VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"

Karlas Hartungas dirbtuvėje

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje spalio 16–lapkričio 24 d. veiks garsiausio pokario Vokietijos skulptoriaus Karlo Hartungo paroda "Besikeičianti figūra". Šią kilnojamąją parodą inicijavo ir Lietuvos sostinėje, talkinant Vilniaus Goethe‘s institutui, surengė Šiaurės Vokietijos kultūros ir meno mecenatas Vereins und Westbank AG, kurio padalinys veikia Vilniuje.

Parodos Lietuvoje koordinatorės – Daivita Jackevičienė (Vilniaus Goethe’s institutas) ir Lolita Jablonskienė (Lietuvos dailės muziejus). Savaitraščio skaitytojams pateikiame parodos kuratoriaus Thomo Gädeke’s straipsnį apie menininką ir jo kūrybą.

____________

Karlo Hartungo norui tapti skulptoriumi labai prieštaravo jo tėvas. Karlas buvo vienintelis vaikas šeimoje, jo motina mirė 1912 m., todėl visą savo dėmesį ir meilę tėvas skyrė tik jam. Tėvas norėjo, kad sūnus turėtų solidžią profesiją, nes pats iki 1923 m. buvo patyręs, ką reiškia sunkūs laikai, ir nenorėjo, kad ir sūnus patirtų ekonominių sunkumų. Tačiau talento galia buvo stipresnė ir suteikė tuomet dar nė penkiolikos neturinčiam Karlui jėgų atlaikyti nesutarimus su tėvu. Reikšmingiausias įvykis septynmečio Karlo gyvenime buvo jo piešiniais susižavėjusios pusseserės žodžiai: "Kada nors tu būsi didis menininkas..." Tai tapo pagrindiniu K.Hartungo gyvenimo tikslu, ir labai greitai jam pavyko įtikinti tėvą, kad jis pasirinko gerą gyvenimo kelią, tad šis leido sūnui mokytis drožybos. Po dvejų su puse metų stropaus darbo K.Hartungo mokytojas studijų baigimo pažymėjime įrašė, kad jis talentingai kuria figūrinę skulptūrą ir pasižymi gera kūrybine intuicija šioje srityje. K.Hartungui atsivėrė durys į Valstybinę laisvojo ir taikomojo meno mokyklą. Čia jis mokėsi pas skulptorių Johanną Michaelį Bossardą, kurį garbino.

Tai nebuvo klasikinės akademinės studijos, nes J.M.Bossardas supažindino K.Hartungą ir su kitomis technikomis: tapyba, grafika bei keramika. Bossardas žavėjosi R.Wagnerio menų sintezės idėja, kuri Hartungui nedarė jokio įspūdžio. Jo ankstyvojoje kūryboje netgi ryškėjo opozicija šiuolaikinio meno idėjoms, tai įrodo didelis plastinių eskizų ciklas Beethoveno tema, savo figūriniu stiliumi primenantis Wilhelmo Lehmbrucko darbus. Jaunasis menininkas mokėjo ekspresyviai perteikti religines temas, tačiau negalėjo rasti tikrojo savo pašaukimo. 1929 m. jis kreipėsi patarimo į skulptorių ir architektą Bernardą Hoetgerį, kuris tuo metu gyveno Vorpsvedėje, užsitvėręs nuo nepageidaujamų lankytojų. Tačiau K.Hartungas įveikė aukštas tvoras ir piktus šunis. Tokio atkaklumo nustebintas B.Hoetgeris patarė jam vykti į Paryžių, nes tik ten jam atsiversiantis pasaulis.

Gavęs Lichtwarko stipendiją, K.Hartungas išvyko į tuometinę modernizmo sostinę ir gyveno ten iki 1932 metų. Ten jis domėjosi seniai garbinamo Auguste’o Rodino kūryba ir atrado jo mokinio Antoine’o Bourdelle’o darbus. Deja, jam nepavyko asmeniškai susipažinti su šiuo menininku, teko tik dalyvauti jo laidotuvėse. Grįždamas iš laidotuvių, K.Hartungas Tuilerie parke atkreipė dėmesį į Aristide’o Maillolo Cézanne’o paminklą. Jis taip susižavėjo tuo darbu, kad greitai susirado ir patį skulptorių, kuris vėliau tapo jo kelrode žvaigžde. Tai įrodo šioje parodoje eksponuojamas K.Hartungo "Stovinčios moters torsas" ir kiti jo darbai, pavyzdžiui, nuostabusis "Moters torso" fragmentas. Tuo metu išryškėjo K.Hartungo kūrybos išeities taškas. Jis savo kūryboje sekė klasikine, iš antikos atėjusia figūrinės skulptūros tradicija. Šios parodos pavadinime vartojama figūros sąvoka pabrėžia Maillolo įtaką pradiniam K.Hartungo kūrybos etapui. Po daugybės bandymų jis pasirinko figūrinės skulptūros kryptį, peržengiančią grynojo natūralizmo ribas. A.Maillolo menas veikė K.Hartungo kūrybą todėl, kad šis jį suprato. K. Hartungas jame įžvelgė architektūrinius principus (pats Maillolas kalbėjo apie "blokus") ir sugebėjo pritaikyti juos savo kūryboje. Tai liudija 1931 m. sukurta skulptūrinė grupė iš bronzos "Dvi sėdinčios moterys". Abstrakčiojo meno tendencijos tuo metu jam dar buvo svetimos ir nesuvokiamos. Tik atvykęs į Paryžių, K.Hartungas rašė: "Buvau vienoje parodoje… viskas abstraktu, nieko gera".

Bet vėliau ši nuostata pasikeitė. Menininko akiratį praplėtė kelionė į Italiją. Čia jis susipažino su etruskų menu, Donatello ir Michelangelo kūryba. A.Maillolas darė įtaką ankstyvajai K.Hartungo kūrybai – iki 1935 metų. Tais metais, greičiausiai netikėtai, jis sukūrė pirmąjį abstraktų darbą – "Suvarpyta forma". Jau tada K.Hartungas domėjosi formos dėsniais, kuriems paklūsta visi gamtos reiškiniai. Anot menininko, jis bandė "rasti gamtos, akmens ir kaulų panašumus". Neaišku, ar ketvirtojo dešimtmečio viduryje jis jau buvo matęs Constantino Brancusi’o darbų, tačiau jam buvo žinoma Richardo Haizmanno kūryba, kuris rėmėsi C.Brancusi’o menu ir iki 1934 m. gyveno Hamburge. R.Haizmanno, kaip ir tuo pačiu metu kūrusio Ewaldo Mataré, įtaka ypač ryški K.Hartungo abstrahuotose gyvūnų skulptūrose. Su Henry’o Moore’o darbais jis susipažino Hamburge, nes 1931 m. Maxas Sauerlandtas nupirko vieną H.Moore’o darbą Meno ir amatų muziejui. Reikšmingiausių to meto jaunų skulptorių – Gerhardo Marckso, Hermanno Blumenthalio ir Ludwigo Kaspero – kūrybai buvo būdingas antikos inspiruotas figūrinis stilius. K.Hartungui darėsi ankšta Hamburge. 1936 m. jis kartu su žmona persikraustė į Berlyną. Reikia pažymėti, kad menininko žvilgsnis krypo į Prancūziją, nors istorinis metas tam nebuvo palankus. K.Hartungas matė, kad kaip tik Prancūzijoje vystosi naujausios meno kryptys. Jo kūryboje išryškėjo polinkis abstrahuoti, sutraukti ir keisti natūralias formas, todėl jis domėjosi panašiomis meno tendencijomis.

Karlas Hartungas. "Muzikantė, grojanti liutnia". 1945

1939 m. birželį jis antrą kartą išvyko į Prancūziją, kur susipažino su Hansu Arpu, Constantinu Brancusiu ir Henri’u Laurensu. Tačiau dar iki pažinties su šiais menininkais jis buvo pradėjęs kurti abstrahuotų bruožų (ypač tai būdinga gyvūnų skulptūroms) ir grynai abstrakčius darbus. K. Hartungas buvo vienintelis vokiečių skulptorius, fašizmo metais kūręs abstrakčią skulptūrą ir atstovavęs tarptautinio meno tendencijoms. Kūryboje sekdamas prancūzų skulptorių idėjomis, jis taip susidomėjo jų kūryba, kad stengdavosi su jais susipažinti.

K.Hartungas su žmona Ilse, kuri buvo tapytoja, sunkiai išgyveno nacionalsocialistų valdymo laikotarpį, nes nenorėjo eiti į kompromisus ir taikstytis su nacių diktatūra mene. K.Hartungo talentas buvo pripažintas: Eseno Folkwango muziejus (kadaise buvęs modernus, o 1933 m., pasikeitus vadovams, tapęs toks pat, kaip kiti) 1935 m. įsigijo vieną menininko anglies piešinį vadinamajam diskusijų skyriui. 1937-aisiais K.Hartungas pristatė savo darbus Leipcige, Pavasario mugėje, tačiau 1938 m. jam buvo uždrausta dalyvauti mugėje, nes jo kūryba neatitiko vyraujančių normų.

Karas pakeitė K.Hartungo gyvenimą. 1941 m. jis buvo paimtas į armiją, iš pradžių jo dalinys buvo dislokuotas netoli Berlyno. Kadangi gerai mokėjo prancūzų kalbą, K.Hartungas buvo išsiųstas į Paryžių, kur susitiko su Picasso bei Brancusiu ir susipažino su tapytoju Nicolasu de Staėliu. Per Berlyno ir Potsdamo bombardavimus buvo sunaikinta didelė dalis K.Hartungo darbų. Baigiantis karui, menininkas pateko į rusų karo belaisvių stovyklą, kur piešė stovyklos vadovybės portretus ir sukūrė monumentalų karių paminklą. Kaip ir kitiems pokario menininkams, K.Hartungui karo ir nelaisvės pabaiga reiškė išsivadavimą ir kūrybinį atgimimą.

Grįžęs į civilinį gyvenimą, jis greitai užkariavo parodų sales. Pirmojoje K.Hartungo individualioje parodoje 1946 m., Berlyno galerijoje "Rosen" buvo eksponuojami gipsiniai prieškario darbų modeliai, nes menininkas negalėjo jų išlieti iš bronzos dėl medžiagų trūkumo. K.Hartungas greitai pelnė pripažinimą meno pasaulyje. Tuo metu buvo populiarios menininkų grupės, todėl ir K.Hartungas buvo minimas kartu su kitais dviem skulptoriais iš Berlyno – Hansu Uhlmannu ir Bernardu Heiligeriu, nors šie abstrakčias skulptūras pradėjo kurti tik po karo. Įspūdingas abstraktaus meno suklestėjimas K.Adenauerio eroje palankiai veikė K.Hartungo profesinį kelią – jis pradėjo dėstyti aukštojoje mokykloje Berlyne, gavo svarbių apdovanojimų, buvo vienas Vokietijos menininkų sąjungos įkūrėjų, o vėliau, pakeitęs Karlą Hoferį, ir Vokietijos menininkų sąjungos pirmininkas. Menininkas gaudavo daug užsakymų sukurti dideles skulptūras.

Šioje parodoje eksponuojami darbai rodo, kad K.Hartungo abstrakčiosios kūrybos išeities taškas – gamtoje egzistuojančios, kartais net augalų, formos. Jo tikslas buvo meninės naujovės, kurias jis derino su to meto gamtos mokslų pažanga. Nepaisant intensyvios veiklos meno politikos srityje, K.Hartungui daugiausia džiaugsmo teikė kūryba. Jai menininkas skyrė visas savo jėgas, kurių nemažai reikalavo ir kova su progresuojančia astma. K.Hartungo kūrybą galima apibūdinti jo paties žodžiais: "Visi reikšmingi menininkai vaizduoja naują požiūrį į gamtą, pasaulį, žmogų ir Dievą".

Iš vokiečių kalbos vertė JŪRATĖ PIESLYTĖ