PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS

"Trijulė iš Belvilio"

Savaitgalis kinomanams žada būti "šarman". Be jokios ironijos tai rašau, nors ir nesu gerbėja prancūziško šiuolaikinio kino, jo socialinio smulkmeniškumo ir provincialių herojų, be jokio tikslo šliaužiojančiais nykiomis periferijos miestelių gatvėmis ir siekiančiais (bet niekada nepasieksiančių) gero gyvenimo. Šio savaitgalio filmuose – visai tarpusavy nesusijusiuose nei žanrais, nei nuotaika, nei stilistika – visa tai, ką išvardinau, galima rasti. Bet ir socialumas, ir herojų bei jų aplinkos provincialumas juose nėra savitiksliai dalykai. Žodžiu, režisieriai nesmulkmeniški. Kalbu apie animacinį Sylvaino Chomet filmą "Trijulė iš Belvilio" ir vaidybinį Cedrico Klapischo "Nei už, nei prieš, o visai atvirkščiai". Abu jie – kriminalinės komedijos, abiejuose labai stipriai justi geriausių prancūzų kino tradicijų nebanali įtaka.

Žinia, kad kriminalas – prancūzų kino nacionalinė tema, bent jau nuo tų laikų, kai miela amerikietė išdavė Mišelį Godard’o filme "Iki paskutinio atodūsio". Netikėtai talentingai kriminalo ir moters vaidmens jame temą su visomis šiandieninėmis socialinėmis aktualijomis atskleidžia režisierius Cedricas Klapischas, kurį po "Europudingo" jau buvo galima laikyti anekdotų apie naujos Europos jaunimėlį pasakotoju. Ogi ne. Klapischas parodė, kad jis sugeba stebinti. Tik, žinoma, jis visai be jokio reikalo į savo herojaus lūpas įdėjo žodžius: "Aš juodas, bet manyje yra kai kas balta (gera), tu gera (balta), bet ir tavyje yra šiek tiek juodos spalvos". Filmas "Nei už, nei prieš, o visai atvirkščiai" – būtent apie tai, ir nereikėjo to deklaruoti. Apie dvilypę žmogaus prigimtį režisierius kalba kiekvienu kadru, kiekvienu juodu sąmoju, čia nėra nė vieno herojaus, tapomo viena spalva. Bet filmo spalvos anaiptol ne pastelinės. Pilka tik pagrindinė herojė, kuri pamažu atsiskleis ir galiausiai sužėrės juodos spalvos niuansais klasikiniame juodame filme. Jos sielos "juodumas" triumfuos saulės nutviekstame, bet labai abejotiname anglakalbiame rojuje. Finalo nekonkretizuosiu – jis gana netikėtas ir sklidinas juodo bei subtilaus antifeministinio humoro. (Nors feminizmas filme formaliai triumfuoja.)

Pasakysiu tik, kad Klapischas beveik atsako į klausimą, kodėl tiek daug paprastų ir mielų nusikaltėlių vaikšto gatvėmis, kodėl taip nuosekliai grobiamos briliantų parduotuvės, o policija visuomet turi ką veikti, ir ją reikia vis gausiau finansuoti. Antai mažam berniukui, o dabar žaviam gaujos vadui, vaikystėje labai patiko gražūs brangūs batai. Bet kad juos reikia užsidirbti, jam niekas nepaaiškino. Gražiai gyventi norisi, ir gražus gyvenimas dominuojančiai žmonijos daliai asocijuojasi su prabangaus viešbučio balkonu į jūrą. Štai Klapischo atsakymas į klausimą – kodėl. Visa kita filme – talentinga ironija, sumišusi su paprasto smurto konstatavimu. Ir tai daro filmą juodą.

"Nei už, nei prieš, o visai atvirkščiai"

Jo siužetas paprastas, o veikėjai ne tokie jau ir prasti. Gauja smulkių plėšikų, oficialiame gyvenime dirbančių įprastus darbus (vienas – striptizo baro choreografas, kitas – "Doner kebabų" užeigėlės savininkas ir t.t.), į savo kriminalinius darbelius įtraukia televizijos operatorę. Reikia nufilmuoti apiplėšimą už pinigus. Neišvaizdi provincialė, dirbanti išsvajotame Paryžiuje, šiek tiek laužosi, o paskui sutinka. Ir pradeda pamažu "juoduoti", "kaifuoti" nuo minėtų gerų viešbučių ir smagaus laiko leidimo. Gauja tampa jos vieninteliais draugais, ji nebesijaučia vieniša. Bet gaujos nariai visgi turi šį tą balta, tuo tarpu gera mergaitė virsta paprasta nusikaltėle. Jos triumfo valanda įspūdinga ir juokinga.

Na, o Chomet animacinis filmas "Trijulė iš Belvilio" suteiks daug malonumo tam, kas pasiilgo įvertinti gerą, išradingą, grakštų piešinį, dailininkų fantaziją ir pasiilgo seno gero kino. Filmas suteikia peno ir intelektualams, kurie galės rasti jame siurrealistų, dadaistų, socialinio komikso įtakų, ir tiesiog normaliems, neieškantiems sąsajų su praėjusiu amžiumi, žiūrovams. Praėjusį amžių filmo piešinyje liudija vis ta pati nuotaika, kurią režisierius sukuria graudžiai ironizuodamas savo herojus, rodydamas juos vaikiško žvilgsnio deformuotoje tikrovėje. Herojai yra senas šuo Bruno, jo ponia ir berniukas dviratininkas, iš kurio daromas čempionas. Čempioną pagrobia mafija, ir ponia su Bruno vyksta jo gelbėti už jūrų marių, ten kur stovi išstorėjusi Laisvės statula, kur trys Belvilio damos sprogdina granatas, laikomas rankinėse, ir minta varlėmis. Filme atgyja pageltonavusių laikraščių iškarpos, nespalvotų televizorių era, o atskirti, ar sapnuoja herojai, ar ne, kartais nelengva. Chomet filmą skiria tėvams, vadinasi, savo vaikystei ir jos kinui. Tai ir atgyja šiame nostalgiškame animaciniame filme, neturinčiame nieko bendra su dabartiniais komercinės animacijos štampais.