Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
 Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

DE PROFUNDIS

ŠIEK TIEK VELNIAVOS

Saulius Naktinis

[skaityti komentarus]

Velniava, kaip sako savamokslis gamtos ir kt. mokslų daktaras Aluyzas Litrelis, yra vietovė, kur šis tas vyksta, tačiau velniava galim pavadinti ir savo būseną, kai, tarkim, uogavai ir atsisėdai ant kupsto, kur slypėjo vapsvų lizdas ar palaimingai snaudė gyvatė, po to vairavai pas daktarus ir kaip reikiant taranavai, palatoje storą slaugę supainiojai su svarbiausia gydytoja, mėgstančia pinigus, ligoninėj užsikrėtei gripu ir imunodeficitu, pabėgai ir ėjai pas Pau­lauską, o patekai pas Šustauską, paskui susitikai linksmą mąstytoją, ir vėliau skaudėjo galvą, o konferencijų salėj susuko vidurius, pavogė krepšį su pranešimu, pistoletą ir auksinį rožinį kažkas nusinešė, nuo tavęs nusigręžė žmona, darbdavys pakeitė nuomonę, neliko ko valgyti, ir jau norėjosi viską keisti, bet aplinkybės kliudė, ir nieks nepadėjo... Pagaliau tu sutikai naujų draugų, reikalai pasitaisė, ir štai tu permainingo gyvenimo fone galvoji apie laiko keičiamus neigiamų arba teigiamų pažįstamų veidus irgi figūras... Šelmiški tie lietuvių velniai, kipšai beigi raganos, paslaptingi, atrodo, net gerybiški, šiek tiek valstietiški, dar be kompiuterių, su šakėm, su šluotom, bet pasitaiko ir inteligentiškų, visi jie ne velniškai gražūs, o beveik žmogiškai gražūs, pusiau velniški, pusiau žmogiški, kartais beveik laimingi, o svarbiausia: senoviški lietuvių velniai neturi kompleksų, todėl bendraut su jais paprasta.

Rusų velniūkščiai irgi jų „baba Jaga“, aišku, yra rusiški, todėl turi daugiau polėkio ir mažiau atsakomybės, bet nelabai jie toli nuo mūsiškių... Japonų velniai siaubingi ir žiaurūs kaip samurajai, kinų velniai irgi aršūs, bet gal kiek filosofiškesni, o jų kolegos iš Vidurinės Azijos kažkokie neaiškūs – lyg hašišo ar opiumo prisirūkę... Tik tai ne visai velniai, kaip kad juos supranta krikščionys, o rytietiški gaivalai, jie griežtesni už mūsiškius, nelaimingesni, kompleksuoti.. Bent jau toks įspūdis susidaro mėklinėjant ir maklinėjant po Velnių muziejų Kaune, kur velniava atrodo tvarkingai, bet labiau žmogiškai negu velniškai, nes šitas formas, pavidalus, paviršius žmogus sukūrė pagal savo ar artimo atvaizdą, išskaptavo ar nulipdė nelabuosius jų apsėsti arba dar tyri kūrėjai, dažniausiai – siekdami pasipelnyti, rečiau – iš idėjos.

Andai sovietmečiu už politinio velnio ar demono vardu Leninas originalų nulipdymą valdžia kūrėjui (ar griovėjui?) paklodavo nemažą sumą, tačiau sielą parduodavo ne visi, o tik manantys, kad ji neegzistuoja, arba įsitikinę, kad jie, menininkai, yra gudresni ir stipresni už velnią... Dabar talentingiausius tų stabų autorius beigi jų teisių paveldėtojus gina LATGA-A, o Grūto parkas, t.y. Viliumas Malinauskas, nenori dalintis velnišku pelnu su velniavos bendraautoriais. Kodėl? Malinauskas žino, kodėl... Beje, jisai yra sakęs, jog čia kadaise buvo pelkė, ir velniai čia vaikus vedė, o dabar čia stūkso puiki grybų ir uogų perdirbimo įmonė, rūmai, parkas, Leninų irgi patraukliosios Melnikaitės muziejus... Pasak savamokslio gamtos ir kt. mokslų daktaro Aluyzo Litrelio, V.Malinauskas nuoširdžiai klysta, taip teigdamas. Kol čia ramiai snaudė pelkė irgi raistai, tai buvo tyra gamtos vietovė, kurioj palaimingai gyveno, miegojo, sapnavo, žaidė žemiškos ir dangiškos būtybės, nepretenzinga viešpaties kūrinija... Dabar tai jau tikrai velniai čia vaikus veda, nes parkas sukomponuotas taip, kad išryškėja ne stabų ir istorijos demoniškumas, o vadų ir komunarų didybė, Melnikaitės moteriškasis grožis, Sibiro romantika, amžinojo įšalo ir š. pašvaistės nuostabumas, ar, anot A. Litrelio, „nuostabybė“... Ir ypač tame fone išryškėja eilinio žmogaus menkumas prieš didžiojo v. ir jo sistemos beribę galybę, tampa aišku, jog priešintis beviltiška, nes jie sugrįš, jei ne žmogiškuoju, tai nematomu pavidalu į patį tavo, žmogeli, vidų įlys ir nuves tave, kur reikia – į cechą grybų už minimalią algą rūšiuoti, paskui – gal į karčiamą, vėliau būsi pašauktas į Airiją ar į Granadą ir užmirši g. kraštą, kur kadaise Maironis bylojo: kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų... Pasak A.Litrelio, kurdamas šitą parką ar politinį velnių muziejų, autorius nesikonsultavo su demonologais, velniolologais arba, kaip pasakytų jau iškeliavęs į Dausas Gintaras Beresnevičius, nebuvo tartasi su angelologais. Šiaip jau parko įkūrėjams ir šeimininkams vertėtų perskaityti minėto G.B. „Paruziją“, nes gali būti, jog buvusioje pelkėj netyčia daromas naujas dievas – iš skulptūrų, pinigų, teisių, grybų ir uogų irgi lyrikos mišinio, o tie smulkieji dievai, ypač vyresnieji velniai, mėgsta juodąjį humorą, jie visai nepanašūs į valstietiškus, geraširdiškus senuosius lietuvių v.

Kiekviena piniginga idėja, suskambėjusi velniškojoj anapusybės srity, tuoj pat ataidi mūsų kraštuose, ir iškart atsiranda projektuotojų, reginčių perkeistą gimtąjį kraštovaizdį ir galybę eurų... Taip prieš keletą metų v. pasiūlė statyti naują hidroelektrinę išilgai Letos upės, bet skersai Nemuno ir įstrižai laiko tėkmės. Užtvanka turėjo stovėti ties Alytum... V. ir pramonininkų nupirktieji iš tribūnų rėžė kalbas, įrodinėdami, jog viskas gerai ir nieko blogo, tačiau keistos grimasos nupirktųjų veiduos liudijo, kad jie dar ne iki galo apsėsti, patys gal nesąmoningai jaučia, kad dar nemoka meluoti... Jeigu ne jotvingiškoji sendievių dvasia, tai būtų nuplaukę salos Nemuno ir Merkio santakoj, paplautas Merkinės piliakalnis, vietoj miškingų senovinių skardžių dabar regėtume ir užuostume daug drumzlino vandens su puvėsiais. O kiek naujų ir senų v. tame velniavos procese būtų atsibudę!.. Juk prieš užtvindymą archeologams privalu iškasinėti visas senąsias kapavietes paupyje, o kai kapą sujudini, velnias čia kaip čia.

Todėl archeologai privalo būt ir angelologai.

Tai puikiai išmano Kernavės kasinėtojai, nes toj vietovėj, ypač per Rasų apeigas, giesmėmis garbinant saulę, kartais atsiveria erdvės – lyg beribė, besienė, bestogė bažnyčia, ir tas pats A. Litrelis pamato, kokios beribės galimybės yra jam nusidėti, pražūti ar atvirkščiai – mąstyti, ieškoti, priešintis ir laimėti?

O ką beįmanoma laimėti, kai taip retai begeri ir bedainuoji ant kalno?

Gal, anot Aluyzo Litrelio, galim laimėti geresnį savo atvaizdą – veidrodyje ir anapusybėj.

Šiaip jau buityje ypatingos paklausos velnių atvaizdai neturi, nebent muziejinėms kolekcijoms ar dovanoms nuperkami, nes jeigu jūsų artimas, tarkim, miegamajame pasistatys jūsų dovanotą ir kūrėjo (ar griovėjo) talentingai išdrožtą velnio skulptūrą, kol kas bedvasį kūną, tai velniškoji dvasia būtinai apsigyvens tame kūne, apsipratusi ims landžioti į jūsų artimo ar buv. artimos lovą ir kitur, miegamasis taps nemiegamuoju, valgomasis – nevalgomuoju, ir... Velnias ir kt. išeina iš apsėsto ar apgulto žmogaus, kai išvaro kunigas, egzorcistas ar dar koks velnių varovas, o ar galima iš velnio išvaryti žmogų? Pirmiausia reikia, kad žmogus apsėstų velnią – ar G. parke, ar valstybės dūmoj, ar savo namuos, – o tada jau...

Lietuvių velnias pagonybėj berods nebuvo blogas, tik neišvengiamas, natūralus, suprantamas – kaip vėlė, velinas, vėlinės... Deja, krikščioniškoji vaizduotė šią būtybę sukarikatūrino, gal be reikalo, juk velniai atsilygina tuo pačiu.

O kam ir kodėl mums, žmonėms, reikalingas Velnių muziejus?

„Čiort znajet“ kam.

Pasak savamokslio gamtos ir kt. mokslų daktaro Aluyzo Litrelio, „čiort znajet“ – tai fizikams (net Einsteinui, Kubiliui, Abišalai, Rotomskiui ir kt.) nepavaldi energijos rūšis, o „čiort znajet čto“ yra bendrinis pavadinimas potencialaus kūrinio, kurį gali sukurti atskira asmenybė, bendruomenė ar bendrovė, nes to kūrinio ar kūrinių atvaizdai egzistuoja anapusybėj ir projektuojasi į šiapusybę, o realizuojasi, kai, tarkim, sotumo dešimtmečiais atsiranda daug pašauktųjų rašyti, tapyti, daryti ir – ypač! – valdyti, o tuo metu savivaldybės taryboj ar dūmoj daugumą mandatų gauna žmonės, artimi v., nors patys išrinktieji ar pašauktieji to gal nežino ar apie tai negalvoja... Taip ir daugėja velniavų, kurios materialiai įgauna knygų, paveikslų, mugių, savavališkų statinių ar griuvinių beigi sąvartynų, poligonų, radarų, radioaktyvių saugyklų, superkiaulidžių prie Dubysos, miegamųjų ar nemiegamųjų kvartalų ir kt. pavidalus, o laisvos vietos lieka vis mažiau ir mažiau, ramybė pranyksta, ir dažnesnės darosi mūsų būsenos, panašios į pradžioj išdėstytą, paskui pagausėja ateities prognozių bei sapnų, apibūdinamų kaip “čiort znajet čto“.

Gal „čiort znajet čto“, priešingai, nei mano A. Litrelis, yra ne kūrinys, ne koks nors statinys, o griovinys ar griuvinys, nes, tarkim, gerovę ir perteklių beigi bombas kuriančios gamyklos savo dūmais ir kt. išmatomis griauna klimatą. Tačiau? Pasak A. Litrelio, nauji grioviniai ir griuvėsiai mus priverčia kurti viską iš naujo, todėl kūrinį nuo griovinio sunku atskirti, kiekvienas jų išprovokuoja savo priešybę, ir taip bus iki paskutiniojo kūrinio beigi griovinio.

Bet mes nenorime paskutiniojo nei paskutiniosios.

Ir kai negelbsti Juozo Erlicko „ Kodėl?“ bei „Todėl“, galim pasitelkti išganingąjį žodelį „jeigu“.

Jeigu yra velniava, tai turi būti ir angelava, nes kosmosas ir visata, pasak Einsteino irgi mūsų minėtų fizikų, tikriausiai yra simetriški, o Angelava – tai vietovė, kur šis tas vyksta, tačiau tai gali būti ir tavo būsena, kai uogaudamas radai sklidiną eurų piniginę, paskui nuvairavai, nieko netaranuodamas, prie jūros, ten rinkai akmenukus ir po audros radai gintaro gabalą sulig savo galva, todėl tave iš naujo įsimylėjo žmona ir kt., vėl tapai kūrybingas ar, anot mylimosios, „kūrybibingas“, parašei naują kūrinį ir tuoj pat gavai premiją, ta proga ne nuėjai gerti į“ Suokalbį“ ar į „Devintąjį brolį“, o su moterimi leidaisi per pasaulį apžiūrinėti išnykusių civilizacijų palikimo, akropolių ir piramidžių beigi jų griuvėsių – kūrinių ir griovinių bei griuvinių, atsispindinčių vėlesniuose kūriniuose ir grioviniuose kaip kreivuose veidrodžiuose, išbarstytuose erdvėj irgi laike... Per kūną ir sielą ėjo švelnūs ar dangiški virpesiai, sąmonėj ir pasąmonėj spindėjo tavo būsimi kūriniai be griovinių, dienos ir naktys lėkė kaip šv. raštų raidės ar gražiausiojo himno natos prieš įsijautusio muzikanto akis, bet grįždami jūs – velniai žino, kodėl ir kam! – užsukot į tą Velnių muziejų.

– Tas kipšas, tas velnias atrodo visai kaip tu, – ištarė ji.

– O ta ragana – kaip tu.

– Tau tik raganų reikia!

– O tu velnių prisirijusi!

– Tu r!..

– Tu v!..

Kai muziejaus prižiūrėtoja beveik raganiškai paprašė nešdintis lauk, jūs pabandėt susitaikyti ir panorot į angelų muziejų, bet paaiškėjo, kad tokio dar nėra, o bažnyčioje angelai buvo visai nepanašūs į jus. Ir dar tie sparnai sparnai! Jie panašūs į išdidintus žąsų, gervių ar vištų sparnus, nepateisinami jokiais aerodinamikos dėsniais, nes vis tiek per maži angelo svoriui pakelti, o buitiškai jie tokie nepatogūs – nei į krėslą, nei į lovą su tokiais sparnais...

Privačioj dailės galerijoj kabojo ar stoviniavo įvairesni angelai, pasitaikė vienas kitas net be sparnų, gal ir be svorio beveik, keli buvo be trimitų, be arfų, be drabužių, bet vis tiek visi rimti rimti, orūs orūs, atsakingi atsakingi ir dažniausiai be lyties požymių... Net tapo neaišku, ar geriau būtų, jeigu savivaldybėse, Seime ir dūmose daugumą turėtų tokie a., o ne kitokie v... Ir jūs apsiraminote, beveik susitaikėte, bent laikinai, iki kitų rinkimų.

Juolab kad Aluyzas Litrelis, pasižiūrėjęs į veidrodį, pakartojo kažkieno mintį, jog pragaras yra mumyse ir velniai ten turi žmonių muziejų, ir policiją jie turi, ir santvarką, ir filharmoniją, ir katedrą, ir ministerijas, ir Sibirą, ir parkų visokų, ir kariuomenę jie turi, ir nuomonę, ir iš savęs, tai yra iš velnio, jie kartais išvaro žmogų, ir eina tasai išvarytas žmogus, nes kas jam belieka, eina jisai, tarkim, pas Zuoką, bet šio veikėjo kadencija pasibaigusi, eina pas Jakavonį, bet šis pas grybų rinkėjus išvykęs, tad eina išvarytasis pas Muntianą, o šis laiko neturi, tada išvarytasis vėl eina ir susitinka Urniežių, bet tas jam pasako „Eik ginti tėvynės!“, o Erlickas visai nieko nepasako, tai ir eina toliau išvarytasis, likęs be namų ir be darbo, sutriuškintas, menkas ir apgalėtinas, pridvisęs valkatėlė, visai nepanašus į andai linksmą A. Litrelį, pavargęs atsisėda ant kupsto, staiga lyg įgeltas pašoka, sušunka „čiort znajet čto“, ir prasideda kitas gyvenimo etapas, nes išvarytasis žmogus jau nebei­na, o lekia, vairuoja, taranuoja, susipai­nioja, užsikrečia, pabėga, bet pagaliau susitinka naujų draugų, ir horizontuose naujai nušvinta senos vietovės, kur mes jau buvom praradę gyvenimo džiaugsmą ir viltį, nes nepagalvojom, kad atsinaujinimas gali prasidėt nuo mažytės vapsvos.

 

Skaitytojų vertinimai


36840. Laima :-) 2007-04-10 13:58
Žavu, žavu, bet kam gerb. S. slepiasi už slapyvardžio, kai taip gražiai rašo?

36945. krankt2007-04-12 05:10
grazus vardai - aluyzas litrelis. :)

37024. adas2007-04-14 09:25
Lietuviškai gražiai nuobodu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:53 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba