Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
 Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

VERTIMAI

KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN

Liudmila Petruševskaja

[skaityti komentarus]

iliustracija

Rusų rašytojos Liudmilos Petruševskajos (g. 1938) kūryboje svarbią vietą užima dramaturgija. Parašė keliolika pjesių. Prozos kūriniams –­­ apsakymams, apysakoms, romanui „Numeris Vienas, arba Kitų galimybių soduose“ – būdinga rusų „kietosios prozos“ stilistika. Pagrindinė kūrinių tema – moters likimas. Visa L.Petruševskajos kūryba paskelbta penkiuose „Rinktinių raštų“ tomuose.

„Komandiruotė Manno pusėn“ – ištrauka iš naujos L.Petruševskajos knygos „Maža mergaitė iš „Metropolio“ (2006 m.). Šį tekstą lydi nuoroda, jog jis skelbiamas pirmą kartą.

Grįžkime į 1973-iuosius.

Bedarbystės sąlygomis mes vargais negalais pragyvenome žiemą, o vasarą mūsų rajono medicinos sesuo Valečka mano sūnų išsiuntė į astmininkų sanatoriją. Ji ateidavo pas mus, sūnui leisdavo vaistus ir statydavo taures, mes su ja draugavome. Ji pažinojo mūsų gyvenimą. O kartą atėjo specialiai ir, įdėmiai nužvelgusi butą, tarė: „Liepą yra kelialapis Kirilui į sanatoriją. Ruošk jį.“

Taigi aš laikinai galėjau nebesirūpinti, kaip išmaitinti vaiką, tad nuėjau į žurnalą „Selskaja molodiož“ paprašyti komandiruotės. Už kiekvieną komandiruotės dieną mokėdavo dienpinigius – 2 rublius 60 kapeikų. Tai buvo pinigai!

Žurnalo prozos skyriaus vedėjas, draugiškas žmogus, geras prozininkas Borisas Riachovskis, kuriam taip ir nepasisekė išspausdinti mano apsakymų (kiekvienąkart, priminus mano pavardę, redkolegijoje kildavo garsus vyriausiojo redaktoriaus Olego Popovo ir bendradarbių juokas), aptarė su manim, kur aš norėčiau važiuoti. Jis nuoširdžiai globojo rašytojų našles, neturtingus poetus ir nespausdinamus autorius (tarp jų buvo ir toks šulas J.Dombrovskis).

Jau seniai svajojau nukeliauti į Lietuvos miestą Nidą, kur buvo mano tuometinio dievaičio Thomo Manno namas. Komandiruotės į Pabaltijį man negalėjo duoti. Tai buvo tas pat, kaip į užsienį!

Gavusi neigiamą atsakymą, aš žvilgtelėjau į žemėlapį ir suradau Verchniadzvinską, kaip tik prie Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos sienos. Iš tenai ketinau autostopu per Lietuvą nukeliauti iki Nidos. Kadaise šia transporto rūšimi aš naudojausi Kazachijos stepėse, ten ji buvo vienintelė.

Borisas Riachovskis išrašė komandiruotę.

Ir aš atsidūriau Verchniadzvinske, purviname miesteliūkštyje, kurio parduotuvėse nebuvo jokių maisto produktų. Rytą paėjėjusi šlapia pagrindine gatve, suradau viešbutį (1 rublis už 24 valandas) ir numigau, paskui teko atsikelti ir nusipirkti ko nors pavalgyti (laimė, valgykloje buvo pyragaičių su bulvėmis), o paskui keliavau toliau.

Klausdama kelio, pėsčiomis pasiekiau miestelio pakraštį, kur plytėjo laukai.

Baugu buvo net pagalvoti, kur teks nakvoti, kaip keliauti. Kazachijos stepėse vairuotojai netgi džiaugdavosi pirmu pasitaikiusiu pakeleiviu. O kaip bus čia?

Ir aš pirmąkart pakėliau ranką, kai po valandos iš tolo atidardėjo sunkvežimis, siūbuodamas tarsi laivas per stiprų štormą. Jis sustojo!

Pradėjau savo kelionę autostopu.

Laikydamasi už borto tritonės kėbule ir šokčiodama kartu su keleivėmis melžėjomis per baisiai didžiules duobes, pilnas molingos pliurzos, tipišku sovietiniu keliu aš nusikračiau iki Baltarusijos valstybinės sienos. Po to teko išlipti ir eiti pėsčiomis iki Latvijos. Žemėlapis rodė, kad ji yra visai arti, vos vienas milimetras.

Paėjėjusi du kilometrus, išvydau Latviją. Kad tai suprasčiau, nereikėjo jokių pasienio stulpų ir nuorodų. Po duobių ir gilių griovių, gūburiuotų, piktžolėmis apaugusių laukų prasidėjo lygus kaip plienas plentas, tarsi kaspinas išsilankstęs horizonto link, abipus jo stovėjo rūstus, išlakus miškas, rinktinės eglės ir pušys. Ant tvarkingų griovių raudonavo žemuogės.

Prisipažinsiu, to dar niekada nebuvau regėjusi.

Tuojau puoliau rinkti žemuogių. Kažkaip net nepatogu buvo jas valgyti (paprastai jas renki kam nors kitam ar atsargai), gailėjausi, kad neturiu stiklainėlio. Buvo labai skaudu, kad su manimi nėra sūnaus Kirilo.

Prasidėjo nuostabus kraštas, užsienis!

Aš greitai žingsniavau visiškai tuščiu plentu, tolėliau juk turėjo būti kokia nors sankryža ir važiuoti kokie nors automobiliai.

Spengesys ausyse nuo tylos, šiltų sakų kvapas, pušys, didžiulės žemuogės, tamsios, spindinčios kaip brangakmeniai per patį vidurvasarį sodrioje, aštrioje, ryškioje žalumoje... Nieko panašaus aš nebuvau patyrusi. Tai buvo rojus.

(Dabar aš galiu sakyti, kad į Pabaltijį keliavo viskas, ko netekdavo kitos gana skurdžios respublikos, – pavyzdžiui, lėšos ir medžiagos keliams tvarkyti, t.y. skalda, bitumas, pačios aukščiausios klasės asfaltas. Taip pat automobiliai, plytos statyboms, mediena baldams, tekstilė, trikotažas, avalynė ir t.t., jau nekalbant apie metalo gaminius, benziną ir chemiją. Vakarinės respublikos nebuvo melžiamos taip negailestingai kaip kitos. Pavyzdžiui, Čeboksaruose sužvėrėjusios, išbadėjusios moteriškės (būtent moteriškės, kurios neturėjo kuo maitinti vaikų) gulėsi ant bėgių priešais sąstatą, prikrautą vietinio mėsos kombinato gaminių. Ko gero, tolimesnių šio įvykio pėdsakų reikėtų ieškoti milicijoje, kur už chuliganizmą sodindavo 15 parų. Be perstojo vagonai šaldytuvai su deficitu, t.y. su dešromis ir servelatais, dešrelėmis ir kumpiais, judėjo į Maskvą, sūriai ir grietinė irgi judėjo ten link, o vargšams čiuvašams nenukrisdavo nė trupinėlis... Jiems telikdavo sėsti į autobusą arba traukinio bendrąjį vagoną, važiuoti į sostinę ir tenai stovėti eilėse. Tai buvo retas pasipriešinimo atvejis.

Pabaltijį partija ir vyriausybė laikė nuosavu kurortu. Tenai valdžios vyrai dažnai poilsiaudavo. Buvo daugybė vyriausybinių vilų ir sanatorijų, ištisas pajūris. Valdininkijai patiko malonus vietinis klimatas, bet ji labiausiai vertino europietišką čiabuvių tvarkingumą. Tokio europietiško tvarkingumo, deja, visiškai nesurasdavo Kaliningrade, kur visi vietiniai gyventojai buvo iškeldinti. Atvykėliai vadovai išvogė visus fondus, o spartuoliai ir kolūkiečiai atsivežė rusiškų pakraščių normas ir papročius. Pristatė lūšnų daržinių, gėlių neaugino, namų neremontavo, paskleidė baisų šiukšlyną ir gėrė neišsiblaivydami.)

Aš, priblokšta šio didingumo, vis dėlto pagavau pakeleivingą mašiną ir pasiekiau Kraslavą, mažytį Latvijos miestą, tarsi išnirusį iš praėjusio amžiaus, – netgi užrašai iškabose buvo parašyti moderno stiliaus rašmenimis, tarytumei visoje gatvėje būtų išdėstytos ikirevoliucinių laikų filmo dekoracijos... Visas miestelis buvo ant kalvų. Gatvelės tai nerdavo, tai išlįsdavo iš už stačių kalvelių. Paėjėjusi aukštyn šaligatviu, už vieno posūkio išvydau apačioje ant skardžio stovinčią pirmapradžio grožio katalikų bažnyčią su didžiule madonos skulptūra.

Tai buvo tikras užsienis.

Po to aš atsidūriau Lietuvoje (nukirtau Latvijos kampą su visiškai neįdomiu pramoniniu Daugpiliu) ir Zarasų stotyje užėjau į bufetą, nes praalkau Verchniadzvinske. Iš ryto Baltarusijos viešbučio bufete pasisekė nusipirkti tik nepigų pyragaitį su bulvėmis. Valgyklos mieste neradau, o į restoraną užsukti nedrįsau.

Į Zarasų stoties bufetą įžengiau baugščiai. Dievažin kokios pas juos tenai, užsienyje, kainos.

Ir čia man akys iššoko ant kaktos: vitrinoje buvo nematyti valgiai – varškėčiai su grietine, kažkokie didžiuliai bulviniai kotletai, šniceliai, dešrelės su kopūstais, o kai žvilgtelėjau į meniu – žodžiai užsienietiški ir nesuprantami, kainos tiesiog kapeikinės, dieve mano! Kokie jų pinigai?

Bufetininkė iš principo nekalbėjo rusiškai.

Pabaksnojus pirštu, vis dėlto pasisekė gauti varškėčius su grietine ir arbatos stiklinę, o smulkmę tetulė surinko iš mano delno. (...)

Vakarėjo. Buvo debesuota, drėgna, pūtė vėjas. Jis smelkėsi kiaurai iki kaulų. Reikėjo ieškoti nakvynės.

Ilgai klaidžiojus ir klausinėjus, išvydau kažką panašaus į viešbutį. Drebėdama nuo šalčio, užėjau ir palinkau prie administratorės langelio. Ji atsakė rusiškai. Viena lova buvo laisva! Beveik neįtikėtinas dalykas, tais laikais taip patekti į viešbutį buvo neįmanoma! (Numerį Verchniadzvinske buvau užsisakiusi iš redakcijos.)

Aš sumokėjau septyniasdešimt kapeikų ir kritau kaip maišas, prieš tai bendroje dušinėje išsiskalbusi baltinius ir savo vieninteles baltas kelnes.

Prabudau staigiai: kažkas ritmingai beldė į grindis.

Pasirodo, tai mano naujoji kaimynė. Permatoma gazine skarele, surišta viršum plaukų suktukų (tokiais metaliniais vamzdeliais tuo metu moterys kasnakt sukdavo plaukus, kad jie būtų garbanoti; miegoti ant plaukų suktukų buvo baisiai nepatogu, bet ką padarysi!), didele kaip gumbuotas moliūgas galva, su treningu, chalatu ir šlepetėmis, sugriebusi pirštais kulnis, plakė pilvą į grindis! Tai buvo jos rytinė mankšta. Pratimas „Laivelis“.

Moteriškė buvo nebejauna, maždaug keturiasdešimties metų, įraudusi, tvirtai sudėta, kaip pats laivelis, vėjo ir lietaus nugairintu valstietės veidu. Kol mes gėrėme arbatėlę, ji pasakojo savo gyvenimą. Jaunystėje ji buvusi paruošų ministerijos įgaliotinė, prievartavusi tėvynainius, Lietuvos kolūkiečius, mokėti mokesčius, duoti vilną, odą, daržoves, grūdus, mėsą, kiaušinius ir pieno produktus. Jai tekdavę sukarti dešimtis kilometrų pėsčiomis, transporto nebuvo. Būdavo, nueina į gretimą kaimą, o grįžusi į apylinkės tarybą randa tik lavonus. Ir kraujo jūrą. Lietuvos „miško broliai“ irgi rinko duoklę, imdavo savo dalį... Duoną, mėsą, kiaušinius ... Ir žudė tuos, kurie aprūpindavo rusus. Kartą ji jau buvo susiruošusi miegoti, kai išgirdo balsus ir suvokė, kad „broliai“ sugrįžta pas ją, vos spėjo šmurkštelėti į tamsią naktį; išėjusi į kelią, išgirdo arklių kanopų kaukšėjimą, tad visą naktį brovėsi per krūmus, kad miškiniai jos nepamatytų. Neseniai ji buvo sunkiai susirgusi, operavo, vos bevaikščiojo, tik palei sieną. Kokia tai buvo operacija, nepatikslino. Ir pradėjo nykti. Silpnumas, tamsumas akyse. Ir tada ji ėmė mankštintis! Per jėgą, per skausmą. Ir pasitaisė. „Todėl kiekvieną rytą po valandą gimnastikuoju!”

Ji pavaišino mane sužiedėjusia bandele.

Toliau kelias vedė mane pro Ignaliną (ežerų kraštą, ten pastatyta atominė elektrinė), Ukmergę. Atsitiktinė įkaušusi vestuvininkų kompanija pačiupo mane ant kelio ir vos nenusivežė autobusu linksmintis į šoną. Bet aš užsispyrusi siekiausi į Vilnių. Jie išsodino mane ant tuščio plento.

* * *

Anksti rytą pakeleivinga mašina atvažiavusi į Vilnių, tuščioje, apniūkusioje gatvelėje prie bažnyčios sutikau savo gerąją sielą – pagyvenusią moterį. Ji, ko gero, ėjo iš tenai. Skambėjo varpai. Krito dulksna. Kvepėjo dūmais (žmonės kūreno krosnis), spindėjo čerpių stogai, iš sienų sunkėsi drėgmė, aš ėjau per Vilnių! Per miestą! Aš buvau saugi, garbė tau, Viešpatie. Aš vos neverkiau.

Prisipažinsiu, kad išvakarėse mano gyvybei buvo iškilusi rimta grėsmė. Vakarėjant „balsavau“ plente, ir mane paėmė rusų tolimųjų reisų vairuotojas. „Man iki Vilniaus.“ – „Taip, mes iki Vilniaus.“ Vaikinas buvo tylus, simpatingas, tokiu iškart imi pasitikėti. Bet jis buvo ne vienas – paskui jį važiavo dar vienas sunkvežimis. Artėjant nakčiai, staiga abu sunkvežimiai už tilto pasuko į šoninį kelią ir įvažiavo į kažkokią plyną aikštelę ant upės kranto.

– Pailsėsime, – paaiškino mano vairuotojas.

Iki plento buvo gana toli, kokie penki kilometrai. Jau ir saulė leidosi, buvo apie dešimta valanda vakaro. Kelias tolumoje buvo tuščias.

Iš kito sunkvežimio iššoko kresnas jautis nedidelėmis akimis. Pasisveikinome.

Jie uždegė didžiulį primusą ir ant jo uždėjo katilėlį. Ištraukė du butelius degtinės. Ant drėgnos, ištremptos žolės patiesė brezentą. Padėjo tris blausias stiklines, pajuodusiomis rankomis supjaustė duoną, dešrą, agurkus. Jie turėjo du peilius, kiekvienas po lenktinį.

Pamažu su šalčiu į mano sielą atslinko kažkoks keistas gyvenimo pabaigos jausmas (kaip aviai, kurią kažkur atvežė ir iškėlė prie laužo, bet avis nemokėjo kalbėti, o galbūt būtų pasimeldusi ir pravirkusi). Aš plepėjau, apsimečiau, kad viskas normalu, daugiau kalbėjau su Alioša, savo vairuotoju. Vaidinau, kad jis man patinka. Klausinėjau jo apie tėvus, apie armiją, iš kur jis kilęs, papasakojau apie savo sūnų, kuris dabar gyvena vaikų sanatorijoje. Ar jis būnąs Maskvoje, štai mano telefonas (daviau leidimų biuro numerį). Jautis irgi įterpė porą žodžių apie žmoną ir vaikus. Čiulbėjau tarsi lakštingala apie tai, kad esu žurnalistė ir tyrinėju gyvenimą kelyje, rašysiu knygą. Padaviau jiems savo bloknotą, kad jie įrašytų savo vardus ir telefonus. Jie dvejojo (jautis kvatojosi iš Aleksejaus), bet paskui užrašė autobusų bazės telefoną. Gerai, kad jie nepaprašė manęs pažymėjimo, – aš jo neturėjau. Aš niekur nedirbau. Keliavau autostopu tiktai todėl, kad neturėjau pinigų bilietui.

Pavalgėme. Jie išgėrė visą degtinę. Aš pasakiau, kad užraukiau. Patikėjo?

Paskui jautis (Aleksejui nuėjus į krūmus) paklausė manęs, su kuriuo aš miegosiu.

– Su Aleksejumi, – atsakiau aš.

Jis nesiginčijo. Tai buvo draugo teisė. Aš važiavau su juo ir turėjau pasirinkti jį.

Jautis nuėjo į savo kabiną ir atsigulė ant viršutinės sėdynės, kartkartėmis pasirangydavo – taip elgiasi kirminas, kai pakeli viršum jo akmenį ir sudrumsti ramybę.

Grįžęs Aleksejus kažko paklausė manęs. Aš supratau ir atsakiau: „Ne, negaliu. Atleiskite.“ Jis neprieštaravo. Tylus, normalus, labai pavargęs (ir dar išgėręs butelį degtinės) žmogus.

Aš užlipau ant viršutinio gulto ir apsiklojau savo megztiniu. Aleksejus užmigo apačioje.

Aš dar mačiau, kaip toje kitoje kabinoje vartosi ir pakelia mažytę galvelę jautis, kaip jis žvalgosi. Saulėlydžio žara dar nebuvo išnykusi, buvo šviesu ir baisu.

Jau penktą valandą ryto Aleksejus atsikėlė, nušoko ant pievelės ir nuėjo prie upės. Aš persikrausčiau į savo vietą apačioje.

Aš bijojau išeiti, pagrįstai įtardama, kad mane gali čia palikti.

Grįžęs Aleksejus netarė nė žodžio, ir mes išvažiavome.

Jis išsodino mane kažkur mieste, padėkojau ir išėjau į lietų. Aš atsidūriau Vilniuje, ramiame mieste septintą valandą ryto.

Pakartoju, kvepėjo dūmais, dangus buvo žemas, tvyrojo lengvas rūkas, skambino bažnyčios varpai. Aš ėjau laiminga, drebėdama po šiltos kabinos.

Ir čia aš sutikau tą penkiasdešimtmetę moterį, kukliai ir tvarkingai apsirengusią, su skarele.

Aš žinojau, kad čia neverta tikėtis viešbučio, tačiau paklausiau jos, kur čia yra viešbutis. Taip alkanas vargeta klausia, kur galima gauti duonos.

Ji, neturtinga moteris su skarele, viską suprato iš karto ir prasta rusų kalba labai maloniai atsakė, kad viešbučiuose dabar vietų nesurasiu, o jeigu aš noriu, tai kviečianti pabūti pas ją.

Tai bent! Toks neįtikimas atvejis buvo svetingoje Rusijoje, kažkur Tuloje, kur žiemos vakarą paklausei dviejų mergaičių, kas galėtų išnuomoti lovą nakčiai, ir tos dvi mergaitės vedėsi tave į savo namus, klojo sulankstomą sofą, ant kurios tu miegojai su viena iš tų mergaičių, – po tylios vakarienės, už stalo susirinkus visai šeimai, tėvui, senelei, dviem mergaičiukėms. Jų mama visai neseniai mirė čia, po šia blausia ekonomiška lempute, tarp varganų baldų, ir sugėlė širdį, kaip paprastai ir patikliai mergaitės man atidavė pusę sofos...

Ir čia taip pat – ankstyvą rytą ši lietuvė su skarele atsiveda mane į savo butą – dviaukščio namo palėpę.

Skurdu, švaru, nepaprastai skurdu, tik tai, kas būtiniausia. Jokių jaukių smulkmenėlių, nereikalingų šeimyninių rakandų – statulėlių, ąsotėlių, servetėlių, pagalvėlių, flakonėlių, įrėmintų nuotraukų, gėlių vazonėliuose. Tuščia, vis dėlto kokie asketai tie lietuviai!

Tave pavaišina arbata su džiūvėsiais, pastumia sviestinę ir cukrinę, tau duoda raktą ir pasako šio namo adresą, po to eini į miestą, vaikštai per lietų tarp svetimų, nuostabių senamiesčio namų gyvoje, puošnioje, gerai apsirengusioje minioje, damos su skrybėlėmis, o!

Užsuki į literatūrinio žurnalo redakciją, kur vyriausiasis redaktorius Algimantas Baltakis šnekučiuojasi su tavimi apie savo nuostabią ir archajiškiausią pasaulyje lietuvių kalbą, kuri gimininga sanskritui, pasakoja, kad Indijoje esančios gyvenvietės, kur kalbama vos ne lietuviškai, o stebukle!

Bet visa tai tik įžanga. Jis žino, kad tu čia esi ne veltui, ir tu pateiki vyriausiajam redaktoriui savo visiškai jam nereikalingus tekstus rusų kalba, jis paima nedvejodamas, paklausia, ar yra atgalinis adresas, o dieve. Jis nežino, kad tu esi uždrausta autorė savo namuose, kad tai 1973-ieji. Du apsakymai žurnale „Aurora“ 1972 metais, „Pasakotojas“, „Klarisos istorijos“, ir viskas. Pirmajai knygai lemta pasirodyti tik po penkiolikos metų.

Jis nieko nežino ir paima šiuos apsakymus! Bet nieko negarantuoja, iš anksto atsiprašinėja – ir po trijų mėnesių tau į Maskvą ateina perlaida ir vėl su atsiprašymu, kad apsakymai išspausdinti lietuviškame moterų žurnale! Trisdešimt du rubliai! Viešpatie!

Taip, aš sėdėjau vyriausiojo redaktoriaus kabinete po savaitės kelionės pėsčiomis, sunkvežimiais, žiguliais, motociklais ir vestuvininkų autobusu (kur visi buvo linksmi ir beprotiškai nuoširdūs, man ištisą valandą dainavo lietuviškas dainas, ir aš jiems dainavau kažką čigoniškai, jie įkyriai meilinosi), po nakvynių viešbučiuose už rublį – ir štai tu civilizacijoje, su tavimi kalba tavo profesijos (poetas!) žmogus, redakcija, rašomoji mašinėlė, laimė!

Paskui tu vėl vaikštai per lietų, užsuki į kavinę, baimindamasi kainų, ten sėdi damos su skrybėlėmis (dama niekada nenusiima skrybėlės viešoje vietoje ir baltų pirštinaičių!).

Damos geria iš puodukų, labai mažyčių ir baltų, kai kurios valgo nedidelius pyragaičius mažytėmis šakutėmis ir labai mikliai, tarsi be lūpų pagalbos, nesilaižydamos, bravo.

Pinigų turiu tik kavai. Sąmata griežta: dienai rublis už valgį, rublis už nakvynę viešbutyje. Dvejonės su meniu rankose, kai šalia stovi padavėja. Jaudulys su meniu rankose. Nepamesti galvos! Aš – rusų rašytoja!

Iš švarios, jaukios kavinės žengiu į lietų, batai jau seniai šlapi. Žvarbstu po šilumos.

Ateina vakaras, balutėse virpa šviesos, šviečia vitrinos su neįtikėtinomis prekėmis, nuo drėgno šaligatvio kyla lengvas rūkas, nes vasara, ir tada pakeleivį, paklydusį svetimame mieste, apima netikėta baimė – kaip surasti tą namą priemiestyje, adresas, kur adresas, kokiu troleibusu, į kurią pusę, ką paklausti, ooo?..

Bet kažkaip – tai irgi laimė – viskas baigėsi gerai. Patamsyje pakilusi stačiu keliuku tarp labai retų šviesų ir lygiai nukarpytų krūmų, aš jau einu takeliu, matau tą patį namą, įeinu vidun, užlipu laiptais, tamsiais, kvepiančiais senovės dulkėmis.

Pasirodo, manęs laukia su vakariene. Aš sutrikusi. Aš išleidau savo rublį už kavą ir pyragaitį (reikėjo išlikti solidžiai prieš padavėją), turiu dar rublį už naktį (įsivaizduojamą numerį viešbutyje).

Aš galiu užmokėti Jadvygai už nakvynę! O už vakarienę nepajėgsiu!

Pinkliai atsisakinėju, neapsiverčia liežuvis prasitarti apie pinigus. Ji, Jadvyga, į mano žodžius nežiūri rimtai, ji juk ruošėsi ir laukė manęs!

Ji deda man į lėkštutę varškėčius, įpila arbatos. O laime! Karšta arbata! Aš ėjau namo dvi valandas.

Ji klausinėja.

Aš atsakinėju.

Taip, aš važiavau per daug Lietuvos miestų, kaimų, vienkiemių. Kur buvai? Ar buvai Panevėžy (ji kirčiuoja „y“)?

Taip! Ten juk yra teatras! Ir aš vaikščiojau aplink šį teatrą, norėjau palikti savo pjesę, bet jis buvo uždarytas, vasara. Garsus teatras su puikiais aktoriais! Banionis, taip!!!

Taip, Banionis, Budraitis, Miltinis, atsako Jadvyga. Aš iš Panevėžio.

Taip? O, kaip puiku! Gražus miestas, tikras parkas! Skverai! Visur balkonuose pelargonijos!

– Aš iš Panevėžio, – pakartoja ji, stumtelėdama tai šen, tai ten cukrinę, sviestinę, grietinės indelį. – Aš atsikrausčiau į Vilnių, čia nusipirkau butą.

– O, puiku!

– Aš nebegalėjau gyventi Panevėžy!

Ir vėl jos ėjimai šioje šachmatų partijoje ant stalo. Arbatinuką šiek tiek kairėliau. Grietinę šalia. Cukrinę į jos vietą.

– Vilnius – gražus miestas, didelis, – patvirtinau aš, tarsi kažką nujausdama.

– Aš nebegalėjau ten ilgiau gyventi, mano namas sudegė.

Pauzė. Neapsivertė liežuvis atsakyti.

– Rytą išėjau į turgų, – miglotai tęsė mano Jadvyga. – Kai grįžau – viskas degė. Jie sudegė, kol aš vaikščiojau. Dukra, anūkas, vyras, žentas. Jie visi miegojo. Aš juos palikau miegančius. Nuo to laiko nebegaliu verkti.

Tyla.

Šviesa, blausi šviesa, ekonomiška silpna lemputė po varganu gaubtu žemai viršum stalo. Kaip ten, Tuloje, toje varganoje, našlaičių šeimoje, sustingusioje už stalo.

Ką bepasakysi po tokių žodžių. Ateina tyla.

Jadvyga net nesistengia ko nors klausinėti manęs. Iš jos veido matyti, kad ji nepatenkinta savimi, kodėl taip greitai išdavė savo paslaptį. Reikėjo pasėdėti, žmoniškai pasišnekėti. Reikėjo tylėti.

Bet kaip tylėti? Ji ir taip tyli, čionykščiams kaimynams nieko nepasakoja.

Naujieji pažįstami nesupras tokios kančios, šalinsis jos kaip raupsuotosios. Kaip vengė jos Panevėžyje.

Kasdien šeštą valandą ryto ji išeina iš savo dabartinių namų, kaip tada išėjo iš to namo paskutinį kartą, palikusi ramiai miegančius, amžiams užmigusius vaikus. Kur ji eina šeštą ryto? Tenai, kur mes susitikome. Ji eina į bažnyčią!

Kitą rytą Jadvyga vis dėlto neišeina taip anksti, aš dar su ja, čia. Ji išvirė kavos, šviežia bandelė (vis dėlto nubėgo į parduotuvę) ant stalo. Medus, sviestas. Kavos ir dūmų kvapas, skurdus butas.

Aš važiuoju toliau, prie jūros, ten turiu reikalą, aš turiu pamatyti Thomo Manno, mano mylimiausio rašytojo, namą, aš turiu nusilenkti šiam namui ir ten pabaigti savo pjesę, kurią rašau keliaudama.

Man reikia važiuoti, turiu skubėti, autostopas nėra tokia greita judėjimo priemonė, o rugpjūčio pabaigoje privalau grįžti į Maskvą ir paimti iš sanatorijos sūnų.

Kirilas, aštuonerių metų berniukas, mano astmininkas. Vyras mirė praėjusį spalį, mirė, išėjo, paliko mus. Jam buvo trisdešimt dveji. Paskutinius šešerius metus jis buvo paralyžiuotas.

Jadvyga nedrąsiai ištiesia atsisveikindama ranką, aš jai irgi viską papasakojau. Aš pasakiau šeimininkei, kad mano vyras buvo toks lieknas ir atrodė kaip Jėzus Kristus ant kryžiaus.

Ji lenkiasi pabučiuoti man rankos. Ji verkia kartu su manimi.

Mano mama irgi visada stengiasi pabučiuoti man ir Kiriušai ranką.

Troleibusu važiuoju į priemiestį, vėl atsistoju tuščiame plente. Traukiniui neturiu pinigų. Laisvė, kurtinanti laisvė po šešerių metų ligoninėse ir atkaklios kovos. Laisvė dar dešimt dienų, o paskui – kasdieninis gyvenimas, gali laikyti vaiką ant rankų, savo išsigelbėjimą, savo brangenybę. Jadvyga ten viena, sausa sudegusio medžio šaka. (...)

Mes įvažiavome į Lietuvą, kur jokia Kaliningrado valdžia jau nebeveikė.

Aš džiaugsmingai atsisveikinau su vairuotoju, suradau turistinę bazę, ten man davė vietą palapinėje. Jau buvo beveik tamsu.

Aš, patenkinta ir nusiraminusi, atsiguliau į drėgnus patalus. Išsigelbėjau dar kartą. Ačiū tau, Viešpatie.

Miške garsiai šaukė mergina.

Vis dėlto aš užmigau. Įtikinau save, kad ji klykia dėl tos pačios priežasties, dėl kurios kaunasi katės. Taip, riksmas buvo pergalingas. Antraip būtų tekę bėgti skambinti milicijai.

Apžiūrėjusi Nidą ir įstiklintoje Thomo Manno namo verandoje (trumpam tuo metu čia buvo įsikūrusi miesto biblioteka) užbaigusi pjesę „Drėgna koja“, išvykau į Klaipėdą, kur atsisveikindama seno burlaivio restoranėlyje papietavau už dvidešimt rublių, valgiau pačius skaniausius savo gyvenime kažkokius vyniotinius, persmeigtus mediniais smeigtukais (sudie, užsieni!).

Mano kelionės laikas baigėsi. Praėjo savaitė. Reikėjo grįžti.

Kur tik aš po to nebuvau, kokiose gražiose pasaulio vietose tik nesilankiau, – šis lygus plentas, didžiulis švarus miškas ir žemuogių pievelės pamiškėje, o paskui madona prie bažnyčios viršum upės visada liks mano akyse kaip neužtarnauta, netgi apgaule pasisavinta laimė.

Iš rusų kalbos vertė ARVYDAS VALIONIS

Versta iš: Петрушевская Л. МАЛЕНЬ­КАЯ ДЕВОЧКА ИЗ „МЕТРОПОЛЯ“. –­ Санкт-Петербург: Амфора, 2006.

 

Skaitytojų vertinimai


36827. amigo2007-04-10 12:02
Labai įdomūs prisiminimai. Norėčiau šitą autorę dar paskaityti.Tik neaišku ir labai įdomu, kodėl septyniasdešimtaisiais gabi moteriškė, našlė su ligotu vaiku buvo bedarbė? Tokios dirbdavo dviem trim etatais. Tais laikais būti ilgalaikiu bedarbiu net gabiems rašytojams buvo keblu, ką jau kalbėti apie "nespausdinamus". Tokią prabangą - nesimokyti ir nedirbti sau leido Brodskis, bet žinome, kuo jam tai baigėsi - emigracija ir Nobeliu.

36952. terrra2007-04-12 08:38
kodėl manai, kad Petruševskaja yra prastesnė už Brodskį?

36965. Onė2007-04-12 12:21
Išgyvendavom tais laikais

36980. amigo2007-04-12 20:32
Nemanau, kad prastesne, as jos tiesiog neskaiciau, o noreciau. Be to - Josifas. B. yr poeta, o Petrusa - prozininke, tai negalima ju lyginti.

36984. rudra > amigo2007-04-12 20:55
Pakabink adresą, atsiųsiu, turiu jos nemažai pasirinkusi. Dievinu Petruševskają.

36989. amigo to rudra2007-04-12 22:50
Aciu, pakabinu adresa, laukiu Petrusevskajos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:19:04 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba