Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
• Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
 Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA

Jolita Januškevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Simonas Biggsas. „Idfonas“. 2005

Pastaruoju metu pastebiu vis atsinaujinantį dėmesį revoliucijos temai, kuri, pasak šios retorikos atstovų, išguita pirmiausia iš telematinės medijos srities, ją asimiliavusios, „nukenksminusios“ ir adaptuotos prekinio vartotojiškumo tikslams. Čia pateiksiu revoliucijos grynojo principo nesugyvenamumo su masine medija versiją ir išsakysiu kai kurias įžvalgas institucijų, masinių vaizdinių, masinės kultūros reiškinių ir meninių praktikų atžvilgiu.

Manau, kad masinė kultūra komplikuoja revoliucinį motyvą, sterilizuodama jį ir paversdama pramoginiu bei lėkštu, niekada nesuteikdama jam tam tikros „gairės“ ar „krypties“ pavidalo pritaikomo asmeniniam apsisprendimui ar pasirinkimui. Vis dėlto esminiu revoliucinio judėjimo bruožu laikau ne reagavimą į regimybės indiferentiškumą (regimybių gundymą), o į indiferentiškumo prievartos nusistovėjimą. Skeptiškai vertinu tai, kad revoliucija kaip pasikeitimo ir esminių permainų idėja, gali būti atgrasi kokio nors sociumo mažumai. Atvirkščiai, revoliucijos idėja yra įkvėpimo židinys tuščias ar išsemtas vertes skleidžiančiai sąmonei. Vertybių suirimas, aksiologijos pamato praradimas turėtų skleisti intensyviausią žavesį. Gundymo vertės, absorbuodamos bet kokį negatyvumą, yra gudrios klastos, maskuojančios amoralų sugedimą, jos, anot šviesaus atminimo Jeano Baudrillard’o, yra tik vertės šmėklos, plevenančios virš kapitalo, panašiai kaip virš desakralizuoto pasaulio sklando religijos, o virš universiteto – žinojimo šmėkla.

Masiškai vartojamas produktas medijose išreiškia nebe individą, o automatą. Tai yra psichologinis masių automatizacijos principas. Jis remiasi pakitusia – simuliakrine – darbo ir vertės tvarka, kurią nusako ne tiek aktyvumo, kiek abejingumo sąvoka, anuliuojanti individą, sociumą, prasmę, tikrovę. Galima teigti, kad kapitalas, nuvertinantis dvasines individo galias, suskumba įsiūlyti jam universalius tapatybių ruošinius, sumaniai pritaikytus visoms gyvenimo situacijoms. Tačiau jis negali likviduoti gelminio individo poreikio saugoti individualumo likučius, nesutampančius su unifikuojančiu automatizmu.

Jei žvelgtume į revoliucijos temą iš šiuolaikinių idėjų perspektyvos, tai, žinoma, ji sietųsi ne su ideologinės kilmės šūkiais, o pirmiausia su tam tikrais struktūriniais dariniais. Revoliucija, kaip ir objektas, prieš kurį ji yra nukreipta, būtų lygiaverčios informacinės sistemos arba kampanijos, kalbant pasitelkus adaptuotą politologinį žargoną. Revoliucijos kampaniją nuo buržuazinės skiria viso labo tik tai, kad esminių permainų poreikis yra pirmosios simptomas, iš jos kyla visuomeninė iniciatyva. Revoliucija, pavyzdžiui, yra procesas, kai vienos klasės atstovai sukyla prieš kitą (kaip viena iš galimybių – buržuazinę), kuri yra ir tam tikra informacinė hierarchija. Šioje vietoje neskubėčiau vertinti kampanijų, nes pasirinkimai šiuolaikiniame pasaulyje dažnai neišvengia degradavusios informacijos bruožų. Pasipriešinimas galimas nebent kaip rezistencija informacinio automatizmo atžvilgiu. Pažvelkime į šiuolaikinę aukštųjų mokyklų sistemą, pamėklišką pedagoginį scenarijų, kurio branduolyje kaupiasi ciniškumas ir korupcija. Kodėl niekas nekelia klausimų dėl septyniolika metų veikiančių disciplinų programų, kurios akivaizdžiai jau yra nereikšmingos ir atgyvenusios, vis dar tebebrukamos aukštosios mokyklos studentui? Institucijų mirties simptomai slypi jų pačių produkuojamų žinių branduolyje, kuris yra nepajėgus, atsilikęs, atsiribojęs nuo žinojimo rizikingumo. Neaktualias ir negyvas disciplinas, dėstomas solidžių docentų ir profesorių, papildo tokios pat negyvos ir nebeaktualios, bet jau spėjusios save sakralizuoti, naujos tuščiavidurės vertės formos. Jose nerasime nei kultūrinio užtaiso, nei tikslo perteikti žinias. Šio žinojimo referentas miręs ir pūvantis, o aukštųjų mokyklų sistema skatina šį puvimą. Iš tikrųjų revoliucinis motyvas nėra koks nors marginalumo idėjų kompleksas, jis slypi bet kokio socialinio gyvenimo artimiausiam paviršiuje – žmogiško padorumo, dvasinių vertybių potencialo lukšte. Belieka paskutinis klausimas, ar tokioje sistemoje, kuri produkuoja ỹrantį, supuvusį mąstymo ir informacijos automatą, yra dar ką saugoti? Ar yra bent jau kokių gairių, simbolizuojančių pažangią tendenciją?

Pradėsiu nuo revoliucinio subjekto modernioje visuomenėje. Jis reiškiasi tuo, kad ideologinis priešas įžvelgiamas „išorėje“ kaip kito (klasės?) figūra. Revoliucija – maištas prieš išnaudotojiškas „susvetimėjimo ir manipuliacijų“ formas. Visai kitos jėgos veikia postrevoliucinėje sąmonėje. Vartotojiškos masinės kultūros apraiškos anaiptol neteigia revoliucijos beprasmiškumo ir neįgalumo. Revoliuciją įžvelgčiau ir tame „nematomame“ masinių medijų efekte, kuris reiškiasi nebe kaip naivus tikėjimas teorijos veiksmingumu, o kaip praktinio revoliucijos išsipildymo atidėjimas ateičiai. Čia norėčiau pasiremti Gilles’o Deleuze’o teorijos ir praktikos supratimu. Filosofija, anot jo, nėra tik teorija, veikiau tai konceptų praktika. Ji yra daugybės praktinių buvimo, vaizdavimo, veikimo, aprašymo ir kitokių sričių susiejančioji praktika. Todėl kiek pakoreguočiau spėjimą, kad postrevoliucinėje visuomenėje revoliucijos motyvas apčiuopiamas teoriniuose veiksmuose. Veikiau jis apčiuopiamas kryptingoje konceptų parinkimų praktikoje. Šia prasme vartotojiška kultūra nėra priešiška revoliucinei nuostatai „pakeisti pasaulio tvarką“, o tik viso labo atidėliojanti veiksmingą žmogiškų dvasinio komforto poreikių suderinimą su prekiniais vartojimo poreikiais. Visiškai subrendus postrevoliuciniam subjektui, priešas galiausiai iš „išorės“ slenka į „vidų“. Kaip pavyzdį galima pasitelkti Hitlerio figūrą. Galiausiai, tolimoje laiko perspektyvoje, ideologinis nusistatymas evoliucionuos į „Hitlerio“ asimiliaciją atskiro individo viduje, „Hitlerio mumyse“ nuostatą. „Hitlerį“ šiuolaikinių medijų pasaulyje reiktų suprasti kaip egzistuojantį informacijos, įtvirtinančios savo įvaizdį mumyse, pavidalu.

Turint galvoje, kad revoliucinės idėjos malonumų industrijos ideologijose turėtų atrodyti beviltiškai, galima teigti, kad T. Adorno kultūrinės industrijos subjekto jausena nėra amžina. Viskas praeina. Betiksliškumą, nesvarbumą propaguojantys meno ir medijų objektai nebūtinai turi išreikšti betiksliškumą ir nereikšmingumą. Tam tikru atžvilgiu jie išrauna „sureikšminimo“ piktžoles ir leidžia kvėpuoti pačiam kūriniui, tiesiogiai žiūrovui perduoda emocijas, nuotaiką, įtaigą ir dar palieka erdvės „neapibrėžtam“, nukrypstančiam individualumui. Ir nors meninė kalba nuo pradžių teigia deformuoto objekto būtį, kaip tik pirminė – deformacinė – nuostata kalba apie deformuoto pasaulio kaip natūralaus galimybę. Mane įtikina nepermatomos, nereferentinės, rekombinacinės genų programos aplinkos instaliacijos, kur vaizdą kristalo pavidalu augina grakštūs genetiniai algoritmai ar stilingos kompiuterizuotos simuliacijos, generuojančios vaizdo šaltinius. Jos tiesiog katalogizuoja išteklinius struktūriškumus, parodo tik kelias vaizdo performavimo struktūras, mobilizuojančias vaizduotę. Algoritmizuotas ritinys leidžia sensualiai reflektuoti svyravimo tarp realios ir virtualios aplinkos, skaitmeninio ir analoginio, tvarkos ir chaoso, konstrukcijos ir dekonstrukcijos, esamybės ir nebūties nukrypimus. Viena iš Simono Biggso skaitmeninių videoinstaliacijų „Pandaemonium“ (1992), inspiruota Miltono „Prarasto rojaus“, tyrinėja ir teigia, kad žmonija formuodama aplinką, neišvengia žalos sau ir pasauliui. Kitas to paties autoriaus darbas „Švento Antonijaus gundymas“ (1990), įkvėptas to paties pavadinimo Flaubert’o kūrinio, medituoja žmogaus pozityvias galimybes pakeisti pasaulį. Panašias inspiracijas turi interaktyvi skaitmeninė videoinstaliacija „Alchemija“ (1990), įkvėpta viduramžių idėjos sukurti alcheminėse kolbose žmogišką būtybę, homunkulą.1 Dirbtinio intelekto ir genetinės programos yra šiuolaikinės ir revoliucingos, potencialai išreiškiančios žmogiškosios prigimties kūrybingumą.

Estetinėje srityje vizualinė transgresija yra viską apimantis ir įtraukiantis veiksnys. Interneto ir televizijos kultūra produkuoja abejingumą esminei žmogaus savasčiai, nomadinį identiteto ir autoidentitetų žaidimą, kuris atitolina nuo refleksyvios, gelminės, poetinės individo patirties. Sąmonės industrijos sistema yra aprūpina simboliniais ir technologiniais aparatais, leidžiančiais kritikuoti inercinį telematinės kultūros nesirūpinimą aukštesne individo sąmone. Dviejų skaitmeninių ekranų interaktyvi skaitmeninė videoinstaliacija „Idfonas“ (2005) referuoja S. Freudo Id ir šiuolaikinės biometrinės I.D. sistemos serijinius funkcionalumus. Instaliacija trikdo žiūrovo narcistinius įpočius, kai jis, žvelgdamas į skaitmeninius veidrodžius, neatspindi išorinės dermės, o veikiau iškreiptą ir deformuotą atvaizdą abiejuose ekranuose. Skaitmeninis ekranas turi mozaikos ar koliažo fragmentuotę, tai estetinis identiteto ir jo nesutapimo principas, kuris plinta per prievartą, neigdamas atspindėjimo veidrodiškumą. Jis funkcionuoja kaip susiskaldymų ir deformacijų turinys, trupinantis ir anuliuojantis autoidentifikacijos galimumą, likviduojantis paskutinę autoidentifikacijos iliuziją. Taip ir revoliucinis motyvas nedera prie hipertrofuotų ideologinių kombinacijų, jis labiau išsaugotas mažuose judesiuose, suardančiuose bet kokius naudos alibi ir indikuojantis miniatiūrines atakas, užsipuolančias dvasinį impotentiškumą. Taip gali kalbėti medijos objektas, masinis vartotojas, užsimenantis apie pasaulio aspektų perkūrimo galimybę, jei beprasmišku ir tik simboliniu netampa revoliucinis (nelinijinis) gestas kasdienybėje, pačioje įprasčiausioje aplinkoje, gestas, kuris pertraukia informacijos inerciją, ištrūksta iš jos deformuojančių vienodinančių socialinius elgesius ir laikysenas estafečių. Revoliucija kreipia link kūniškų ir dvasinių, išorinių ir vidinių poreikių sutapimo ir asimetrinės pusiausvyros poreikio, kuris negali atititikti patogių „tuščios vertės“ ruošinių. Kaip antai viename iš paskutinių Pedro Almodovaro filmo „Grįžimas“ vyro nužudymo motyvas pateikiamas iš moteriškų herojų, kurios šiuos vyrus nužudo ir palaidoja, požiūrio taško. Kalbėdamas apie revoliucijos galimybę, Baudrillard’as tarsi užsimena, kad vienintelis kelias sukliudyti kapitalo sistemos klastai yra dar gudresnė klasta, propaguojanti ne tiesą, o teorinę prievartą, pertrūkį simbolinių procesų gamyboje. Mesti iššūkį sistemai reiškia pasityčioti iš prievartos, kuri viešpatauja sistemose ir pasiekia nepakenčiamus mastus, nepalikusi jokios atviros akistatos galimybės, mesti iššūkį, į kurį ši atsakytų savo mirtimi. Vienas iš 1968 grafitų skelbė: „Būk realistas, reikalauk to, kas neįmanoma“ – gal jis išreikštų nervingą postūmį šiuolaikinei revoliucijai minutės streiku paženklinti likvidžią prasmę interaktyvių kvadrofoninių gyvenimų banke.

____________________________

1 Susipažinti su kūriniais galima atskiroje Simono Biggso internetinėje svetainėje http://www.littlepig.org.uk

 

Skaitytojų vertinimai


37065. Dr. Explosion :-( 2007-04-16 00:23
Labai blogai. Tipiskas samoningai painiojantis skaitytoja postmodernistinis tekstukas. Siaip, egzistuoja nemazai kompiuteriniu programu, generuojanciu tokius tekstus geriau uz autore. Deja, zodziu srautas negali paslepti prasmes nebuvimo. Teksto "sudetingumas" yra apgaulingas. Tai budingo ezoteriniams profesiniams veikalams sudetingumo imitacija, reiskianti pretenzija i eksperto statusa. Siais laikais gristi kazkoki tai politini radikalizma panasiom blevyzgom yra madinga. T.y. "madinga" Lietuvoje, kuria ivairios prancuziskos intelektualines ligos pasiekia su 15-20 metu pavelavimu... Vaikuciai, uzteks zaisti Che. Patys zinote, kaip jis baige. Jus esat paliege intelegentiuksciai, kuriu penkiolykos snukiu chevra gali isvaikyti vienas isgeres urlaganas. Ne jums sneketi apie maishta ar revoliucija. Ne jums imtis smurto. Jus nezinot kas tai yra. O gal jus tikites revoliucijos be smurto? Kad kazkas paduos jums valdzia ant lekstutes uz jusu tusciazodziavima spaudoje? Politika yra dideliu berniuku zaidimas, jus nesuprantat to zaidimo taisykliu, bet liguistai norite pasimatuoti revoliucionieriaus berete. Kai jus prades musti, pjauti, saudyti, daryti is jusu Gvinejos parsiukus, prievartauti, kirsti pirstus, arba daryti visa tai su jusu vaikais ar mylimaisiais jums matant, jus pagaliau suprasit, kad vaikyste pasibaige. Beje, visai imanoma kad darys tai tie, ka jus laikysite savo bendrazygiais. Nes valdzios niekada neuztenka visiems..... Infantilai be atsakomybes jausmo...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:38 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba