, Alytaus, Kauno ir t.t.): prekystalių, pramogų, koncertų. Žolinė saulėta, spalvinga, triukšminga, gausi padėkos – iš javų, vaisių, šiaudų supintų vainikų, dainų ir šokių. Vakare prie kultūros namų plyšauja ŽAS’ai.
Linksmybės trunka iki paryčių.
Cz.Miłoszo mirtis per daug toli, kad kam čia rūpėtų pasimelsti už jo sielą.

***
Poetui mirus

Išeidamas jis užtrenkė gramatikos varčias.
Dabar ieškokit jo žodyno miškuose ir giriose.4


Skaistus paskutinis rugpjūčio sekmadienis. Tokie būna tik rudenį – tarsi matytum pasaulį per didinamąjį stiklą. Gal kad saulė dar labai šviesi, bet jau nekaitina? Kad oras nevirpa nuo tvankumos?
Regi labai toli, ypač čia, Nevėžio lygumose. Visą kelią – būreliai žmonių laukuose. Jie tarytum pabėgę iš Bruegelio paveikslų: labai tikroviški ir …visiškai man svetimi. Jie iš kitos epochos. Ne šimtmečiais nutolusios. Jie iš vakarykščios sovietijos, kuri, ačiū Dievui, kiaurai manęs nepermerkė.
Kaip ir prieš daugiau nei dvidešimt metų pirmą kartą per Lietuvą važiuojančiai šviežiai iškeptai studenčiukei, taip ir dabar, jau visko mačiusiai, bulviakasis sekmadienį – lyg ėjimas mėšlinom kojom per altorių. Net ir tas pasąmonėje užsifiksavęs pašėlusiai pažįstamas bulvės šiurkštumas delne, ir nuo jos kylančių dulkelių dūkimas nosyje, ir aštrus skausmo smilktelėjimas keliant nuo vagos pilną krepšį – viskas praranda savo prasmę, savo išskirtinį delnų ir žemės sąlyčio žavesį.
Sistemą sugriauti lengviau, negu pakeisti žmogaus įpročius. Anuomet man buvo aiškinama: taigi visus šiokiadienius turim atiduoti kolchozui, kada, jei ne sekmadienį, apeisim savo ūkelius? Dabar visos dienos – saviems ūkeliams, bet sekmadienio vis tiek nelieka. Nes jo paprasčiausiai jau nėra sąmonėje, net poreikio jį turėti nėra.
Nuo šitos minties paraudonuoja kaip klevų viršūnės visi širdies pakraštėliai.

***
Po

Nusimečiau požiūrius, įsitikinimus, tikėjimus,
nuomones, aksiomas, taisykles,
nuostatas ir įpročius.

Atsitokėjau nuogas ant civilizacijos kriaušio
ir išvydau, kokia ji komiška, nesuvokiama,

Skliautuotos jėzuitų akademijos auditorijos,
kur kadaise gilinausi į mokslus,
nebūtų manim patenkintos.

Nors dar ne visos
lotyniškos sentencijos išgaravo.

Upė plaukė toliau ąžuolynais ir pušynais.

Stovėjau lig juosmens žolėje, traukdamas geltonų
lauko žiedų kvapą.

Ir debesys. Kaip visad tuose kraštuose,
gausu debesų.5


Šėtainiuose, kuriuos dabar kažkodėl įprasta vadinti Šateiniais, siaučia vėjas.
Nepiktas, gaivus, gal net išdykėliškas. Czesławo Miłoszo dvarą nurodo daili rodyklė, į jį veda asfaltuotas kelias.
Kad ir kaip bjauriai tai skambėtų, bet tai manęs visai nedžiugina. Šitie dalykai su protu nesiderina. Prieš penkiolika metų kračiausi traktorių išmaltu lauko keliuku, kupina saldaus nerimo, kad išvysiu tai, ką šitiek kartų mačiau vaizduotėje, ir galėsiu palyginti, kiek ji apgaulinga.
Galingų medžių apsuptoje kalvelėje žingsnis po žingsnio vėrėsi Poeto palikti pėdsakai. Jo knygos buvo tarsi slaptas žemėlapis, pagal kurį tikrovėje aptikus jose aprašytą medį, takelį, upės vingį ar pastatą, apimdavo velniškas atradimo džiaugsmas.
Tada šalia Šventybrasčio bažnytėlės tarp brūzgynų suradau akmeninį su surūdijusiu kryžiumi Miłoszo protėvių paminklą. "Groby rodziny Szymona Syrucia", – bylojo užrašas. Iš Poeto knygos žinojau: "Mano senelis Kunatas per santuoką atėjo į kitą, prie Nevėžio įsikūrusią šeimą, labai vietinę, Siručius. Tai buvo mano močiutė Józefa Syruć, taigi linija, esanti jau mano apylinkėse, kitaip sakant – Liaudos. Syruć yra tipiškai lietuviška pavardė, žinoma, sulenkinta į Syruć, o tikroji pavardė – Sirutis"..6 Dabar čia viskas buvo ne tik atrasta, į dailius civilizacijos rėmelius sudėliota, bet ir …jau prarasta.
Norėčiau turėti Jorge’s Luiso Borgeso herojaus Funeso atmintį, – galvojau žingsniuodama gražiai cemento plytelėmis išgrįstu taku į atstatytą Miłoszų svirną. Norėčiau, kaip kad Funesas, prisiminti, kaip atrodė debesys pietuose virš Nevėžio, kai čia buvau 1994 metais su Liubeko Baltijos akademijos direktoriumi Dietmaru Albrechtu, keliaujančiu Poeto takais, ir palyginti juos su tais puriais kamuoliais, kurie slinko horizonto link 1990-aisiais, kai šiame kieme užtikau 25 metus Kunatų dvare išdirbusį kumetį Matą Sipavičių, plakantį dalgį...
Ir dar norėčiau vėl išvysti kiekvieną tankių krūmų, aukštų medžių šakelę, kuri po vešliais lapais slėpė begales paslapčių, kai pirmą kartą jas praskleisdama broviausi į Czesławo vaikystę.
Dabar čia viskas neatpažįstamai SUTVARKYTA. Dievai žino kelintą kartą visa tai regiu, o susitaikyti nepajėgiu.
Jokių brūzgynų, jokio jo vaikiškom, nubruzdintom kojom išmaklinėtų duburių ir ūksmingų pavėsių, pilno paukščių klegesio rojaus, nieko, už ko galėtum nusitverti, kai mėgini sugrįžti į praeitį.

***
Lazdynui

(…)Mylėjau tavo žievę, bronzinę, baltai taškuotą,
pačios tikriausios lazdyno spalvos.7



Czesławas Miłoszas, 1999 metais atvykęs pasidžiaugti duris atvėrusiu moderniu kultūros centru, išdygusiu senojo jo tėvų svirno vietoje, irgi sutriko ir net nesistengė slėpti liūdesio – šalia nebuvo senojo lazdyno: "Jis buvo išsikerojęs tarp brūzgynų, bet niekas nežinojo, koks jis buvo man svarbus".
Vis tie jausmai. Tos proto rūdys, tas nepataisomas kiekvieno ego. Poetui spaudė širdį dėl lazdyno, man – kad jau niekada jo bendraamžio Mato dalgyje nesuspindės už Nevėžio, už Miłoszų kaimynų dvaro smingantys saulės spinduliai.
O juk iš tikrųjų reikėtų džiaugtis, kad tai, apie ką net sapnuoti neišdrįsau šio dešimtmečio pradžioje, jo pabaigoje tapo tikrove. Juk ir buvęs kolūkio pirmininkas, dvarvietėje pradėjęs ręsti pamatus savo namui, nesitikėjo, kad ims ir sugrįš kažkur pasaulyje dar gyvenantys teisėti šios žemės paveldėtojai, kad 1997-ųjų rugsėjo 5 dieną Kauno apskrities viršininko Kazimiero Starkevičiaus sprendimu Czesławui Miłoszui bus grąžinta nuosavybės teisė į tėvų žemę. Nežinau, ką jaučia savo planų negalėjęs įgyvendinti pirmininkas, bet poetas, ko gero, tuo ir skyrėsi nuo kitų žmonių, kad jam kur kas svarbesnis buvo pats sugrąžinimo faktas negu 10,986 hektaro žemės sklypas ant Nevėžio kranto. Atgautą turtą Miłoszas padovanojo Lietuvoje įsteigtam jo gimtinės atkūrimo fondui.
Idėja atstatyti garsiojo poeto gimtinę gimė 1992-aisiais, kai jam buvo įteiktos Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijos. Pabandyti tai padaryti pasiūlė artimas Miłoszo bičiulis ir pirmasis VDU rektorius Algirdas Avižienis. Jis drauge su prorektoriumi Egidijum Aleksandravičium ilgai ir kantriai mynė biurokratų slenksčius, kol galų gale 1995 metais įkūrė Czesławo Miłoszo gimtinės fondą. Šios viešosios įstaigos įstatuose nurodyti tikslai atrodė kiek gražūs, tiek ir vargiai pasiekiami: išsaugoti Czesławo Miłoszo gimtinę, puoselėti jo kūrybą, steigti tarptautinį kultūros ir mokslo centrą, skatinti kultūrinius ryšius, kaupti lėšas Nevėžio slėnio kraštovaizdžiui saugoti ir taip toliau. Fonde visuomeniniais pagrindais dirbantys žmonės juos apibūdino daug trumpiau: norėtųsi įsteigti centrą, kuriame burtųsi "milošiško" mąstymo žmonės, kuris taptų kultūros židiniu, o ne vien Poeto memorialiniu muziejumi. Žinoma, iš pradžių, kaip kad man pasakojo vienas fondo valdybos narys, architektas Algimantas Kančas, buvo galvota, kaip atstatyti gyvenamąjį namą. Tačiau jo jau net ir pamatų buvo nematyti, nuotraukos neišlikusios. Atstatyti – nelogiška. Todėl kilo mintis prikelti iš numirusių brūzgynuose dar tebestūksantį senąjį dvaro svirną. Mano nuostabai, jo, apmūryto, sovietmetį paversto grūdų sandėliu, per pirmąjį sugrįžimą tėviškėn Miłoszas net nepastebėjo. Tačiau 1997-ųjų rugsėjį vėl braidydamas su žmona Carol rudenėjančiomis Nevėžio pakrantėmis, atpažino jį – slėpiningą, obuoliais kvepiančią vaikystės pastogę, pro kurios mažyčius langelius atsiverdavo jam labai didelis pasaulis su upės vingiu, su tolumoje kyšančiu mokyklos stogu, vos įžiūrimu Kėdainių bažnyčios bokštu.
Algimanto Kančo parengtas eskizinis svirno rekonstrukcijos projektas teikė vilties, kad tą tik atmintyje išlikusį miražą kada nors galima bus paliesti ranka, kad už lango tas pats Nevėžio vingis ramiai plukdys vis naujus vandenis ir, labai pasistengus, tolumoje pasirodys gerai pažįstama žmogaus figūra. Tai Poeto motina, baigusi pamokas, žingsniuos iš mokyklos namų link.

***
Labai pasistengus, stebuklai įvyksta: 1999-ųjų liepą į Lietuvą atvykęs Miłoszas jau galėjo apsistoti savo vaikystės namuose. "Jis vaikščiojo aplink susimąstęs ir šypsojosi, šypsojosi…" – prisimena Algimantas Kančas. Poetas neslėpė, kad ši galimybė pranoko jo lūkesčius, jis tikėjosi, kad fondas pradės veikti gal tik po jo mirties… Juk po pirmojo apsilankymo gimtinėje rašė:

Sodyba

Nėra namų, tik parkas, nors senieji medžiai iškirsti
Ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę.
Nugriautas svirnas, baltas su spynom,
Su sklepais, arba rūsiais, kur stūksojo lentynos
žieminiams
obuoliams.8


***
Svirnas yra. Yra Nevėžio vingis už jo langų. Lentynose kvepės žieminiai obuoliai.
Tik Poetas jau niekada jų neragaus. Neklausinės, kur dingo jo lazdynas… "Tai buvo vienintelė pastaba, – lig šiol sutrikęs prisimena A.Kančas. – Bet juk mes to lazdyno nematėm, neatsimenam, kad jį būtumėm iškirtę…"
Vis dėlto kažkas iškirto ir visus mano 1990-aisiais regėtus medžių šešėlius, ir gluosnį, kuris savo šakom dengė taką upės link, kažkas plikai nuskuto visą kalvelę, ant kurios stovi svirnas, mokinukų rankos taip steriliai (gražios idėjos vardan) sutvarkė visą parką, kad nei vėjui, nei minčiai nėra už ko užsilaikyti.
Nėra detalių, kurios padėtų susigrąžinti ANĄ saulėlydį.
Yra daugybė Poeto mums paliktų kūrinių. Paliktas Jo nuolatinis grožėjimasis pasauliu ir drauge neviltis, bandant suvokti šiame pasaulyje slypinčio žiaurumo bei kančių priežastis.
"Gėlių žiedais pridengtas pragaras – štai kas Cz. Miłoszui buvo pasaulis", – tvirtina Stefanas Chwinas.
Su šiuo teiginiu man siejasi netoli svirno neseniai pradėta sodinti ąžuoliukų giraitė. Argi tai ne puikus pavyzdys, kaip mėginama pridengti praėjusio šimtmečio žmogaus pasėtą blogį, visų mūsų išdraskytus, sugriautus "dvarus"?
Prie kiekvieno medelio lentelė su garbinga pavarde. Tačiau jos nesulaiko nuo vieškelio kamuoliais atskriejančio dulkių debesies. Jo nesuturi iškirsta krūmų siena – sūkurys visu smagumu apsiveja apie žmones, pabarsto pelenais plaukus, plūsteli į nosis bulvienojų kvapu ir palikęs tarp dantų girgždėsį teškiasi į baltas svirno sienas, pabyra pirmųjų šalnų pakąsti lapai. Su jais lyg atsvara mano liūdesiui, lyg iš anapus pasiveja vienas gražiausių Poeto atsivėrimų:

Šateiniuose

(…)Dabar galvoju, kad kūryba duodama vietoj laimės
ir kad ji
apnuodijama gailesio ir siaubo.

Betgi šios vietovės dvasia turi būti joje, kaip yra Tavyje,
kurią vedė nuo vaikystės.

Ąžuolo lapų vainikai, varpelis liepos tarpušaky, šaukiąs
gegužinių pamaldų, norėjau būti geras ir
neklaidžioti tarp
nusidėjėlių.

Bet kai stengiuos dabar prisiminti, kas buvo, tiktai
šulinys,
ir ten taip tamsu, jog nieko suprasti negalima.

Težinoma tiek, kad yra nuodėmė ir yra bausmė, vis vien
ką besakytų filosofai.

Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir tesveria
daugiau už mano blogį.

Tu viena, išmintinga ir teisinga, mokėtum mane
nuraminti, paaiškinus, kad padariau ką galėjau.

Kad užsiveria Juodojo Sodo varteliai, ramybė, ramybė,
kas baigta, tas baigta.9

_______________________
1 Miłosz Cz. PAKELĖS ŠUNYTIS. – Vilnius: Strofa, 2000.
2 Ksaweras Pruszyńskis (1907–1950), lenkų rašytojas, publicistas, 1936 m. karo Ispanijoje korespondentas, Antrojo pasaulinio karo metu lenkų diplomatinis tarnautojas Vakaruose, jo novelėse atsispindėjo lenkų emigrantų likimai.
3, 4, 5, 7 Miłosz Cz. TAI. – Vilnius: Strofa, 2002.
6 MAIŠTINGAS CZESłAWO MIłOSZO AUTOPORTRETAS. – Vilnius: Alma littera, 1997.
8, 9 Miłosz Cz. RINKTINIAI EILĖRAŠČIAI. – Vilnius: Baltos lankos, 2001.
________________________
Praeitame numeryje įsivėlė klaida – ten Cz.Miłoszas nufotografuotas ne darbo kabinete Berklyje, o virtuvėje. Atsiprašome skaitytojų ir nuotraukos autoriaus Eugenijaus Ališankos.
 

Skaitytojų vertinimai


10126. xX2004-09-13 21:42
Pasviręs tekstas yra didžiausias civilizacijos atradimas (ne išradimas!).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:43 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba