Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
• Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
• Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
• Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
 Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

DE PROFUNDIS

ORBIT KALNAS

Kerry Shawn Keys

[skaityti komentarus]

Kai pirmą kartą išgirdau apie Karangolos mirtį Vilniuje, jau buvau grįžęs į Seulą ir kaip bitutė sukausi universitete. Tuo metu pristigdavau laiko netgi savojo aš tardymams. Turiu galvoje lenktynes su laiku, skuodžiant savos asmenybės puslapiais. Mėgindamas racionaliai argumentuoti, kodėl galėčiau nevykti, prisiminiau, kad jis pasimirė jau daugiau kaip prieš dvylika mėnesių. Ir vis dėlto jutau priedermę, netgi trykštančią brolišką emociją, nukeliauti į Vilnių, aplankyti jo pamėgtas vietas ir įvykdyti paskutinius pageidavimus – juos jis paliko savo dokumentų spintoje su antrašte "Lim" – tai aš, o lietuvių archyvaras užtiko ir tučtuojau atsiuntė žinią elektroniniu paštu. Nuolat kankinamas mirties nuojautos, jis kadaise nusikirpo keletą plaukų sruogų ir padėjo į voką su kalėdiniu atviruku, pridėjęs raštelį, kuriame prašė, kad aš nugabenčiau šias, o vėliau "kito kirpimo", kurias rasiu Vilniuje, į elementarios klasės viešbutį (dabar tikriausiai turėčiau sakyti – viešbutį be jokios klasės), vadinamą Orbit Kalnu, esantį Nidos miestelyje, Kuršių nerijoje. Dėl visa ko jis atsiuntė man dar vieną atviruką, kuriame užsiminė apie sruogas kalėdinio atviruko voke ir apie paliktąsias Vilniuje, kad tokiu atveju, jeigu vienas "kirpimas" dingtų, aš nepamirščiau panaudoti antrojo. Karangola visad buvo pedantiškai atidus detalėms ir mirčiai. Abiejuose atvirukuose toliau rašė, kad man pavedama išdraikyti plaukus jo tėvo garbei tarp kažkokių jurginų. Ir taip toliau, ir panašiai, įskaitant keletą kitų nurodymų, kurių keisčiausias – plaukus gabenti tuščiame violončelės dėkle, nes antraip gali pasigirsti automobilių apsaugos signalai. Iki šiandien neperpratau tos sąsajos. O vėliau Lietuvoje jo pasiūlymą paprasčiausiai ignoravau, nes violončelės dėklą naudojau praktiškesniems tikslams. Čia pasitaikė metinės atostogos, ir po keleto mėnesių aš atsidūriau Vilniaus oro uoste.

Galima tarti, kad nuo šitos minutės prasidėjo antroji mano kelionė. Anksčiau niekada nėra tekę lankytis toje "Rytų" šalyje, tačiau buvau girdėjęs apie didelius pokyčius į gera, įvykusius per tuziną išsilaisvinimo metų. Sunku būtų buvę tai įsivaizduoti čia atsidūrus, tačiau pritarčiau viskam, ką man nuolat kartotų angliškai kalbantys gyventojai. Įtariu, kad nekalbantys angliškai porintų visiškai kitokią istoriją. Vienintelė pinigų keitykla visame oro uoste buvo uždaryta kelioms valandoms dėl remonto darbų – jie kabino iškabą su užrašu, kad tai yra pinigų keitykla. Taigi po šiokio tokio derėjimosi ir painiavos, susijusios su lolitomis (vietinė valiuta), šokau į taksi ir liepiau vykti tiesiai į Rašytojų sąjungą, kur, anot archyvaro, galėjau gauti reikalingiausią informaciją ir kur papuošalų dėžutėje, įdėtoje į batų dėžę, su aukso plokštelėje išgraviruotu užrašu "LIM", gulėjo rekvizuotos Karangolos garbanos. Pirmiausia taksi vairuotojas nugabeno mane į detoksikacijos kliniką, bet iš ten gydytojas terapeutas pasiuntė jį į Rašytojų sąjungą. Pradžioje viskas vyko sklandžiai. Parodžiau pasą. Sekretorė padavė man dėžutę, ir aš akimirksniu pastebėjau, kaip puikiai ji dera prie auksinio sąjungos interjero dekoro. Pirmininkas, ponas Indas – jau buvau girdėjęs apie senovines lingvistines ir ariškas sąsajas su Indija – pakvietė mane bokalui alaus ir lėkštei sriubos į alinę, įsikūrusią tame pačiame pastate. Dabar negaliu prisiminti pavadinimo, bet jis skambėjo liaudiškai – Septintasis Sūnus ar panašiai. Ponas Indas visai nebuvo panašus į indą, o jo šneka labiau priminė graikų arba rusų kalbas negu pali ar sanskritą. Iš tikrųjų galiu tik spėlioti, kad sanskritas galbūt yra hindi kalbos prokalbė. Ponas Indas trumpai paaiškino, kad mano bičiulis prisigrybavo, prisikepė ir prisivalgė netinkamų grybų. Jam prasidėjo konvulsijos, sėklidės išsipūtė, virto milžiniškų pumpotaukšlių nuodingąja atmaina, ir mirtis įvyko per kelias minutes – "pumpotaukšliai" tuo pat metu sprogo, paskleidę sporas visame mieste. Šit ir visa istorija, išskyrus tai, kad tučtuojau ėmė plisti gašlios paskalos. Vėliau, praėjus devyniems mėnesiams ir keletui savaičių, viskas aprimo. Neturėtų esą daugiau būti naujų pretendentų, besikėsinančių į mano draugo esminę nuosavybę. Teismų darbas strigo ištisiems mėnesiams – šitokia galybė šūdo užkimšo mechanizmą. Potencialių kandidatų į įpėdinius skaičius buvo apribotas nuo šimto iki trylikos. Ir pagaliau įsismaginęs ponas Indas trinktelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus – Karangolos kūnas buvęs balzamuotas, o savo instrukcijoje jis nurodęs jį irgi perduoti man, kad nugabenčiau į Nidą. Nieko panašaus nebuvo paminėta elektroniniame laiške nuogąstaujant, kad pabūgsiu. Ir iš teisybės mano kinkos ėmė virpėti. Ponas Indas parodė žemėlapyje, kur yra Nida, ir atsisveikino, linkėdamas visa ko geriausio.

Iš pradžių maniau, kad galėsiu paskambinti į šitą Orbit Kalną ir užsisakyti kambarį telefonu, tačiau apie jį nebuvo užsiminta nė viename iš daugelio turisto vadovų, negana to, užsikirsdamas kalbėjau tik angliškai ir prancūziškai, turėjau šiokį tokį supratimą apie rusų kalbą ir nė menkiausio apie lietuvių. Lietuviškai buvau išmokęs pasakyti "apgailestauju", bet tuo mano žinios ir baigėsi. Dar sugebėjau ištarti "aciu", nes tai man priminė angliškąjį achoo – žodžio "čiaudėti" onomatopėją. Skirtumas tik toks, kad anglų kalba, kirčiuojant antrąjį skiemenį, šis žodis iš tiesų reiškia ne ką kita, o faktinį snarglio slinkimą pirmyn čiaudėjant. Lietuvoje analogiškas garsas išlaiko šiek tiek daugiau pusiausvyros. Ir dar aš žinau vietinės valiutos pavadinimą "lolitos", kurį kartais gretinu su dollys, kai noriu mintyse paversti Amerikos doleriais. Man pasakojo, kad Karangola, praleidęs šalyje apie pustuzinį metų, tegalėjo ištarti "apgailestauju", taigi, nepaisant pastangų būti kukliam, tam tikra pasitenkinimo gaidelė pasigirdo mano balse. Jis pranoko mane tik vienu žodžiu. Mėginau į Orbit Kalną siųsti elektroninius laiškus, tačiau jie bumerangu grįždavo atgal su pranešimais, kad "tokio adreso apskritai nėra" arba "bandykite tris kartus stūgtelėti vilku".

Pagaliau tai nebuvo jau tokia bloga kelionė. Aš įsėdau į autobusą, vežantį tiesiai į Nidą. Lietuva yra laukų, miškų, oro balionų, ežerų ir gražių mergyčių kraštas. Suskaičiavau lygiai 333 automobilius stabdančias merginas, kurias mirtinai troškau pavežti. Aš netgi pabandžiau įtikinti autobuso vairuotoją taip pasielgti, tačiau jis suprato tik vokiškai. Taigi nepasisekė. Kai apimtas nevilties nubraižiau ore smėlio laikrodį (puikųjį San Diego tipą), jis sustabdė autobusą, kad aš nusišlapinčiau. Keleiviai vienbalsiai nutarė, kad ore pavaizdavau savo šlapimo pūslę. Nusliūkinęs į mišką, užtikau daugybę grybų ir, nenorėdamas įžeisti Karangolos ar kurio nors iš jo galimų palikuonių, tik apsimečiau atliekąs reikalą. Greit supratau, kad pūslė tuojau iš tikrųjų plyš it išpampęs nuo alaus pumpotaukšlis. Girdėdami mano inkštimą ir grabinėjimąsi apie WC duris, dalis keleivių tikriausiai nusprendė, kad man negaluoja prostata. O galbūt jie pamanė mane esant pernelyg drovų, kad čiurkščiau ar lengvinčiaus miškuose. Nelaimei, autobuso WC buvo užrakintas. Vėliau man paaiškino, kad didžioji dalis išviečių nukentėjo nuo šlapimo, o autostradoje nusidriekė papildoma geltona linija, sukėlusi tikrą eismo chaosą, todėl buvo išleistas įstatymas užrakinti visų autobusų klozetų duris. Tai buvo nuostabi kelionė, ypač po to, kai autobusas dar sykį sustojo ir aš įstengiau nusišlapinti ant užpakalinio rato padangos, net nemėgindamas daugiau kėsintis į miškus. Anksčiau mažumėlę būgštavau, kai Neringą vadindavo nerija, bet vėliau sužinojau, kad ši nerija yra šioks toks pusiasalis. Buvo vėlyva popietė. Mane išlaipino centre, ir, laimė, – taip maniau tada, – turistų biuras buvo visai čia pat ir dar veikė. Ponas Indas nenubraižė man Nidos žemėlapio, ir aš neturėjau menkiausio supratimo, kaip atsidurti Orbit Kalne. Iš pradžių registratorė nužvelgė mane bereikšmiu žvilgsniu. Paskui ji išreiškė nuostabą ir pasakė, kad "taip", yra tokia vieta, tačiau negalėjo nieko daugiau pridurti, išskyrus tai, kad jai dažnai tekdavo suieškoti gyvenamąją vietą lankytojams, kurie iš pat ryto atskubėdavo į biurą, nekantraudami persikraustyti kitur. "Ne", ji nežinojo kainų – jie niekada nėra registravęsi turistiniame biure. Ir "ne", ji negalėjo tiksliai pasakyti, kur tai yra, galbūt kažkur šiaurėje – atkišo didįjį pirštą. Nusprendžiau, kad toji vieta yra ant kalno, nes paauglystėje buvau kažkuo panašus į mėgėją kartografą ir žinojau, kad šiaurė visada būdavo sieninio žemėlapio viršuje, taigi – visai šalia Rojaus.

Suradau taksi ir paprašiau vairuotojo nuvežti mane į Orbit Kalną, bet šis net nenutuokė, kur tai galėtų būti. Laimė, jis truputėlį kalbėjo angliškai. Tuomet nurodžiau Rašytojų sąjungos viešbutį, tačiau jis atrėžė, kad detoksikacijos klinika yra toli, Palangoje. Nenorėdamas dar kartą veltis į diskusiją, tiesiog paprašiau užvežti mane ant kalno. Jau temo, kai išvydau besisukančias mirksinčias šviesas ir pamaniau, kad tai ir bus toji pati vieta – neabejotinai netoli Šiaurės pašvaistės. Tačiau paaiškėjo, kad tai paprasčiausias švyturys. Nė vieno ten dirbančio žmogaus, tik raminančiam stinguly ratu besisukantis šviesos srautas. Kurį laiką paklupinėjęs po mišką, staiga išvydau didžiulį pastatų kompleksą ir užrašą "Orbit Kalnas". Pagaliau suradau ir registracijos biurą. Jis buvo užrakintas. Nė vieno žmogaus, kuris užregistruotų mane ir Karangolą – duotų vienvietį kambarį, nes Karangola vis dar buvo paslėptas violončelės dėkle. Teritorijoje atvykėlių nebuvo matyt, tačiau aplink vaikštinėjo keletas paauglių, primenančių personalą, nes atrodė neturintys ką veikti, o paklausus, kur galėčiau užsiregistruoti, spoksojo bereikšmiais žvilgsniais tiesiai priešais save ir į klausimus neatsakinėjo. Galų gale pasirodė gerokai sutrikęs ir išsigandęs "vedėjas", aiškindamas, kad jie nėra pripratę prie nelauktų svečių ir kad aš, ko gero, turėjęs telegrafuoti iš anksto, tačiau jis pasižiūrėsiąs, ką įmanoma padaryti. Kambarys buvo surastas. Tačiau visas kompleksas atrodė gana apleistas – panašiai kaip žaidimų aikštelė, su ardančiom betoną piktžolėm ir krepšinio lentomis be lankų. Ak taip, kambarys. Pajutau palengvėjimą – greit įėjau vidun, nusviedžiau krepšius ant sofos-lovos ir atsargiai padėjau dėžutę su Karangolos plaukais ant televizoriaus, kuris šiuo metu, spėju, buvo kavos stalelio pakaitalas. O dėl Karangolos, tai aš jį palikau prie durų violončelės futliare. Net ir balzamuotas jis skleidė šiek tiek sūrišką kvapą, sumišusį su pašvinkusio alaus aromatu. Dabar man paaiškėjo, kodėl Karangola taip atkakliai reikalavo gabenti plaukus būtent čionai – šioje vietoje jie neabejotinai ilsėsis ramybėje. O kūnas, pučiant gaiviems jūros vėjams, net būdamas šešių pėdų aukštyje virš jūros lygio, neatkreips į save tokio ypatingo dėmesio kaip Vilniuje. Nesunku įsivaizduoti tenykštę šiuolaikinę meno galeriją, konfiskuojančią jį egzistencialistinei aromatų ir mirties parodai – bent jau ponas Indas šiek tiek dėl to nuogąstavo. Gal tik keletas išrinktųjų kada nors sugebės rasti vietelę Nidos Orbite. Ponas Indas buvo užsiminęs, kad Orbito įmonė gali subankrutuoti, kadangi, metams bėgant, klientų ratas susiaurėjo – tik labiausiai užgrūdinti keliautojai mėgavosi šios vietos pikantiškais netikėtumais. Dabar aš tai irgi suprantu – ant žemės mėtėsi kiaušinių lukštai nuo kažkurių praėjusių Velykų. Galėjai įžvelgti svogūnų lukštais išgautą atspalvį. Čia pat žygiavo karavanas skruzdžių, taip prilipusių viena prie kitos, kad jų rikiuotė vinguriavo it kokia septynių metrų ilgio gyvatė. Ji driekėsi tarp kambario ir šaldytuvo durų, kurios niekaip negalėjo prisispausti iki galo. Ten buvo įėjimo anga, skirta pralysti tik vienai skruzdėlei – kol kas, žinoma. O galbūt jos tiesiog turėjo įprotį keliauti indėniškąja vorele. Bandžiau tik įsivaizduoti, kiek kilogramų žuvies ir duonos turėjo čia pasilikti po velykinio ištuštinimo. Dabar ėmiau kamuotis dėl anapus durų esančių Karangolos palaikų – ar įmanoma skruzdėms surasti plyšį violončelės dėkle?

Niekis. Praleisiu čia tik kelias dieneles, rūpindamasis draugužio garbanomis ir atlikdamas būtiniausias apeigas. Nebuvau gavęs jokių nurodymų dėl kūno – jo likimu pasirūpinsiu vėliau. Galimas daiktas, paskandinsiu jį lagūnoje – ten tai jis tikrai nepritrauks ypatingo dėmesio. Aš nuėjau į tualetą, išsituštinau, nuleidau vandenį ir staiga unitaze išvydau didžiulį įskilimą su nuotėkiu. Pastebėjau, kaip kopūstų sriuba iš Septintojo sūnaus bufeto Rašytojų sąjungoj lėtai nuteka kokliais į dreną. (Ji veikė! Panašiai kaip rašė Tao te čingas: kad tai, kas ištuštinama, įgyja vertę dėl savo skylių, – šūdas! Pamiršau tikslų posakį ir jo esmę.) Būdamas "rytietiŠko" išsiauklėjimo, nenorėjau pasirodyti esą akivaizdus storžievis, tačiau nutariau kaip nors pakeisti kambarį. Grįžau į registratūrą. Žinoma, ji buvo uždaryta, bet suradau "vedėją" vienos patarnautojos kambaryje, ir po šiokių tokių mano įtikinėjimų jis prisipažino turįs dar vieną laisvą kambarį, rezervuotą keletui mėnesių kažkokiai "Karen Go Lai", tačiau kadangi ji vėluoja jau visus metus, tai, ko gero, aš galiu jį užimti – kiti kambariai buvo kol kas neparuošti. Džiaugsmingai sutikau, neužsimindamas nei apie savo misiją, nei apie visos istorijos ironiškumą. Mudu būsime keista pora, tačiau Karangola pagaliau bent jau atsidurs savo kambaryje. Taigi, pasiėmęs lagaminą, batų dėžę ir brangenybių dėžutę su Karangolos plaukais, nukiūtinau į kitą komplekso galą. Paskui grįžau pasiimti violončelės dėklo su Karangola. Pastebėjau stygos plonumo gyvatišką šešėlį, lyg ir besidriekiantį paskui mus, tačiau aš pernelyg skubėjau, kad imčiausi jį tyrinėti, be to, pamaniau, kad Karangola turbūt paprasčiausiai tyžta.

Čia aplinka buvo nepalyginamai gražesnė – augo netgi keletas jurginų, kuriuos, man kraustantis į kitą kambarį, sodininkas kaip tik perkėlinėjo iš vienos vietos į kitą. Kai kitą rytą nubudau, jis vis dar triūsė ten pat, mėgindamas pritvirtinti juos prie kuolelių ir kažką niurnėdamas apie reikalingą "vedėjo" sutikimą; tas kiaurą naktį praleido ant vieno kambario stogo, bandydamas perduoti signalus į švyturį, kad iš ten jie signalizuotų Televizijos bokštui Vilniuje, o anie nusiųstų signalą į Rašytojų sąjungą, jog "taip", atsirado rentabilus klientas, tačiau "rytietiškai" atrodantis ir, ko gero, komunistas. Jaučiausi veikiau patenkintas, negu įsižeidęs. Sodininkas pareiškė, kad leidimas jurginams pritvirtinti bus gaunamas ta pačia eilės tvarka, išskyrus tai, kad visų pirma jis turės kreiptis į "vedėjo" padėjėją, kuris susisieks su pačiu "vedėju", ir taip toliau. Tuoj pastebėjau ties mano kambario panoraminiu langu lauke pastatytą suolą, labai nediskretiškai atsuktą į šitą pusę. Pirmiausia šovė į galvą mintis, kad tai padaryta vujaristų patogumui. Viktorijos epochos tipo šalyse visuomet užsiveisia pulkelis vujaristų. Vėliau susigėdau savo minčių ir nusprendžiau, kad jeigu jau suolas riogso tiesiai priešais mano langą, tai galiu sėdėti ant jo bet kuriuo paros metu ir palaimingai mąstyti, jog nesu savo kambaryje su lygiai tokiais pat kiaušinių lukštais, skruzdžių procesija ir prakiurusiu tualetu.

Buvo palyginti ankstus metas, ir kadangi neturėjau alternatyvos dar kartą pasikeisti kambario, nuėjau pietauti į kavinę pagrindiniame pastate. Ji buvo įrengta dviem aukštais aukščiau "vedėjo" kabineto ir tiesiai virš WC. Ko gero, savininkas suklydo – siekiant sumažinti kulinarines išlaidas, konstrukcija privalėjo būti atvirkštinė, turint omenyje siaubingai varganą Rašytojų sąjungos finansinę būklę ir šiuos du vienintelius tualetus, kuriuos iki šiol pavyko aptikti. Hm! – kavinėje prekiavo alkoholiniais gėrimais, bet ne pietumis – truputį pavėlavau, buvo 7 valanda po pusiaudienio ar panašiai. Man pasakė, kad centre surasiu daugybę vietų, kur galima pavalgyti. Kavinėje buvo šaldiklis su visokiausių rūšių ledais, saldainiais, ledinukais ant pagaliuko ir taip toliau, taigi aš pasiteiravau bufetininkės, ar negalėčiau nusipirkti ledų. Dar kartą išgirdau atsakymą, kad virtuvė nedirba.

Kiek nusiminęs išėjau čia pat į terasą, su obuolių brendžio taurele rankoj. Aplink nė vieno žmogaus – tik aš. Pamačiau, kaip privažiavo mašina, iš jos išlipo vyrukas ir patraukė kontoros link. Išgirdau garsų beldimą – dar sykį, dar. Įtariau, kad atsakymo nebuvo. Tada vyrukas grįžo prie savo mašinos, užlipo ant stogo ir sušuko: "Aš esu Džimas Bolsfeltas, Kiečiausio turisto vadovo apie Baltijos šalis autorius ir redaktorius". Galų gale išlindo "vedėjas", matyt, susierzinęs dėl reikalo skubos, ir įleido misterį Bolsfeltą į ankstesnįjį mano kambarį. Durys užsivėrė. Aš su pasigėrėjimu išlenkiau brendį į atvykėlio sveikatą, tikriausiai pernelyg nusikamavusio arba atbukusio, kad imtų reikšti savo nepasitenkinimą. Kitą dieną prisistačiau rašytojui ir pasidomėjau, kaip jam pavyko susidoroti su kiaušinių lukštais, skruzdėlėmis ir tekančiu unitazu. Jis gerokai įsižeidė ir atsakė, kad kaip tik šiuo metu yra parašęs kiečiausią turisto vadovą ir kad, pasitelkdamas patyrusio keliautojo nuovoką, iš kiaušinių lukštų ir skruzdžių suminkė volę, kuria ir užkimšo plyšį. Ak, jau tas vakarietiško proto išradingumas.

Trumpai drūtai šnekant, kitą dieną aš atlikau būtinas apeigas su Karangolos plaukais – masoniškąjį ritualą, kurio tikrai nedrįsčiau atskleisti lietuviui. Karangolos kūną kruopščiai suėdė skruzdėlės, taigi iš pagarbos jam aš neminkiau volės su kiaušinių lukštais, kaip tai padarė kiečiausio turisto vadovo autorius. Paskui užsiregistravau, kad išvykstu iš Orbit Kalno. Tą reikėjo atlikti, idant atgaučiau pasą. Tačiau, kita vertus, užsiregistravau dar ir norėdamas parodyti "rytietišką" mandagumą – tokiu atveju, jei į ką nors persikūnijęs Karangola apsireikštų kokią dieną, norėdamas išsinuomoti ilgai lauktą kambarį. Oficialiai tas kambarys liks tuščias, išskyrus kiaušinių lukštus, skruzdėles ir obuolių brendžio dėmes ant tualeto grindų. Taigi grįžau autobusu į Vilnių pareikšti pagarbos misteriui Indui, kuris nusivedė mane į Septintąjį Sūnų skanauti puikaus grybų omleto ir kopūstų sriubos. Dabar rašau šiuos užrašus, tikėdamasis vėliau perdirbti į scenarijų kelionių filmui apie Lietuvą, apie Karangolą, apie Orbit Kalną, jei dar kada nors sugebėsiu jį rasti, ir, ko gero, apie violončelės dėklo, kurį užregistravau kartu su savo bagažu, tebesitęsiančią sagą. Jis pilnas skruzdžių ir jurginų vainiklapių, augusių po mano langu Nidoje. Nemanau, kad rentgeno aparatas juos aptiktų, o jeigu ir taip, tai kas iš to? Jaučiu šiokį tokį šleikštulį skrandyje – turbūt grybų omletas. Mielai dabar užvalgyčiau raugintų kopūstų. Mano šalyje vyrai niekada nepastoja – tai nėra natūralu. Ir vis dėlto jaučiuosi taip, tarytum tebesinešiočiau Karangolą kartu su savimi. Tie prakeikti grybai!

Iš anglų kalbos vertė SONATA PALIULYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


10130. Kramtoma ORBIT :-) 2004-09-14 00:29
Sonata, nuostabus tavo straipsnis

10133. Jonas2004-09-14 00:43
Tikrai įdomu, bet ir kiek keista. Sunku net paaiškinti kodėl. Interesting indeed but strange enough too. Difficult to explain why.

15910. *&*&*&* :-) 2005-04-21 18:59
labai faina, nors net nežinau kodėl patiko ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba