Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
 Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

AKTUALIJOS

VASARIO NOSTALGIJOS

Imperijos paraščių kronika

Evaldas Ignatavičius

[skaityti komentarus]

– Apgavikas! – pradeda poetinę apkaltą vasariui Mykolaitis-Putinas. „Vasaros vardu žieduotu prisidengęs…“ Lietuviai vardą vasariui greičiausiai parinko pirmojo klimato atšilimo laikais, tirpstant ledynams, saulės atokaitoje dorodami paskutinio mamuto lašinius. O štai lenkai kažkodėl vasarį pavadino „luty“ – rūstusis. Matyt, gyveno ledkalnio šešėly.

„Spaudžia sniegas, siaučia pūgos…“ Čia vėl Putinas, Mykolaitis, turbūt apie šių metų vasario Vilnių. Berlyne tuo tarpu pakenčiama – apie nulį, Miunchene – dar dešimčia laipsnių šilčiau. Ten Putinas, Vladimiras Vladimirovičius, transliuoja pasauliui kitokias nostalgijas – žiemos karalystės. Kai viskas buvo paprasčiau ir aiškiau. „Gal pakaks vieno šaltojo karo“, – atsargiai ginčijasi amerikiečių gynybos sekretorius.

„Mitai dažnai atsiranda pakračiuose: ten, kur baigiasi kontinentai arba imperijos, kur istorija leidžia su savim eksperimentuoti, kur tvarios formos atsiranda vėlai ir viskam nuolat gresia pavojus“ – iš vasarį „Neue Zürcher Zeitung“ pasirodžiusios recenzijos „Vilniaus ilgesys“, skirtos Tomo Venclovos Vokietijoj pernai išleistai knygai „Vilnius. Vienas miestas Europoje“. Šis pavadinimas man primena kitą knygą – Fritzo Gause‘s „Kenigsbergas Prūsijoje. Vieno Europos miesto storija“. Jos rusišką vertimą prieš keletą metų dovanojo pusiau legalaus Karaliaučiaus archyvistų klubo nariai. Kodėl reikia vis pabrėžti, priminti, kad abu miestai – Vilnius ir Karaliaučius – yra Europoj? Kaprizingai besikeičiančios sienos, rašo Venclova, pavertė Vilnių daugelio nostalgijų objektu. „Septynių šimtų metų Kenigsbergo istorija emigravo kartu su jo gyventojais…“ – reziumuoja savo knygą Gause.

Tomo Venclovos knygos recenziją skaičiau Husume, Vokietijos ir Danijos paribio mieste, kur atidaryta pa­roda „Sarmatijos kraštovaizdžiai“. Joje – Lietuvos, Lenkijos, Šiaurės Rusijos ir Karaliaučiaus krašto nuotraukos, kurias inspiravo Johaneso Bobrowskio kūryba. Lygumos, beribiai su dangum susiliejančio vandens plotai, vokiečiams devyniolikto amžiaus idiles primenančios medinės lietuviškos trobos… Senųjų žemėlapių faksimilės su legendinės Sarmatijos teritorijomis, apibrėžtomis daugiau ar mažiau aiškia siena tik iš vienos – pietvakarių pusės. Toliau – terra incognita, neįžengiamų girių ir karingų tautų kontinentas. Šalia nuotraukų ir žemėlapių – gražiai įrėminti dvikalbiai Bobrowskio tekstai.

„Mieli parapijiečiai…“ – iš įpratimo kreipiasi į susirinkusius vietinis pastorius, vienas iš parodos kuratorių. Auditorijoj nuvilnija juoko banga. Parodos paantraštė: „Šešėlių krašto upės“. Kreipiuosi į „Bobrowskio parapiją“ ir aš, kalbėdamas apie Bobrowskio statytus tiltus per jo gyvenimą padalijusias upes – Nemuną, Vyslą, Elbę.

„Tai prasidėjo nuo Bobrowskio eilėraščių, – rašo pa­rodos autorius fotografas Günteris Hohage gražiai išleistame keliakalbiame buklete. – Vienas bičiulis ištraukė juos 1992-ųjų rudenį iš savo knygų spintos ir perskaitė man; aš kaip tik ieškojau tekstų savo parodai „Šiaurė yra viršuj“. Nuo to laiko skaitau Johanesą Bobrowskį.“

Paroda skirta Bobrowskio devyniasdešimtmečiui. Bus ir daugiau renginių – skaitymai, gyvenimo ir kūrybos aptarimai, filmo „Levino malūnas“ peržiūra ir netgi mišios poeto eilėraščio „Velykos“ tema. Šios „literatūrinės apeigos“ liudija – Bobrowskio kūryba tyliai srovena tomis pačiomis vagomis, primindama Vokietijai ir Europai jos pakraščius, daugiakalbes ir daugiakultūres kolonijas.

Vasario keturioliktąją Lietuvos ambasadoje Berlyne pusiau juokais įkuriamas Mažosios Lietuvos bičiulių klubas – apie pusantro šimto žmonių susirenka į Klaipėdos ir Kuršių nerijos pristatymą. Raginami giedoti Simono Dacho „Taravos Anikę“ – naujojo klubo himną, iki šiol jaudinantį vokiečių širdis. Anikės skulpūrėlės nuotrauka ir ant kvietimo į renginį – gal ji pritraukė neįprastai daug svečių, teko įsigyti papildomų suolų. Na, gal dar ir kita „Taravos Anikė“ čia kalta – iš Klaipėdos atvykęs restoranas.

Istorikas iš Liuneburgo Joachimas Tauberis, vadovaujantis neseniai įkurtam Lietuvos–Vokietijos forumui, pasakoja apie Klaipėdos krašto reikšmę Vokietijos ir Europos istorijai, skųsdamasis tokiai neaprėpiamai temai skirtomis dešimčia minučių. Jis kalba apie lietuviškos-vokiškos šio krašto istorijos vingius ir, pasiremdamas Mažosios Lietuvos didžiaisiais vardais – Dachu, Donelaičiu, Bobrowskiu, reziumuoja: „Štai taip nepastebimai iš vokiško ir lietuviško uosto mes išplaukėme į Europos jūrą...“ O užbaigia savo kalbą, primindamas, kad sykiu su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje Klaipėdos kraštui sugrąžintos regioninės ir europinės platumos.

Aušra Feser ir „Giedružės“ kolektyvas iš Nidos pristato Rėzos surinktas autentiškas to krašto dainas ir drabužius, kuriais rengtasi prieš du šimtus metų. Padainuoja taip pat ir „gerklingesnę“ Didžiosios Lietuvos dainą. Po šio koncerto su šmaikščiu Aušros konferansjė turiu rinkti žiūrovų komplimentus jai ir „Giedružės“ dainininkėms.

„Mėmelenderių“ draugijos pirmininkas Uwe Jurgsties (Jurgštys) šia proga padovanoja savo gamybos „naminės“ butelį, skambiai pavadintą „Memelwasser“. Ši draugija leidžia laikraštuką „Mėmelio garlaivis“, gražiai aprašantį tai, kas rūpi iš Klaipėdos krašto Vokietijoj atsidūrusiems žmonėms. Deja, vis didesnius plotus laikrašty užima užuo­jautų skiltis – „mėmelenderių“ gretos retėja.

Pasikalbu ir su kitos bendrijos – iš Lietuvos kilusių vokiečių – pirmininku Hardy Mettu. Jo duomenimis, Vokietijoj iki šiol gyvena apie trejetą tūkstančių „lietuviškų“ vokiečių. Kasmetiniame suvažiavime Liuneburge pernai dalyvavo gal šimtas. Smagiai ten vakarojom, kalbėjomės su vertėju ir poetu Alfredu Franckaičiu, energingoji Vanda Mozuraitis traukė lietuviškas ir vokiškas dainas. Energinga, gyvenimo džiaugsmu trykštanti dvikalbė, dvikultūrė bendruomenė, nejaučianti pykčio nė vienai iš dviejų tėvynių. Aštuoniasdešimtmečiai, devyniasdešimtmečiai – dvidešimtojo amžiaus nomadai. Po daugelio praradimų išmokę džiaugtis tuo, ką turi. Visą gyvenimą tarsi ir buvę vokiečiai, gyvenę vokiškoj aplinkoj, tačiau kažkokiu būdu išlaikę lietuvybės, pagarbos Lietuvai daugiau nei dalis vos prieš keletą metų užsieny atsidūrusių lietuvių. Vienas kitas susibūrimo dalyvis – ir jaunesnės generacijos – jau po karo ar net visai neseniai atvykę į Vokietiją. Tarp pastarųjų – ir tragiško likimo „Vilko vaikai“, bet apie juos jau atskira kalba.

„Taravos Anikės“ patiekalus ragauja ir Rytprūsių patiekalų restorano „Marjelchen“ šeimininkė – ponia Ramona Azzaro (įdomus rytprūsiško ir itališko kraujo derinys). Šį restoraną Berlyne rado ir mums parodė Bronys Savukynas, prieš porą metų atvykęs į Bobrowskiui skirtą vakarą. Ir dabar vedam į „Marikę“ svečius iš Lietuvos, Karaliaučiaus krašto – paragauti garsiųjų Kenigsbergo „kliopsų“, kepto ungurio ir žuvienės, šiuos gardžius patiekalus dar pagardinant „Trakėnų kraujo“ – raudono žolių antpilo – stikleliu.

Ne vienas renginio dalyvis stebisi pirmą kartą sužinojęs, kad būta dar ir „mažosios“ Lietuvos – iki šiol ir ta „didžioji“ jiems atrodžiusi gana maža...

* * *

Vasarį Berlyne sutinku ir porą senų pažįstamų – dabar čia gyvenantį teologą, vertėją, diplomatą, knygų sudarytoją Winfriedą Lipscherį ir iš Olštyno atvykusį poetą Kazimierzą Brakonieckį, kultūros mėnraščio „Borussia“ steigėją ir pirmąjį redaktorių. „Borussia“ daugiausia dėmesio skiria Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Vokietijos, Karaliaučiaus krašto istorinei kaimynystei. Prieš dešimt metų Kazimierzo prašymu rengiau šiam žurnalui jaunųjų lietuvių poetų publikaciją. Lipscheris tuo tarpu keturiomis kalbomis leido antologiją „Rytprūsiai literatūros veidrody“ – joje pristatomi lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai dabartiniame Karaliaučiaus krašte, Mažojoje Lietuvoje, Rytprūsiuose rašę autoriai.

Berlyne Winfriedas ir Kazimierzas pristatė naują savo darbą – dvikalbę Brakonieckio eilių rinktinę „Varmijos Buda“, kurion sudėti vadinamieji „vietiniai eilėraščiai“ – su konkrečiais miestais, ežerais, bažnyčiomis susiję tekstai. Lipscheris ir Brakonieckis, beje, gimė tame pačiame Varmijos mieste – tik ne tose pačiose valstybėse, juos priėmė ta pati pribuvėja, tik Brakonieckio laikais iš vokietės jau tapusi lenke, krikštijo tas pats kunigas, patyręs analogišką transformaciją... Tokių transformacijų gausu ir Brakonieckio eilėse – ypač tai matyti dvikalbiame leidiny, kur neatpažįstamai skiriasi miestų, upių vardai. Pats Brakonieckis verčia taip pat „pakraščio“ literatūrą – Bretanės poetų eiles, vadovauja Prancūzijos institutui Olštyne.

Lenkų kultūros institute vykusiuose skaitymuose susirinkusi auditorija – daugiausia iš Lenkijos kilę vokiečiai – žiūri į Brakonieckį kaip išeiviai į ateivį. Kiek suerzintas, matyt, dažno klausimo: kodėl į namus, kur gyventa vokiečių, atsikraustė nauji žmonės, Kazimierzas atsakė, jog praėjusiame amžiuje panašiai kraustėsi daugybė tautų, o šiandien tuo labiau nieko nestebina, kad žmonės nebegyvena ten, kur gimė.

* * *

Vasario pabaigoje gavau laišką iš Beveršteto (miestelis prie Šiaurės jūros, lietuviškai turbūt būtų – Bebrusai) burmistro, kuriame pranešama, kad viena garsiausių praėjusio amžiaus vokiečių šansonų dainininkių Alexandra (tikrasis vardas – Doris Treitz) yra gimusi Šilutėje (tėvas – pusė lietuvio) ir kad jai ten šiemet bus atidengtas paminklinis akmuo, o Hamburge, kur ji vėliau gyveno, mokėsi aktorystės, vakarais dainuodama restoranuose, jos vardu bus pavadinta gatvė. Pridėtas ir jos CD, kuriame graži moteris (dalyvavo „Mis Vokietija“ rinkimuose) liūdnai dainuoja apie meilę (kūrė dainas su vokiečių ir prancūzų žvaigždėmis Udo Jurgensu, Salvatore Adamo). Alexandros gyvenimas tragiškai nutrūko 1969-aisiais, per autoavariją, kurios aplinkybės iki šiol kelia daug diskusijų. Dainininkė buvo vos dvidešimt septynerių, paskutiniais mėnesiais šalia svaiginančios karjeros būta nelaimingų meilių, šeimyninių dramų, nesutarimų su vadybininkais, kurie vertę ją dainuoti „lengvesnes“ dainas, o ne jos mylimas šansonas. Ji dainavo vokiškai, angliškai, prancūziškai, rusiškai – visas šias kalbas, regis, mokėjusi. Beje, pirmųjų Alexandros dainų leidybos firmos kratėsi dėl tamsokų tonų ir melancholijos.

Perkrautas nostalgijų vasaris grimzta į užmarštį. Nušurmuliavo karnavalai, nuūžė „Berlynalė“, suvalgyti blynai, apkarpyti vyrų kaklaraiščiai. Prasideda kovas, o kartu su juo ir šparagų sezonas. Ir didžiausia pasaulyje Berlyno turizmo mugė, kurioje Europos kultūros sostan žengiantį Vilnių įspūdingai pristatė Vytauto Labučio džiazo kvartetas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:56 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba