Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

DAILĖ

REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marja Leena Valkota (Suomija). „Lygus. I“. Drobė, akrilas, kėdė. 2005

Tryliktoji tapybos trienalė „Dialogai“ visomis savo ypatybėmis, nuo kojos iki galvos – t.y. nuo pavadinimo, koncepcijos, plakato, kvietimų, ekspozicijos architektūros, atrankos principų, priimtų ir atmestų menininkų elgsenos iki tapybos plastikos, išraiškos priemonių, temų ir siužetų – norom nenorom verčia tarti standartinę frazę, kad „kas trejus metus Dailininkų sąjungos rengiama paroda yra didžiausia Lietuvos tapytojų profesinė šventė“. Taip, tai neeilinis įvykis. Kartą per trejus metus dvidešimt keli lietuvių ir tiek pat užsieniečių tapytojų susirenka prestižiškiausioje Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos, ekspozicinėje erdvėje. Dar sovietmečiu pradėtų rengti parodų vienas svarbiausių tikslų buvo bendros meno situacijos apžvalga. Naujausiomis meno tendencijomis besidominti visuomenė galėdavo „iš pirmų lūpų“ sužinoti, kas naujo per kelerius metus radosi valstybės, tiksliau – sąjunginės respublikos, tapyboje. XX a. devintame – paskutiniame sovietinės stagnacijos dešimtmetyje įvairios, neretai valdžios palaimintos, tačiau „iš apačios“ stipriai pakoreguotos kultūrinės veiklos formos skatino totalitarinės visuomenės modernizaciją ir laisvėjimą. Ne paskutinėje vietoje buvo naujų kelių paieškomis pasižymėjusi tuometinė tapyba. Tad kai kurie sociologai bei kultūrologai neatsitiktinai minėtą laikotarpį vertina kaip ypač reikšmingą netolimų ateities įvykių preliudiją.

Orientacija į XX a. devintą dešimtmetį ryški šiuometinėje tapybos trienalėje. Pirminė nuoroda į to dešimtmečio reanimavimą būtų ŠMC fasade ir gatvių afišose besipuikuojantis Mikalojaus Povilo Vilučio plakatas. Šiemet būtent šis menininkas, paišęs plakatus anų laikų trienalėms, jam būdingomis psichodelinėmis linijomis, transiškai kosminėmis spalvomis apipavidalino parodos informacinį veidą. Trienalę organizavusios LDS Tapytojų sekcijos apsisprendimas parodą rengti iš kelių asmenų sudarytos komisijos (o ne kuratorių) principu taip pat primena ankstesnių laikų praktiką. Toks apsisprendimas būtų racionalus ir veiksmingas, tačiau tai, kad kai kurie nariai išsirinko patys save, o apie artefaktus spręsta ne iš natūrinių stebėjimų, o iš paraiškų (net sovietmečiu atranka vykdavo kontempliuojant kūrinius), verčia abejoti tokio apsisprendimo pagrįstumu. Juolab kad, kaip minėta, objektyvus faktorius čia neveikė. Gal net atvirkščiai.

Devinto dešimtmečio dvasiai antrino ir pačių menininkų pateikti (komisijos sąmoningai atrinkti?) darbai. Tai pasakytina apie lietuvių ir nelietuvių kolegas. Pirmieji į devinto dešimtmečio dvasią orientavosi tiesiogiai – nenukrypdami nuo tuo metu susiformavusios savo kūrybos plastikos ir temų (neatsisakydami net tokios „smulkmenos“ kaip dideli formatai) arba netiesiogiai – lyg nuo tramplino atsispirdami nuo to laikotarpio visuotinai pripažintų, tačiau sovietiniam lageryje ignoruotų ir iki šiol gana menkai žinomų poparto, potapybinės abstrakcijos ar naujojo ekspresionizmo korifėjų ir autoritetų. Aš nieko naujo neradau parodoje, žiūrėdamas į mylimų tapybos klasikų – Algio Skačkausko, Mindaugo Skudučio darbus. Tai, ką jie demonstruoja dabar, jau šimtus kartų, neretai įtaigesniais pavidalais, matyta anksčiau. Net tose pačiose, tik ankstesnėse trienalėse. Aišku, atskirai paėmus, įdomu susipažinti su naujais žinomų tapytojų kūriniais (smagiai žiūrėjau į Lino Liandzbergio, Lino Katino, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės drobes). Keisčiausiai šiame fone atrodo negausus jaunųjų (jei tokiais galima vadinti perkopusius trisdešimt) tapytojų pulkelis. Tokių yra nedaug, kadangi nors ir buvo deklaruotas atvirumas jauniesiems, šie buvo ignoruojami. Dėl šio fakto man ypač skaudu. Net sovietmečiu greta tuometinių klasikų visuomet eksponuoti aktyviausi jaunieji. Dabartinės tapybos kaita neįsivaizduojama be nepriimtų į trienalę Agnės Jonkutės, Konstantino Gaitanži ar Andriaus Zakarausko. Aišku, niekas neneigia, kad po kelerių metų jų kūryba bus lygiai tokia pati nebeaktuali kaip ir pirmtakų. Tai pačių menininkų gebėjimo reaguoti į nūdieną reikalas. Įdomu, kad kai kurie minėti autoriai taip pat simuliuoja devinto dešimtmečio situaciją. Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad jie nesistengia tiesiogiai imituoti, o fotorealizmo, naujojo ekspresionizmo, saloninės dailės elementais žaidžia tarytum kaladėlėmis. Konstruoja ypač ryškiu subjektyvizmo atspalviu nuspalvintus plastinius ir semantinius rebusus. Priimti jauni tapytojai be didesnių svyravimų įsiliejo į „devinto dešimtmečio“ kompaniją. Pabandė užmegzti dialogą su tuo, su kuo niekada nekalbėjo.

Panašų įspūdį kelia chaotiškai surinkta užsienio tapytojų kolekcija. Atrodo, kad viską lėmė asmeniniai ryšiai. Pirmenybė atiduota autoriams, kurie būtų nesunkiai suprasti ir legalizuoti anuometiniuose Dailės parodų rūmuose. Vien ko vertas tarptautinis „desantas“ iš Rusijos. Visgi net devintame dešimtmetyje Lietuvos kultūriniame kontekste efektingai, bet saldžiai nutapytos alyvos, saulėgrąžos ir damos (tai kas, kad apklijuotos nejuokingais pionieriais) būtų atrodžiusios kaip anachronizmas. Ką bekalbėti apie šiandieną. Kaip ir tais laikais, viena solidžiausių pasirodė šiaurinių kaimynų kolekcija. Šviežiai, gaiviai dirbančių latvių ir estų darbus papildė suomiai, danai. Manau, kad šių menininkų dėka laikosi visa pa­rodos struktūra.

Dialogų temai skirta tryliktoji tapybos trienalė pabandė nostalgiškai atsigręžti atgal, užmegzti dialogą su negrįžtamai praėjusiais laikais. Sunku pasakyti, ar kontaktas su dabartimi bus toks pats įtaigus bei aktualus. Abejonių kelia įspūdis, kad trienalės organizatoriai iš tikrųjų yra įtikėję, jog tai, kas šiuo metu eksponuojama ŠMC, gali pretenduoti į šiuolaikinės lietuvių tapybos reprezentaciją. Taigi sąšaukos su „devintuoju dešimtmečiu“ tėra bandymas „užmarinuoti“ situaciją. Manyčiau, kad tai yra silpnasis, tačiau, paradoksalu, ir labiausiai intriguojantis, šiandieninę Lietuvos socialinę būklę ryškiai iliustruojantis tapybos trienalės bruožas. Buitiniu lygmeniu ypač plačiai įsišaknijęs „anų laikų“ ilgesys įgijo tiksliai išreikštą meninę formą. Ateities dailės istorikai jaus dvigubą malonumą, rašydami apie dviejose epochose vienu metu gyvenusią XXI a. pirmo dešimtmečio lietuvių tapybą. Skaudžiausia, kad toks faktas kai kuriems dabartiniams tapybos duobkasiams vėl leis deklaruoti šios meno rūšies mirtį. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Klaidos daromos tam, kad jų nekartotume. Ar pasimokys tie, kam rūpi normalus, visavertis tapybos ir apskritai meno procesų funkcionavimas?

 

Skaitytojų vertinimai


36831. Siūlas2007-04-10 12:43
gerbiamasis Poskau, as jums pasakysiu atvirai,- man gaila jusu. Sitas jusu straipnis nieko nepakeis. NIEKO! Man tikrai labai gaila:( O tu kiski p , ka manai? gal kitaip bus?:))

36837. che che2007-04-10 13:55
che che lds parodos senia kelia juoka , bet cia ir poskus jau juokingai arodo, nes rods serga paranoja PATEKTI AR NE. ko jau ko neatimsi is gerbiamo VIDO P. tai logorejinio teksto (logoreja-viduriavimas zodziais) ir vis ieskojimo kam tai naudinga ar lds tapytoju kuopelei ar duobkasiams ?

36838. kiskis p - siului2007-04-10 13:55
o kaip tu noretum kad butu? as tai zvereelis is salies, man vienodai rodo.

36865. Siūlas2007-04-10 17:25
As kiski p, noreciau,kad senieji Lietuvos tapytojai taptu drausmingesni, ir galiu tik pasidziaugti , kad su kiekviena savo gyvenimo diena vis labiau tolstu nuo tu vadinamuju "menu", taciau visadar domiuosi, nes sopa sirdi:(

36867. tadas2007-04-10 17:32
Vidas tiksliai diagnozuoja. Puikus straipsnis ir stiliaus poziuriu.

36909. Trys šimtai dešimt 2007-04-11 11:53
Labai tiksli diagnoze ir geras tekstas. Tokios parodos yra visiskas anachronizmas.

36932. Siūlas2007-04-11 20:13
dar norejau issakyti savo toki pastebejima, kad Liurmeniuks dailes skyriu atgaivino, jau vienu metu buvo neimanoma skaityti, arba nieko nebudavo arba apie juvelyrika tik;), tai aciu, tik nezinau kam, o del tiksliu diagnoziu, - na taip, tiksli ta diagnoze, bet ji neisgydoma! DEJA!!! Ir man tik dar labiau gaila Poskaus, nes jis tera lasas juroje!

37055. doctor :-) 2007-04-15 14:24
Sveikas Videli, straipsnis "liuks" -įtariu, kad juodraštis buvo dar aštresnis...Trienalė tokia šudina,kad net su 9desimt.palygint negalima, Antanavicius buvo komisijos vadovas, pati mete is parodų, o dabar pats meto, kerštauja baisuoklis senis.

37105. to Siulas :-) 2007-04-16 17:03
visiskas bardakiuks samoneje-pasamoneje-virssamoneje. Dekoji uz dailes skyriaus Liurmeniuks`e atgaivinima, o ji atgaivino ta baisioji L. dailininku sajunga

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:55 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba