Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
 LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

KNYGOS

LITERATŪRA VS MAKULATŪRA

[skaityti komentarus]

iliustracija

* * *
Bubnys, Vytautas. ŠVENTO VITO ŠOKIS. Romanas. – V.: Alma littera, 2007. Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

DĖDĖS SEMO ŠOKIS


Šv.Vitas buvo kilmingas sicilietis, krikščionis kankinys, gyvenęs IV a. pradžioje. Sakoma, kad jis išvarė velnią iš Romos imperatoriaus Diokleciano sūnaus, tačiau neišsižadėjo tikėjimo ir buvo įmestas į liūto narvą, vėliau išvirtas aliejuje. Sakoma, kad šv.Vitą kalėjime aplankė šokantys angelai, kurie įkvėpė jį gydyti isterijas, psichozes, epilepsijas bei įvairius motorikos sutrikimus, primenančius šokio judesius.
Šv.Vito kultas labiausiai suklestėjo viduramžiais, kai Vidurio Europoje paplito keista masinė isterija – „Šv.Vito šokis“ (lot. chorea Sancti Viti, kaip ją pavadino šveicarų gydytojas Paracelsas). 1374 m. tikintieji suplūdo į Vokietijos miestą Acheną pagerbti savo globėjo Jono Krikštytojo, tačiau religinės iškilmės greit virto isteriškais šokiais. Susirinkusiųjų kūnai ėmė konvulsiškai trūkčioti, žmonės šokčiojo ir kraipėsi, lyg pakirsti krisdavo žemėn, pro burną išleisdavo putas, vėl pašokdavo, apimti haliucinacijų vapėdavo ir be perstojo epileptiškai kraipydavosi. (Sakoma, jog sustiklėjusiomis akimis šie šokėjai nieko aplink nematydavo, juos erzino tik raudona spalva, todėl jie užsipuldavo kiekvieną raudonais rūbais vilkintį praeivį.) Epidemija plito į vakarus, apėmė Kelną, Mastrichtą, Utrechtą, Liežą. Nors po pusmečio viskas nurimo, tačiau panašios masinės psichozės Europoje pasikartodavo ir vėliau (pvz., Liuksemburge XVI a. pradžioje).
Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje ši liga iš Vakarų pasiekė ir Rytų Europą (taip pat Lietuvą). Per tiek šimtmečių virusas mutavo, bet ligos požymiai išliko nepakitę. 1990-aisiais lietuviai nei iš šio, nei iš to mesdavo darbus ir būriais traukdavo į gatves. Susibūrę į minią, jie šokdavo, dainuodavo ir blizgančiomis akimis skanduodavo žodžius „Lais-vė!“ arba „Gė-da!“. (Daugelis iš jų tapdavo agresyvūs, išvydę raudoną spalvą.) Epidemija greitai apėmė tolimiausius Lietuvos kaimus ir miestelius...
Kad ši psichozė neprogresuotų, valdžion atėję didžiausi ligoniai griebėsi ryžtingų priemonių. Liga pavadinta „dainuojančia revoliucija“, paskelbti du gydomąją galią turintys šūkiai, vėliau virtę įstatymais: „Laisvė – tai pinigai!“ ir „Gėda būti neturtingam!“. Negalavimas įgavo naujas formas. „Šv.Vito šokis“ virto „Dėdės Semo šokiu“ – nauja masine isterija, temdančia Lietuvos žmonių protus antrą dešimtmetį. Išduosiu viešą paslaptį: „Dėdės Semo šokio“ sindromo požymiai paprasti – robotiški judesiai, tuščias žvilgsnis ir su putomis iš gerklės besiveržiantis isteriškas švogždimas: „Mano... mano... mano... mano...“
Stop, broliai ligoniai! Metas pereiti prie knygos. Romano idėja – parodyti pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvos gyvenimą kaip patologiją, masinį psichinį negalavimą, „Šv.Vito šokį“ – man atrodo nuostabi. Tikra metaidėja! (Todėl parašiau ir ilgą įžangą.) Sveikintinas atrodė ir autoriaus bandymas pasitelkti pagalbon Senojo Testamento pasakojimus apie Abraomą, avinėlio aukojimą, pirmgimystės pardavimą...
Deja, spindinti idėja liko neįgyvendinta, o bibliniai motyvai romane panašūs į penktą šuns koją. „Vienas iškiliausių lietuvių prozos meistrų, daugelio literatūros premijų laureatas“ V.Bubnys rašo archajišku socrealizmo (kaprealizmo?) stiliumi, kartais peraugančiu į žurnalistinę kalbėjimo manierą. Visos metaidėjos nuskęsta smulkmeniškuose kasdienybės vaizdeliuose ir pedantiškai tapomose veikėjų portretų detalėse. Dažnai atrodo, jog skaitai ne kūrinį, parašytą 2007 m., o, tarkim, Žemaitės „Kunigo naudą velniai gaudo“. Prieš akis iškyla tipiškas nelaimingas Lietuvos kaimas (autoriaus žodžiais, „miesčiukas“), tipiška patriarchalinė šeimos galva – tėvas, tipiški tautosakiški trys skirtingų charakterių sūnūs. Viskas kaip lietuvių liaudies pasakose: tėvas žūva, sūnūs vaidijasi dėl palikimo, blogiausias ir godžiausias iš jų nubaudžiamas Dievo – išprotėja.
Užpakaliniame knygos viršelyje pateiktas autoriaus monologas: „Kodėl? Atsakymas ir pamąstymai – romane.“ V.Bubnys vėl bando ieškoti atsakymo į amžiną klausimą – kodėl lietuviai plėšia ir žudo artimą dėl grašių krūvelės ir žemės lopinėlio? Pamąstymų romane gal ir yra, bet trūksta aiškaus atsakymo. Autorius standartiškai bando kaltinti prigimtinį lietuvišką godumą... Ne, broliai ligoniai, šokantys pagal dėdės Semo dūdelę. Jei imiesi socialinių bei klinikinių visuomenės tyrimų, užrašytų kad ir romano forma, privalai nustatyti tikslią diagnozę. Į klausimą „kodėl?“ autorius, mano galva, turėjo atsakyti šitaip: „Todėl, kad Lietuvoje oficialiai įteisintas kapitalistinis gyvenimo būdas ir prekiniai žmonių tarpusavio santykiai.“ Tik toks socialiai kritinis romanas turėtų bent šiokią tokią išliekamąją vertę.
Įvertinimas: LM

* * *
BLIUZAS RIČARDUI GAVELIUI. Atsiminimai, užrašai paraštėse, laiškai, eseistika, kūrybos analizė. Sudarė Nijolė Gavelienė, Antanas A.Jonynas, Almantas Sa­malavičius. – V.: Tyto alba, 2007. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

KANTATA NEPRIPAŽINTAM GENIJUI


Iškart pasakysiu: Ričardas Gavelis buvo genijus. Ir paaiškinsiu, kodėl.
1. Kaip kūrėjas, jis pasižymėjo aiškiu, logišku bei daugialypiu pasaulio suvokimu ir turėjo griežtai apibrėžtą, konceptualią, filosofinę ir net metafizinę pasaulio viziją. Jis buvo menininkas, o ne mėnininkas. R.Gavelio žodžiais, „menas yra mokslo sapnas“ (p.145), o „mėnas tai absoliučiai nemąstymas, tai baltų debesėlių tarapapa ir panašiai“ (p.148).
2. R.Gavelio kūrybai būdinga originali bekompromisė pozicija ir priplėkusių kultūrinių tabu laužymas. Efemeriškų tautinių lietuviškų vertybių išniekintojas. Negailestingas „homo lituanus“, baisesnio už „homo sovieticus“, kritikas. „Visatos Subinės“ – vietos, kurioje sukauptas visas pasaulio blogis ir skausmas, – atradėjas. Tuo jis gali būti prilygintas F.Nietzsch’ei ir J.Joyce’ui.
3. R.Gavelis, kaip menininkas, niekada nebuvo ir nebus oficialiai pripažintas literatūros elito. Keista, tačiau tai dar vienas (ir tikriausias) jo genialumo įrodymas. Nepriklausoma intelektualo laikysena kėlė ir kelia kultūros „bonzų“ įtūžį bei aklą neapykantą tiek sovietmečiu, tiek dabartinės gadynės laikais. Autorius nepagerbtas jokiomis oficialiomis premijomis, ką kalbėti apie Nacionalinę. (V.Kvietkausko įsteigta Vilniaus TV premijukė šiame kontekste atrodo juokingai graudžiai.) „Iškanukinti“ arba „išsikanukinę“ oficiozinės kultūros veikėjai supranta, myli ir gerbia tik panašius į save „kanukus“.
Jei tauta nemyli genialių savo vaikų, reikia jai padėti. Pagalbon suskubo leidykla „Tyto alba“, 1997–2002 m. išleidusi paskutinius tris R.Gavelio romanus. Praeitais metais pasirodė ankstyvųjų R.G. apsakymų rinktinė „Tylos angelas“, dabar – ši knyga, vėliau bus perleisti visi 7 romanai. Greičiausiai bus taip: sakai „Ričardas Gavelis“, o galvoje turi „Tyto alba“, ir atvirkščiai.
Šią knygą surijau per porą prisėdimų. Padirbėjo sudarytojai ir leidėjai. Malonu skaityti R.G. artimųjų, bičiulių, bendradarbių bei sugėrovų atsiminimus (įdėtas net trumpas V.Sventicko, LRS pirmininko 1994–2004 m., vieno iš „bonzų“, tekstas). Gera matyti vienoje vietoje surinktus mažne geriausius R.G. eseistinius straipsnius. Labiausiai nustebino ir užbūrė skyrius „Laiškai“. R.Gavelio – teorinės fizikos studento – susirašinėjimas su studijų draugu Levu Raibšteinu 1980-1981 metais. (Vėliau šis baigė dailės studijas, pasivadino Leo Ray ir išvyko į Izraelį.) Ech! Kiekvienas laiškutis puikiai paro­do, kokia košė tais laikais virė dvidešimtmečio (!) galvoje. Netikėtų minčių žiežirbos, žaibiškos įžvalgos, loginiai piruetai, jaunatviškas įkarštis ir troškimas surasti kažkur giliai slypinčią TIESĄ...
Apmaudus tik vienas dalykas. Knyga sudaryta pagal lietuvišką „kanukišką“ principą – apie mirusius arba gerai, arba nieko. Jei atsiminimai – tai tik gražūs, jei recenzijos – tai tik teigiamos. Kodėl sudarytojai neįtraukė „triuškinančių“ LLTI atstovų recenzijų? A.Nykos-Niliūno pastabų? Anuometinių LRS kūrybinių sekcijų posėdžių kalbų? Nors pats R.Gavelis šiuos žmones atvirai vadino „davatkomis ir idiotais“ (pokalbis su S.Geda, p. 233), tačiau jų nuomonės būtų pagyvinusios šį per daug „teisingai teigiamą“ leidinį. Taigi apmaudu, kad šios knygos negaliu pavadinti bliuzu. Tik kantata. T.y. ką nors šlovinančiu kūriniu.
Įvertinimas: L

* * *

Jackevičius, Jonas. VABALAS SMEGENINĖJE/A BUG IN THE BRAIN. Eilėraščiai. Iš lietuvių k. vertė Judita Gliauberzonaitė, Kerry Shawn Keys. – V.: Vaga, 2007. Iliustruota autoriaus piešiniais. Apipavidalino Rimantas Tumasonis

TIKRAS LIETUVIŠKAS „SIURAS“


Koks paukštis? Žalias. Koks girtuoklis? Mėlynas. Kokios gėlės? Kvadratinės. Koks traukinys? Sparnuotas. Kokia istorija? Trikampė.
Ką daro raketos? Krinta į burną. Ką daro laivai? Plaukuose švyti melsvai. Ką daro šėtonas? Ryja elektros laidus. Ką daro dervišai? Sukas drauge su saule. Ką daro trikampis likimo atvaizdas? Lėtai grimzta į smėlį.
Štai toks J.Jackevičiaus supoetintas pasaulis. Siurrealistinis, kupinas netikėčiausių vaizdinių bei regėjimų. Absurdiškas, paremtas tik autoriaus poetine logika. Baisus ir kartu linksmas. Košmariškai gražus. Prasmingai bereikšmis.
Šis mano perskaitytas J.Jackevičiaus rinkinys – ne pirmas. Prieš kokius ketverius metus Benukas (B.Januševičius) trinktelėjo prieš nosį porą knygų ir šūktelėjo: „Žiūrėk, kaip diedas varo!“ Ir tikrai. Prieš 10 metų, 1997-aisiais, J.Jackevičiaus smegeninėje turbūt apsigyveno kažkoks vabalas (ne kažkoks, o mėlynai žalias ir kvadratiškai trikampis). Televizininkas ir dailininkas tapo poetu – LRS leidykloje išleido pirmą knygą „Demono pašventinimas“. Nepatikėsit, bet autoriui tada sukako šešiasdešimt! O šis rinkinys (šeštasis) tarytum parašytas septyniasdešimtmečio proga! Iš tikro „pavaro diedas“...
Kas atsitiko, kad garbaus amžiaus sulaukęs žmogus neapsikentė ir griebėsi plunksnos? Bandysiu spėti. Galbūt J.Jackevičius pamatė, kad Lietuvos dailėje bei tapyboje su siurrealizmu viskas gerai (nebūtų dailininkas). Ir pastebėjo, kad negerai lietuviškoj poezijoj – trūksta siurrealizmo, nors tu ką. Bando ir vienas jaunesnis, ir kitas – neišeina. Tada nusprendė pats pasibalnoti siurrealizmo pegasą, prikinkyti prie absurdo plūgo ir suarti šventąją Lietuvos literatūros žemelę, gausiai nulaistytą tituluotų poetų ašaromis bei seilėmis...
Ką veikia vabalas autoriaus smegeninėj? Jis tenai judina kojytes, šen bei ten rėplioja, krebžda ir dieną, ir naktį. Ką daryti, kaip neišprotėti, kaip numaldyti gerąjį vabaliuką? Ogi imti ir parašyti kad ir tokį eilėraštį:

Pakimšai snukį
Iškimšai užkimšai –
Aš lindau į snukį
Prikimšau snukį
Kimšau
Iškimšau
Ir buvau snukyje
Ir tada įlindau veidrodin
Veidrodžio suviliotas
Buvau veidrodyje
Išmaliau veidrodį
Vėl kišau snukį
Sulindau į snukį
Ir tvojau snukiu į stalą


„Snukio studija“, p.104

Užsiveisti tokių gyvūnėlių linkėčiau visai jaunajai poetų kohortai. Jaunas poetėlis – minkštos smegenėlės – še tau vabalėlį!
Įvertinimas: L

* * *
Zelčiūtė, Dovilė. DRAMA BE TAISYKLIŲ. Algimanto Aleksandravičiaus portreto kontūrai. – K.: VšĮ „Sa­vaitraštis Nemunas“, 2006. Dailininkė Jurgita Delonaitė

DITIRAMBAI PAPARACUI


Vartydamas knygą iš pradžių išsigandau, kad vilniečiai su baltarusiais panaudojo prieš kauniečius bakteriologinį ginklą – užkrėtė Nerį ir Nemuną stipriomis psichotropinėmis medžiagomis, kurios ypač veikia gležnas moteris poetes. Ties Kaunu abiejų upių vandenys susimaišė, ir D.Zelčiūtė parašė šią knygutę – žanrų maišalynę. Sumišau ir aš. Kas tai? Drama ar monografija, interviu rinkinys ar scenarijaus eskizai? Kad forma čia nesvarbi, supratau tik įpusėjęs skaityti. Nes pamačiau, kad už visos fasadinės žanrinės ekvilibristikos slypi prastut prastutėlis ir nuogut nuogutėlis autorės sumanymas – užrašyti pagiriamąjį žodį bene garsiausiam dabartinės Lietuvos fotografui, geriausiam 2003 m. Europos portretistui A.Aleksandravičiui. (Vadinu jį fotografu, nes sunkiai pavadinčiau menininku. Greičiau nūdieniu rūmų dailininku su objektyvu rankose. Oficialiuoju paparacu, kuris nesislapstydamas gali spragsėti į veidus visokioms žvaigždėms bei įžymybėms.)
A.A. kolega R.Rakauskas pripažįsta: „Fotografijos mene garsi objekto pavardė jau yra 50 procentų sėkmės“ (p.37). Manau, šiame sakinyje telpa visa fotografijos „meno“ (būtinai rašau kabutėse) esmė ir prasmė. Kvailiai ir nevykėliai įamžina surūdijusias geležėles, nulinkusias smilgeles ir paliegusius senukus. O protingi ir garsūs žino sėkmės paslaptį – daugina tokių pat protinguolių ir garsuolių atvaizdus. (Fotografijos spindesį ir skurdą išvysite ir žvilgtelėję į bet kurio spaudos kiosko vitriną.)
Perfrazuosiu R.Rakauską: monografijos „mene“ garsi objekto pavardė jau yra 50 procentų sėkmės. (D.Zelčiūtės knygą vis dėlto pavadinsiu monografija, nors autorė šio žodžio ir kratosi.) Ką gi, turbūt teisingas teiginys. Autorė teisingame kelyje. Kaip sėkmė lydėjo A.Aleksandravičių, taip palydės ir D.Zelčiūtę. Tokiais pačiais skambiais ditirambų garsais, kaip ir šioje knygoje.
P.S. Psichotropinis užkratas paveikė ir leidėjus – leidinyje galybė korektūros klaidų.
P.P.S. Atkreipkit dėmesį į 3 viršelyje išspausdintą A.A.nuotrauką. Autorė glėbyje laiko šunį. Apačioje užrašas: „Dovilė Zelčiūtė (dešinėje)“.
Įvertinimas: MM

Vertinimo paaiškinimai:
L – literatūra,
M – makulatūra,
LM – nei literatūra, nei makulatūra,
LLL – literatūra, kurią tikrai verta perskaityti,
MMM – visiškai nieko neverta makulatūra.

Darius Pocevičius
 

Skaitytojų vertinimai


36793. LLL2007-04-09 13:35
MMM

36794. Keistas įspūdis2007-04-09 13:45
Drąsiai Darius paskelbia Ričardą genijumi, turėjusį "griežtai apibrėžtą, konceptualią pasaulio viziją", o kitame tekste tvarkingai stoja į jo nemėgstamų „homo lituanus“ gretas pareikšdamas apie visų blogybių priežastį: „Todėl, kad Lietuvoje oficialiai įteisintas kapitalistinis gyvenimo būdas ir prekiniai žmonių tarpusavio santykiai.“ Tai va, aktyvusis berniuk, tavo garbinamas "konceptualusis" Ričardas niekad nemanė, kad blogybių priežastis - kapitalistinė santvarka, jis buvo žymiai daugiau pasidomėjęs, pasigilinęs, tad savo publ. straipsniuose jis pasisakydavo prieš tokius, kaip tu, socialistiškai mąstančius, laikė juos „homo lituanus“, kurių neišsilavinimo, begalviškumo ir baimių dėka ir laikosi ši išsikėrojusi biurokratinė visuomeninė struktūra, skurdinanti ir alinanti daugelio gyvenimus. Ričardas išties sugebėjo gana aiškiai ir logiškai mąstyti, o tu, deja, ne...

36796. Olia2007-04-09 14:29
Visi genijai (Puškinas, Bethovenas, Marksas) turėjo "griežtai apibrėžtą, konceptualią pasaulio viziją" ar tokią dovanėlę Dievulis suteikė tik lietuvių genijams? O kas tai per mišrainė toji griežtai apibrėžta konceptuali genijų pasaulio vizija? O paprastų mirtingųjų pasaulio vizija būtų negriežtai apbrėžta ir nekonceptuali? Po velnių, išmokit vieną kartą lietuviškai reikšti savo mintis.

36797. Taigi2007-04-09 14:33
Atrodo, kad Keistu įpūdžiu pasirašė kažkas iš tų, kurių kūrinėlis šiame numeryje ar anksčiau buvo apibūdintas bent viena M raide. Tiek literatūrinės aistros ir neliteratūrinio pykčio...

36798. Olia2007-04-09 14:41
Homo lituanus niekuo nesiskiria nuo homo amerikanus -dvi akys, dvi rankos ir pirštai į save lenkti. Kai homo lituanus persikrausto į Ameriką, jis labai greit tampa homo amerikanus (pvz., Frank Kruk). Taigi čia Gavelio griežtai apibrėžta konceptuali pasaulio vizija sušlubavo. Ir dar. Atseit, išsikerojusi biurokratinė visuomeninė struktūra skurdina ir alina daugelio iš mūsų gyvenimus. Kaip man atsibodo tuščias kalbėjimas! Pasakius A reikia pasakyti ir B. Taigi laukiu paaiškinimo, kur tas rojus, neluošinantis niekieno gyvenimo? Einu krautis lagamino.

36803. apie keistus įspūdžius (36794)2007-04-09 19:22
MĄSTYKIM SISTEMIŠKAI: "... neišsilavinimo, begalviškumo ir baimių dėka ..." - per 20 metų reikėjo bent aptvarkyti tokią bendruomenę; tiksliau sistema privalėjo bent optimizmą parodyti, kad bus geriau. Bet parodė tik sovietinė maskvos ( ~ 1980) kultūros refleksijas: Kauno sporto halėje mėtomas alaus skardinės į aikštę. Vadinasi rosioj iki 1990 metų egzistavo 36794 komentatoriaus taip mylimas kapitalizmas. Kiek reikės lietuvių bendruomenei dar pasiaukoti dėl tokių 36794`o komunistinių aistringų ideologų. Gal 50 metų gal 100? ... Hm, prie kapo duobės

36810. pablo2007-04-09 22:13
Bet juk tas pats Gavelis buvo liberaliojo kapitalizmo šalininkas, tad nevertėtų neokomunistams iš jo darytis sau naujos "ikonos".

36815. pablui2007-04-10 01:58
kas tau sakė, kad Gavelis nesišlykštėtų tom kvailystėm (išrinktųjų vadinamom reformomis), kurios per 17 metų Lietuvą padarė panašią į 1980 metų sovietinę rusiją.

Kita vertus, kaip liandbergius iki šiol nesupranta kad jis buvo tik lėlytė kgb/gru rankose, kodėl Gavelis turėtų pamatyti kokį žiaurų komunizmą sukūrė per tokį trumpą laiką kvazireformatoriai (gavnorius su dujomis, komsomolcų Vilniaus prekyba, ar LR padalinys Vilniaus bankas). Žmonės bijo net privačią nuosavybę, nuosavoje valstybėje turėti (jei nesi vor v zakone)

36950. Rasa :-) 2007-04-12 07:21
Keistam įspūdžiui - RG straipsniai "Snukyje" atskleidžia autoriaus supratimą apie politiką ir ekonomiką: liaupsino Bušą, peikė Klintoną, absoliučiai nieko nenutuokdamas apie tai, ką rašo. Gaila vardan pagiežingo užsakovo pražudyto talento

36954. terrra2007-04-12 08:47
iš kur jūs vis lendat, idiotai komunistai? eikit ieškot savo "tiesos", o litmenin nelyskit su šūdinais komentarais.

36958. bendrai pasakius2007-04-12 10:05
Ai, R.Gavelis buvo talentingas rašytojas ir diletantas ekonomikoje; nenuoseklus, subjektyvus, pretenzingas apžvalgininkas;

37004. Pacukas2007-04-13 11:19
Labai gerai apie fotooperetę:)

37009. Olia2007-04-13 19:51
Vėl iškroviau lagaminą. Nėra tokios šalies,kur visuomeninė sistema nealintų ir neskurdintų žmogaus gyvenimo, vadinasi, ir vykti kitur nėra prasmės. Kaip danguj, taip ir ant žemės. O dar aiškiau: kaip Lietuvoj, taip ir svetur.

37012. ragana Kornelija Oliai2007-04-13 22:34
belieka vidinė emigracija :)

37776. Edvinukas :-) 2007-05-08 21:35
"Drama be taisykliu" visu pirma pradesiu nuo to, jog zinau kad internete skaityti ir rasyti nieko negalima , arba tiesiog neverta, ce raso nepilnaverciai zmones, kurie bijo ateiti ir paziureti akis... KRITIKAI, jei juos galima taip pavadinti... Atejo ir as ce , bet ieskojau sios knygos keliu istrauku internete ir radau sita.... Ta knyga, tai viena is nedaugeliu, kuri kvepia tiesa... kvepia nesusukuotu tekstu, neisidirbinejant ir nerodant "neva" savo rasymo imantrybiu... Kai buvau knygos pristatyme, i kuri ejo kas norejo, man regis GERB. Dariaus Poceviciaus nebuvo... o gaila.... na bet tokie didina interneto paklausa ... SAUNUOLIS

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:57 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba