Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
 Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
• Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
• Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

IŠ PATIRTIES

VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS

Pranešimas-impresija

Teodoras Četrauskas

[skaityti komentarus]

Tarsi visai nereikalinga įžanga

Nežinau, kaip jūs, bet aš mokykloje labai nemėgau temų, na tų rašinių, kai reikėdavo pasakyti, ką manai apie kurį nors poetą ar prozininką. Kitaip sakant, parašyti tai, ką iš tavęs nori išgirsti mokytoja, sakau mokytoja, nes lietuvių kalbą man dėstė vien damos. Papasakoti, pavyzdžiui, kaip mėgo proletarus ir dėl to geras J.Janonis arba kaip nyku buvo S.Nėriai rūsčiais Smetonos režimo metais ir kaip puikiai ji pasijuto pasikeitus aplinkybėms. Arba, tarkim, apie Veroniką. Kaip ją į vandenį įstūmė neteisinga santvarka ir jos nežmoniški papročiai. Tuo tarpu aš ruošiausi studijuoti, t. y. dezertyruoti iš proletarų klasės, juolab kad mano tėvai jau buvo tai padarę prieš vieną kartą. S. Neries gera savijauta man taip pat kėlė abejonių, kodėl gi ji tada taip greitai numirė, maniau, jeigu taip kaifavo. O Veronikai ir jos bičiuliui, mano nuomone, reikėjo paprasčiausiai pasisaugoti, ir, ko gero, būtų dar susitikę kokioje nors Chicago (Illinois).

Taigi rašant temas iš esmės reikėjo gilintis į savo mokytojus, o ne į literatūros figūrų sielas, o aš to nenorėjau, nes mokytojos siela man atrodė neverta tokio gilinimosi, juolab kad garsėjo kaip buvusi aktyvi davatka. Todėl temų nemėgau ir po šiai dienai nemėgstu, nors nuo to laiko, kai rašiau paskutinę, bus praėję bene 43 metai. Vidutinis žmogaus amžius visai nesenais laikais. Tačiau ta liga, atrodo, pradeda praeiti. Štai pernai ryžausi rašyti Klauso Berthelio duotomis temomis, tiesa, labiau iš pagarbos seminaro metu paminėtam Jurgiui Kunčinui, kuris taip ir nespėjo pradėti suplanuotos bendros su Klausu "Atspindžių" knygos. Taip sakant, padirbėjau "za togo parnia".

Bet kai išgirdau projekto autorės Giedros Radvilavičiūtės siūlomą temą – "Tas beprotiškas vertimų pasaulis", vėl pajutau kažką panašaus į atkrytį, nes temos diktuotoja, kaip ir mano literatūros mokytoja, buvo moteris, ir pasireiškė kažkokie pasąmonės, froidiški dalykai, kuriuos pergalėjau pasitelkęs duoto žodžio priedermę ir transcendentiškai pasitaręs su Robertu Muziliu, kurį dabar verčiu. Mat vertėjas, ir tai jau, matyt, bus viena iš jo gyvenimo beprotysčių ar ypatumų, versdamas kokį nors autorių yra ne visai jis pats, o kaip ir pusė to kito, verčiamo, žmogaus, savotiškas jo Siamo dvynys. Su juo norom nenorom privalai tartis, nes jis visąlaik su tavimi ir yra sujungtas svarbiomis gyvybinėmis sistemomis. Ir Muzilis man patarė dalyvauti "Juoko galios" projekte, tačiau šnekomis nenukrypti nuo savo kvadratinio milimetro centro. Mat jis mano, jog kiekvienas žmogus apie tą savo kvadratinį milimetrą pakankamai nutuokia, kad galėtų pasisakyti net tarptautiniuose forumuose, tik nevalia nukrypti nuo centro nė per mikroną, nes tada jis ims malti nesąmones. Taigi meistras man leido kalbėti, tačiau tik apie tai, ką tikrai žinau ir nebandyti puoštis svetimos išminties plunksnomis. Todėl teko truputį pakeisti temą, performuluoti ją į man artimesnius "vertėjo gyvenimo ypatumus", apie kuriuos kalbėsiu tiktai iš to sau žinomo "milimetro".

Šlemiliškasis vertėjo gyvenimas

Vertėjo gyvenimas nėra beprotiškesnis arba keistesnis už kitų žmonių gyvenimus, tačiau turi savo ypatumų. Pavyzdžiui, jis skiriasi nuo jam, rodos, tokio artimo kolegos rašytojo gyvenimo savo anonimiškumu arba šlemiliškumu, kurį aptarsime vėliau, vien dėl tos paprastos priežasties, kad rašytojo vardas rašomas knygos viršelyje, nugarėlėje, tituliniame puslapyje ir metrikoje, o vertėjo tiktai tituliniame ir metrikoje, tas, rodos, toks menkas skirtumas juos kitų akyse daro labai tolimus, nelyginant kokius priešingus upės krantus. Taigi vienas jų gyvena žinomybės poliuje, o kitas – visiškos nežinios, nors literatūros procese jų vaidmenys mažne vienodi, o tam tikromis aplinkybėmis misteris Niekas net pirmauja. Tačiau požiūris į verčiantį yra maždaug toks, kaip į tą žmogų be šešėlio, Peterį Šlemilį, iš vokiečių romantiko Šamiso novelės, kuris visiems tarnauja, rodo atsidavimo ir išradingumo stebuklus, o į jį niekas nekreipia dėmesio, tarsi jo nė nebūtų. Taip jis gali nugyventi visą savo gyvenimą ir numirti nežinioje. Jis užklius nebent snobui, išvertęs kokį nors jo dievuką. Tada snobas būtinai pasakys, kad tai niekai, blyškus atspindys to, ką jis yra skaitęs originalo kalba ir taip toliau. Tas pats su klasika, knygomis, patenkančiomis į įvairių mokslo įstaigų programas. Čia jau ir fuksas arba net gimnazistas gali suniekinti vargšą vertėją, neradęs kokio nors jam galvon įstrigusio žodžio ar posakio arba radęs juos ne tokiu pavidalu, kokiu jis juos įsivaizdavo. Todėl silpnesnių nervų žmogui su snobiška literatūra ir klasika geriau neprasidėti. Tokiam geriau versti visokius detektyvus: "Geroms merginoms – dangus, o blogoms – viskas", "Mano kelnaitės plačiausios" ir panašaus pobūdžio literatūrą. Tada jis sulauks senatvės ir galbūt net žinomybės, nes kas nenorės būti pažįstamas su "Plačiausių kelnaičių" vertėju.

Vertimų cecho žmonės kartais pamiršta jiems skirtą vietą ir ima reikšti savo vadinamąją nuomonę vienu ar kitu klausimu, tuo stebindami ir glumindami aplinkinius, mat nuomonės reiškėjas pats turi jiems ką nors reikšti, būti žinomas, garsus, bent jau tuo, kad, pavyzdžiui, veržėsi girtas į, tarkim, "Brodvėjų" ir žodžiavosi, o dar geriau – snukiavosi su apsauginiais, arba – čia jau supernumeris – atliko lytinį aktą per televiziją, toksai žmogus praktiškai pasmerktas amžinam žinomumui ir galų gale būtinai atsidurs kokioje nors renkamoje vietoje, galbūt net Seime. O jo partnerė bent jau labai sėkmingai ištekės.

Taigi vertėjas, norintis įkišti savo trigrašį, pirma turi atlikti ką nors panašaus, arba jam atsitiks, kaip man kartą atsitiko. Pirmaisiais nepriklausomybės metais truputį užsimiršau, pagaliau tada visiems buvo truputį susisukusios galvos, ir nuėjau patarti literatūros proceso reguliavimo klausimu vienam veikėjui, pasakyti jam, kad dabar reikėtų atkreipti dėmesį į smulkiuosius žanrus, humoreskas, esė, novelę, nes naujo jo romano reikėtų palaukti, kadangi jis prisirpstąs tik per maždaug dešimtmetį. Be to, smulkieji žanrai padeda išlaikyti rašytojui formą, leidžia dažniau pasitikrinti savo jėgas prieš didįjį šuolį. Bet veikėjas man atsakė, kad to daryti neverta, nes iki didžiojo šuolio periodika ir leidyklos turės ką veikti su tremtinių ir išeivių literatūra, negailestingai paminta prakeiktų sovietų. Prieštarauti tokiam šventam argumentui aš nesiryžau, tačiau veikėjas taip pat netriumfavo. Leidėjai pasiskubino išleisti tremtinių ir išeivių literatūros "vinis", Grinkevičiūtę ir Brazdžionį, tačiau susidomėjimas greitai nuslopo, mat "vinys", viršūnės, genijai yra ir savotiški žudikai, nes po jų reikštis tame pačiame žanre yra, kaip dabar sakoma, nerealu. Ir mūsų literatūra liko tokia, kokia ji yra dabar, – kaip tas besimankštinantis, bet mažai besireiškiantis atletas, apie kurio galią sunku spręsti.

Po to su savo idėjomis niekur nevaikščiojau. Leidau veikėjui evoliucionuoti jo natūraliu greičiu. Aš verčiau ir turiu pasakyti, kad labai gerai padariau, nes toksai striukas mūsų originaliai literatūrai pirmas nepriklausomybės dešimtmetis buvo bene pats produktyviausias vertimams per visą tautos istoriją. Kadangi vejantis, kamšant diktatūros padarytas spragas, buvo tiek visko priversta, kad atrodo tiesiog neįtikėtina, kai kartais mintyse grįžti į visai netolimus laikus. Todėl savo vertę pajutę vertėjai sukruto ir šiemet įkūrė Vertėjų sąjungą, kurios vienas iš tikslų – pagaliau padaryti galą cecho narių šlemilystei.

Na, o didžiausias mano pažįstamas šlemilis yra mano jau minėtas Klausas Berthelis, kuris, atvykęs pas mus gyventi ir dirbti, knygoje "Atspindžiai" ("Vaga", 2004, p. 226) rašo taip: "…išvertęs gerą pusę toje mugėje (Frankfurto, 2002 m. – T.Č.) pristatytų knygų iš Vilniaus į Frankfurtą turėjo skristi savo lėšomis ir pats ieškotis viešbučio. Nedaug trūko, kad būtų reikėję miegoti parke ant suolo".

Netyčinė "Atspindžių" reklama?

Jurbarko seminare "Juoko galia" dar kalbėjau, kokių kiaulysčių savo kūriniais man yra iškrėtę mano mylimieji autoriai, tačiau tai beveik tas pats, kas rašoma mudviejų su K. Bertheliu knygos "Atspindžiai" skyriuje "Ar būna pas jus pavasaris", kurį esu spausdinęs ir "Šiaurės Atėnų" laikraštyje, todėl darsyk nesiryžtu siūlyti. Apie tai, beje, kalbėjau labiau išprovokuotas islando H. Helgasono, kuris papasakojo savo nuotykius, patirtus su dideliu žmogumi, Islandijos premjeru, kai užkliudė jį savo satyra. Tada man nieko kita neliko, kaip papasakoti savo nuotykius, patirtus literatūriškai bendraujant su caro galias turėjusiu Petru Griškevičiumi ir nobelistu Günteriu Grassu.

Seminaras paliko neblogą įspūdį. Ypač jo ramumas ir pasivažinėjimas upių tėvu Nemunu. Jau nekalbant apie vaizdą į jo slėnį iš viešbučio kavinės terasos, kur rytais gerdavome kavą.

 

Skaitytojų vertinimai


10164. A.A. Jonyno2004-09-16 09:52
kalė-bokserė Bruknė pastaruoju metu dalyvauja visuose svarbiuose literatūriniuose renginiuose, tačiau pati kol kas nieko neskaito.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:33 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba