Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-09-10 nr. 3014

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Friedrich Hölderlin.
LIKIMO DAINA
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI1
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Birutė Jonuškaitė.
LIKIMO NUMYLĖTINIS
1
• LIETUVIŲ PEN CENTRO SKILTIS3

IŠ PATIRTIES 
• Teodoras Četrauskas.
VIENAS KITAS VERTĖJO GYVENIMO YPATUMAS
1

LITERATŪRA 
• Danutė Mukienė.
PIRMOJI MOTERIS RAŠYTOJA ISTORINĖJE LIETUVOJE
5

KNYGOS 
• Jurgita Butkytė.
SKRYDIS PO STIKLO GAUBTU
• ŽVILGSNIS IŠ ATOKIAU
• KAIRĖ IR DEŠINĖ1
• MES NIEKADA NEBUVOME MODERNŪS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
TARPTAUTINIS PLENERAS DRUSKININKUOSE
• ADASOS SKLIUTAUSKAITĖS LINIJOS1
• Thomas Gädeke.
VOKIETIJOS SKULPTORIAUS KARLO HARTUNGO PARODA "BESIKEIČIANTI FIGŪRA"
• PLUNGĖJE – TARPTAUTINĖ PARODA1

KINAS 
• LIETUVOS ANIMATORIAI TARPTAUTINIUOSE FESTIVALIUOSE2
• EUROPOS PAVELDO DIENŲ PREMJEROS "SKALVIJOJE"
• Rasa Paukštytė.
PRANCŪZIŠKAS SAVAITGALIS
1

TEATRAS 
• JAUNIMO TEATRAS ŽADA ĮVAIROVĘ2

MUZIKA 
• Dalia Songailaitė.
KARŠTA VASAROS GITARA
5
• LIETUVIŲ MUZIKOS BIČIULIS – CLAUDE’AS BALLIFAS (1924–2004)3

MENO DIS/KURSE* 
• Tautvydas Bajarkevičius.
RAM6: PERMĄSTANT NAUJĄSIAS MEDIJAS
30

POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS13

PROZA 
 Juozas Marcinkevičius.
LEUKADĖS UOLA
1

VERTIMAI 
• Gilbert Keith Chesterton.
KALĖDOS IR PIRMIEJI ŽAIDIMAI
16
• APIE TAI, KĄ PRIBAIGTI IR KĄ TAISYTI3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Metju Herbert.
DAUGIAVEIDIS
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VINCENTO GALLO PASAULIO METABOLIZMAI15

KRONIKA 
• VLADAS ŠIMKUS (1936.X.15–2004.IX.6)2
• BĖGIMAS VIETOJE2
• ĮKURTA VERTĖJŲ SĄJUNGA3
• "KLASIKOS" NAUJIENOS IR KITA2
• NAUJO EUROPOS TEATRO SIRENOS2
• VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ" SVEIKINA VETERANUS LĖLININKUS
• LIETUVOS AUTORIŲ TEISIŲ GYNIMO ASOCIACIJOS AGENTŪRA LATGA-A
• LIETUVIŲ MENININKŲ DARBAI BUS EKSPONUOJAMI BERLYNO MENŲ AKADEMIJOJE1

DE PROFUNDIS 
• Kerry Shawn Keys.
ORBIT KALNAS
3

PROZA

LEUKADĖS UOLA

Senovės Elados poetės Sapfo (VII – VI a.a. pr. Kr.) gyvenimo motyvais

Juozas Marcinkevičius

[skaityti komentarus]


Prologas


"Ant Leukadės uolos yra Apolono šventykla ir vieta šuoliui, kuris visų manymu sustabdęs meilės jausmus, kur pirmoji, kaip kalbama, puolė Sapfo, -
taip sako Menandras,
nuo uolos, regimos iš toli, sekdama
išdiduolį Faoną, aistros geluonies
kaltininką, tačiau dėl savųjų maldų,
O valdove didysai...
Taigi Menandras sako, kad pirmoji nušoko Sapfo, bet ankstesni iš senųjų rašytojų teigia, jog tai Kefalas, įsimylėjęs Pterelą, Dejonėjo sūnų. Leukadiečiai turėjo paprotį: kasmet Apolono aukojimuose puldavo nuo uolos kas nors iš nusikaltėlių atgailaudamas, pritaisius jam visokiausių plunksnų ir paukščių, galinčių palengvinti krintančiam šuolį, o apačioje daugelis mažomis valtelėmis sustoję ratu griebdavo ir, kiek galima, gelbėdavo sučiuptąjį toliau nuo tos vietos.
Betgi po Sapfo žūties pasakymai "šokti nuo Leukadės uolos" ar "eiti ant Leukadės uolos" tapo noro žudytis, netgi savižudybės sinonimais".

Strabonas (64 m. pr. Kr.–24 m. po Kr.), graikų istorikas ir geografas

- I -


...Šiandien aš būsiu nuoga. Nes manau, kad žmogus privalo mirti nuogas – kaip ir gimsta. Tik jūros vėjo draikomi plaukai ir juodas trikampis pilvo apačioje dengs mano kūną. Bet šie plaukai – tai ne apdangalas. Tai – Laiko, Chrono – ženklai.
Aš privalau būti nuoga, nes paskutinį kartą – savo gyvenime – atsidursiu vyro glėbyje, atsiduosiu jam vienintelį, begalinį kartą. Mūsų susijungimas bus amžinas. Kol gyvens jis – Poseidonas. Taip – jūrų dievas, bet ir paskutinis mano vyras. Nes aš verta dievo glėbio, susijungimo, amžinos meilės jungties, nesibaigiančios meilės ekstazės. Juk aš – dieviškoji.
Dieviškoji Sapfo! Tu savo šypsena
skaidria
Ir garbanom tamsiom švieti pasaulyje.

Taip rašė Alkajas – garsiausias Elados dainius.
Aš neatsakiau jam meile. Atsakiau žodžiais.
Tu – mano draugas. Aš tau ne –
žmona,
Nes daug vyresnė už tave esu.
Ieškok, Alkajau, jaunesnės žmonos.

Nors ne žodžių Alkajui reikėjo, jam reikėjo meilės...
Bet dievai tarsi nubaudė mane. Nubaudė Meile.
Meile dvigubai jaunesniam už mane – Faonui. Dukters sužadėtiniui. Ak, meilė – ji yra viskas.
Ir aukščiausias kalnas, ir giliausia bedugnė. Ir didžiausia dovana, ir skaudžiausia bausmė...

- II -


...Mane tik vadina Sapfo! Tikrasis mano vardas yra Psąpfa. "Aiškioji, Skaidrioji", – štai ką reiškia šis – tikrasis – mano vardas. Ir dabar – žemiškojo kelio pabaigoje – aš noriu vadintis tikruoju savo vardu. Nes jaučiuosi tikrai aiški ir nuskaidrėjusi. Kaip ryto žara, kaip iš kalnų tekantis šaltinis. Nes meilė, begalinė ir amžina meilė, nuskaidrino mane.

- III -


...O kaip viskas prasidėjo? Viskas prasidėjo tremtimi ir prievarta. Net prievarta gali tapti meile, meilės pradžia. Jeigu esi sukurtas, jei esi sukurta meilei.
...Tuomet aš buvau dar beveik vaikas. Mes buvome priversti bėgti iš gimtojo Ereso miesto, plaukti iš mūsų Lesbo salos. Žmonės kovojo vieni su kitais, žudė vienas kitą. Sukilimas sekė sukilimą. Tai buvo baisu – gaisrai ir lavonai. Taip buvo – nes tie žmonės nepažino meilės. O gal – pažino, tik – nepripažino? Nežinau...
Ko siunta vėjai, man nesuprantama,
Banga per bangą ritasi ten ir ten,
O mes per vidurį verpetų
Skriejame juodu laivu nelaimių,
Audros didžiulės baisiai išvarginti...
Užliejo denį besisunkiąs vanduo,
Visa jau perregima burė,
Vien lopiniai dideli nukarę.

Taip rašė Alkajas, kurio tada dar nepažinojau. Taip rašė vyras, vyresnis už mane. Jis skundėsi, kad nieko nesupranta. Tai ką galėjau suprasti aš – paauglė? Aš nieko ir nesupratau. Tik dabar pradedu suvokti, kad Lesbo salos žmones buvo apsėdusi...ne, ne neapykanta, kuri yra meilės antipodas. Juos buvo apsėdusi nemeilė.

- IV -


...Sicilijoje mes įsikūrėme netoli Afroditės šventyklos. Mes turėjome suvokti ir priimti vietos papročius, kad netaptume nekenčiami svetimšaliai. Mes stengėmės...
...Tame mieste egzistavo paprotys, kad kartą per savaitę viena moteris iš šeimos nueitų į Afroditės šventyklą – ir atsiduotų jos pageidaujančiam vyrui, geriausiai – svetimšaliui. Mūsų galvas puošdavo vainikai iš virvių. Atsisėdusi ten, negali išeiti tol, kol koks nors vyras neįmes tau į sterblę sidabrinio pinigo. Įmetę pinigą, jie ištardavo: "Aš tave kviečiu deivės Militos vardu". Milita jie nuo senovės – nuo finikiečių laikų – vadindavo Afroditę. Tada mes išeidavome iš šventyklos – ir už jos ribų atsiduodavome nepažįstamajam...Užmokestis galėdavo būti visai menkas, bet atsisakyti buvo neįmanoma, nes tas pinigas ir po to sekęs suartėjimas buvo šventi dalykai. Dangaus pinigas, turėjęs atnešti dangaus palaimą.
Daugelis moterų – netgi mano šeimoje – nemėgo šios apeigos. Atrodo, kad ir man ji iš pradžių didelio malonumo neteikė. Bet vieną kartą atėjo jis, jaunas vyras, panašus į Apoloną, ir įmetęs pinigėlį, pakvietė išeiti iš šventyklos. Aš supratau – kažkas įvyks! Ir virpėjau, jo stiprių rankų vedama pro duris. Ir tai įvyko...Aš pajutau, kaip į mano kūną, kartu su karštu skysčiu, veržiasi nežemiška palaima. Pradėjau blaškytis, rėkti...Jaunuolis išsigando, nes buvo jaunas vyras – ir pamanė, kad man atsitiko kažkas baisaus. Aš bandžiau jam paaiškinti, kad mane ištiko palaima. Bet jis buvo svetimšalis, nesuprato mūsų kalbos. Ir – pabėgo, palikęs mane nuogą, bejėgę prie Afroditės šventyklos sienų.
Grįžusi namo aš parašiau:
Išvystu tave, ir jokis nebeina
beregint balsas,
Kliūva lūždamas man liežuvis, ima
žiežirbos lakstyt tuoj po oda slaptos,
nieko nematau akimis, o ausys
spengia abidvi.
Liejas prakaitai, bet siaubingai purto
visą drebulys. Aš esu žalesnė
nei žalia žolė. Nei gyva, nei mirusi
jau beatrodau.
Reikia viską drįst...

Ir aš – išdrįsau! Tikėdamasi sutikti tą jaunuolį, aš eidavau į Afroditės šventyklą vietoje motinos, seserų, pusseserių...Vos ne kasdien aš atlikdavau apeigas Militos garbei. Tačiau tas jaunuolis jau daugiau niekada nepasirodė. Tikriausiai jis buvo jūrininkas, tik atsitiktinai užklydęs į Siciliją. Ir žinodamas salos papročius, pasinaudojo manimi. Bet gana greitai pajutau, kad meilės palaima užlieja mane – lyg visagalė potvynio banga – ir nuo kitų vyrų glamonių...Aš tebevaikščiojau į Afroditės šventyklą, jau net nesitikėdama sutikti savo pirmąjį meilės apaštalą, pirmosios palaimos žynį.
...Kur tu dabar, žavusis Apolono sūnau, Afroditės pasiuntiny? Gal tu – jūros gelmėse, jei buvai – kaip spėju – jūrininkas? Gal tu pasenai – ir tavo oda susiraukšlėjo, raumenys suglebo ir ištižo? Ne, taip negali būti! Tu gyvas – ir esi toks pats. Nes tu atgimei – Faono, jaunojo valtininko, mano dukters Kleidos sužadėtinio pavidalu. Ak, dievai, kokie klaidūs jūsų sprendimų vingiai!

- V -


...Taip, pažinusi meilės stebuklą, aš su visa šeima grįžau į gimtąją Lesbo salą, į Militenės miestą.
Mane ištekino už turtuolio Kreoklo. Mat per mūsų klajones šeimos turtai gerokai aptirpo. Kreoklas buvo gerokai vyresnis už mane. Ir jam nedažnai pavykdavo suteikti man meilės palaimą. Tačiau jis padovanojo man kitą meilę, kitą palaimą. Aš pagimdžiau dukrą – nuostabiąją Kleidę.
Ji panaši į auksaplaukę gėlę.
Aš neiškeisčiau jos į visą Lidijos
ar Lesbo auksą –
vienintelis Kleidės savo.

Tačiau Kreoklas greitai mirė. Ir man teko savo meilės palaima rūpintis pačiai. Nes Kleidė paaugo – ir meilė jai jau nesugebėjo, negalėjo užpildyti visos mano esybės.
Bet tada atsitiko tai, kas iš esmės pakeitė mano gyvenimą. O prasidėjo viskas tarsi nelaime – mano giminė vėl neteko daug pinigų, turto. Taigi – net nelaimė gali būti meilės pradžia.
Vyriausias mano brolis Chariksas, viešėdamas Egipte, įsimylėjo heterą Rodopidę. Ji buvo nuostabi. Rodopidės savininkas samietis Ksantas pardavinėjo ją turtuoliams už tokius didelius pinigus, kad vėliau galėjo už juos šventyklą Naukračio mieste pastatyti. Tad išpirkos suma buvo didžiulė. Bet Rodopidė buvo to verta.
Už pieną ji buvo baltesnė,
Už vandenį lipšnesnė,
Už lyrą dainingesnė,
Už eiklų žirgą eiklesnė,
Už rožę ji puošnesnė,
Už rūbų klostę švelnesnė,
Už auksą vertingesnė...

Bet ji nedovanojo meilės Charaksui, nupirkusiam ją už didžiulius pinigus. Nedovanojo meilės ji ir jaunesniajam broliui Leandrui, kuris retkarčiais irgi ja naudojosi. Taip priklausė, nes netekęs Charakso išleistų pinigų, Leandras negalėjo vesti. Jis pilstė vyną kilmingųjų puotose. Tai – labai garbingas užsiėmimas. Deja, nelabai pelningas...
Rodopidė negalėjo duoti meilės, nes jos neturėjo. Bet ji buvo nuostabi. Ir aš nusprendžiau jai duoti dalį savo begalinės meilės.
Aš atsiduosiu aistrai, geismui,
tol, kol matysiu saulės šviesą
ir žemės grožį.
Niekas nesustabdys manęs...

Rodopidė, išpirktoji vergė, klusniai atsidavė man. Bet aistros ir meilės nebuvo. Tai – didžiulė nelaimė, didžioji jos netektis – aistros ir meilės nebuvimas. Man tai buvo smūgis. Atrodė, kad aš visko – kuo tikėjau – netekau. Aš supratau, kad gali būti ir nemeilė.. ne, ne neapykanta – kuri yra tik atvirkščioji meilės pusė, o tiesiog – nemeilė, nesugebėjimas mylėti. Aš rašiau:
Noriu mirt! Nemeluoju, ne!
Ji paliko mane aimanuodama,
O galop man pasakė taip:
"Ak, kaip baisiai dabar kenčiu,
Psąpfa, kaip aš nenoriu tavęs palikti".

Bet aš nekaltinau Rodopidės. Meilė, kuri kartu yra ir davimas, ir atsidavimas, jai nebuvo duota.
Aš jai šitaip tada tariau:
"Neliūdėk ir mane minėk,
nes žinai kaip tavęs aš ieškodavau.

Nežinai? Aš priminsiu tau –
jeigu jau pamiršai – kokių,
mes patyrėm žavingų akimirkų:

juk šafrano vainikais tu
su žibuoklėm ir rožėmis
prie manęs būdama pasipuošdavai,

sau ant kaklo išlepinto
daug uždėdavai vėrinių,
iš gražiausių gėlių nusipynusi,

gausiai miros aliejumi
ir karališkais kvepalais
savo garbanas vilgei dabitiškai..."

Aš taip sakiau. Bet tai nebuvo tiesa. Tiksliau – tik pusiau tiesa. Nes šafranų vainikais, gėlių vėriniais Rodopidę puošdavau aš pati. Pati ir jos garbanas miros aliejumi ir karališkais kvepalais tepiau, vilgiau.
Bet aš tau esu dėkinga, Rodopide. Nes tu man parodei ir naują, nežinomą meilės pusę. Aistros banga užplūsta ne tik tada, kai tave glamonėja, ne tik tada, kai į tave plūsta karšta kito žmogaus sėkla, bet ir tada, kai glamonėju pati, kai karštas skystis sunkiasi iš manęs pačios. Karšti mano syvai jaudino ne mažiau negu kito kūno, išlieti į mane.

- VI -


Norėdama išblaškyti užplūdusį liūdesį, o taip pat – šiek tiek užsidirbti, aš įkūriau "Mūzų namus". Pas mane suvažiavo gražiausios, išmintingiausios mergaitės ne tik iš Lesbo salos, bet ir iš visos Elados. Jos buvo nuostabios, dailios, jaunos, dažnai – dar vyro rankų nelytėtos, meilės jausmo, meilės ekstazės nepažinusios. Aš jas mokiau muzikos, dainavimo, šokio meno, aiškinau strofų, eilių kūrimo paslaptis. Ir – be jokios abejonės – aš jas mokiau meilės meno. Juk ne veltui mūsų Elados išminčiai sakė, kad žmona reikalinga giminei pratęsti, sugulovė – kūnui patenkinti, hetera – sielai pradžiuginti. Mano mergaitės mokėjo viską!
Ak, kaip mes šokdavome mėnesienoje, vyno ir eilių apsvaigintos! Mūsų plaukus taršydavo jūros vėjas. Nes tik plaukai ir gėlių vainikai dengdavo mūsų kūnus. Nes šokis turi būti nuogas. Juk drabužius sukūrė žmonės, tik kūnus dievai suteikė. Paskui mes, vis dar apsvaigusios, griūdavome į žolę arba guolį ir – pasikeisdamos – mylėdavome viena kitą.
Aš savo mergaites išmokiau atsiduoti ir vyrams, nes pati žinojau tokio atsidavimo saldumą. Tad turtingi vyrai ar moterys, apsilankę mano "Mūzų namuose" visada ir visi likdavo patenkinti. Grįždavo jie į savo gyvenimus ir kūnu, ir siela pasotinti. Už tai jie mūsų "Mūzų namams" dosniai atsidėkodavo.
Tik mažosios Atidės aš niekam neskolindavau. Ji priklausė tik man. Tą žinojo visi – ir "Mūzų namų" gyventojos, ir svečiai. Nors ne visada, žinodami tai, paisė. Bet pavydas irgi yra meilės dalis…
Kažkada, o Atide, tave juk mylėjau aš...
Laimė, kad tu atėjai, tavęs aš ilgėjausi,
nes širdy man liepsnojantį nerimą
uždegei.
Slegia meilė alinanti vėl mane,
pragaištis nelaboji saldžiai karti.
Tau pabodo, Atide, globot mane
tad ir nulėkei pas Andromedą nūn.
Kuo gi ana prasta merga sužavėjo tave?
Grįžk greičiau – ant tavo krūtinės
užsnūsiu...


- VII -


...O paskui atėjo ta lemtinga diena...
Tą dieną aš užrašiau:
Jaunoji džiaugias – žentą reikia sveikint!
Duktė Kleidė atvedė į namus savo sužadėtinį Faoną. Pamačiusi jį, aš vos nenualpau. Tai buvo tas pats jūreivis, prieš dvidešimt metų prie Militos šventyklos sienų pirmą kartą suteikęs man meilės ekstazę! Nė kiek nepasenęs, nepasikeitęs – lygiai toks pat jaunas ir dailus lyg Apolonas. Tai buvo stebuklas. Nepamenu, kokius žodžius aš tada ištariau. Pamenu tik eilutes, kurios gimė mano širdyje, žodžius – kurių neištariau, bet kuriuos vėliau užrašiau:
Ženteli mielasis, su kuo gi tave
man palygint?
Gal su lanksčia šakele
bus geriausia palygint?

O gal – ne su lanksčia šakele, o kieta šaknim? Tą augalą mūsų žmonės vadina šimtagalviu. Jo kvapnios šaknys panašios į abiejų lyčių organus. Retai randama vyriška šaknis moterims teikia didelį pasitenkinimą. Bet po vienos aistros nakties (su kvapniąja šaknimi) aš susapnavau baisų sapną. Susapnavau, kad aš pagimdžiau bjaurų padarą – žmogmedį, žmogakrūmį. Jis buvo lyg ir medis, bet neturėjo šaknų. Tik – kamieną ir daug mažų šakelių, primenančių vyro organus. Be lapų – tik su apvaliais pumpurais galuose. Pumpurais, kurie niekada neprasiskleis žiedais ar lapais. Pumpurais, kurie buvo panašūs į mažas galvas, kurios nors buvo ir gyvos, bet negalėjo mąstyti. Gyvos, bet nemąstančios galvos. Idiotų galvytės – ir tiek.
Dievai mane tarsi įspėjo. Ir kaip bausmę aš kelis mėnesius neleidau prisiliesti prie savęs jokiam vyrui. Ir pati nė vienos moters nepaliečiau.
Tik po trijų mėnesių grįžau į savo mokyklą, savo "Mūzų namus". Džiūgavo mano mokinės, mūzos, heteros: Erina Teonietė, Anagra Miletietė, Mirta, Korina, Andromeda, Mika ir ypač – Atidė...Mes vėl visos atsidavėme meilei ir poezijai.
Bet tada duktė Kleidė parodė savo sužadėtinį Faoną.
Man nei Metimnos, nei Piros mergelės
tapo nemielos,
Nekelia džiaugsmo nė kiek
Lesbo gražuolių gausa.
Jau Anaktorija man, jau Kidra man
nepatinka
dailioji
nežavi, kaip ankstėliau,
netgi Atidė manęs,
Kaip ir šimtai dar kitų, kurias
nuodėmingai mylėjau
.
Taip, nuo tos dienos visa mano meilė atiteko jam, apoloniškajam Faonui. Ne, aš nesiruošiau iš dukros Kleidės atimti jos sužadėtinio. Jis tebepriklausė jai. Man reikėjo tik Feono meilės. Ir, atrodė, kad aš ją, Faono meilę, gavau. Juk jeigu manęs gamta neapdovanojo ypatingu grožiu, tai jo trūkumą kompensavo protu ir žavesiu. Aš nedidelė ūgiu – bet savo esybe galiu užpildyti visą Eladą...
Ir netrukus aš savo aistrą malšinau dieviškojo Faono glėbyje.
Tačiau aš klydau...
Kai po aistringos nakties jis miegojo šalia manęs, kartą aš išgirdau jį murmant Kleidės vardą. Tada pamaniau, kad jis sapnuose teisinasi prieš savo sužadėtinę – mano dukterį. Tačiau vėliau jis kelis kartus šūktelėjo Kleidės vardą ir meilės palaimos viršūnėje. Aš supratau, kad viskas – apgaulė. Kad meilės nėra, kad spausdamas glėbyje mane, jis gniaužia jauną ir stangrų Kleidės kūną.
Meilė gali prasidėti nelaime, skausmu, daug kuo...Bet meilė niekada nebūna apgaulė. Niekada...Aš atleidau rankas – ir paleidau Faoną iš savo glėbio. Paleidau visiems laikams. Mano glėbys amžiams liko tuščias...
Ko gi man stengtis patikt,
kam puoštis turiu nelaiminga?
To juk vienintelio nėr,
kam dabinaus iki šiol!
Ašaros man akyse,
o liežuvis prie gomurio džiūva,
Visą krūtinę staiga –
šaltis sukaustė ledu.
O kai prasiveržė skausmas, nebuvo jau
gėdos
daužyti
Kumščiais krūtinę ir rėkt
išrovinėtais plaukais...


Epilogas


Taip, mano meilės glėbys – tuščias. Taip, mano rankos išskleistos ir ištiestos virš jūros. Virš tavo, Poseidone, valdų. Ar priimsi mane, jūrų valdove, į savo glėbį? Aš išnyksiu tavo bangose be pėdsakų ir amžiams?
Bet aš sakau, aš teigiu, kad kas nors prisimins ir po mūsų mus. Kas nors bus ir po mūsų. Ir mes – mes būsim po mūsų! Taip, mes būsime po mūsų, mes būsime, mes būsime po mūsų...
 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:32 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba