Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-06 nr. 3137

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
SVEIKI SULAUKĘ ŠVENTŲ VELYKŲ!
91
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• DEŠIMTMEČIO GODOS

AKTUALIJOS 
• Evaldas Ignatavičius.
VASARIO NOSTALGIJOS

VERTIMAI 
• Liudmila Petruševskaja.
KOMANDIRUOTĖ MANNO PUSĖN
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
GUNDYMAI, ARBA PLAUTAS IR EROTAS CHARLES’IO BAUDELAIRE’O IR LIETUVIŲ „VIDINĖS“ EMIGRACIJOS POEZIJOJE
2

KNYGOS 
• „VILNIAUS PEIZAŽAS“
• „PER ASPERA...“
• „KAS TAS VAIKINAS?“11
• „BALTOJI GĖLELĖ IR PASLAPTINGOJI VĖDUOKLĖ“2
 Jūratė Baranova.
RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?
2
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA15
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
REABILITUOTI DEVINTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
9
• Rita Mikučionytė.
MONOLOGAI PROVOKUOJA DIALOGUS
13

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
GĖRĖJIMASIS IŠ TOLI

TEATRAS 
• VILNIUJE RINKSIS UNIVERSITETŲ TEATRAI

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
ISTORIJOS LAPELIS
10

PAVELDAS 
• Regimanta Stankevičienė, Rūta Kasiulytė-Jurčienė.
RESTAURUOTAME ŠILUVOS BAZILIKOS PAVEIKSLE – JĖZAUS TEISMAS

POEZIJA 
• VIRGINIJA KULVINSKAITĖ4
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS34

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
77

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• LAIKAS SU ARŪNE TORNAU2
• Jolita Januškevičiūtė.
SUDIE IR SVEIKA, REVOLIUCIJA
1

PRISIMINIMAI 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
TREČIOJI VASARA. 2004 METŲ RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• NEPATOGI TIESA
• „TREČIASIS ŠATRIJOS RAGANOS LAIKAS“1
• DVASINIŲ LIGŲ ANALIZĖ ŠV. JOKŪBO LIGONINĖJE1
• Stanislovas Abromavičius.
LRS KAUNO SKYRIUI VADOVAUS P. PALILIONIS
• „JEI TAIP, TAI ŠITAIP“2
• „ATVIROJE ERDVĖJE“ EKSPERIMENTUOS KETVERTAS JAUNŲ KŪRĖJŲ

DE PROFUNDIS 
• Saulius Naktinis.
ŠIEK TIEK VELNIAVOS
3

DAILĖRAŠTIS 
• ĮVADAS
• LDS MĖNRAŠTIS UŽAUGO
• APIE VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĘ
• PASVEIKINTI 2006 METŲ LAUREATAI
• Nijolė Nevčesauskienė.
DĖLIONĖ APIE IŠSKIRTINUMUS
• KNYGOS MENAS
• LDS GALERIJOSE
• JUBILIEJAI
• INFORMACIJA
• ATGARSIAI
• NAUJOS EKSPOZICIJŲ ERDVĖS

KNYGOS

RAŠYTOJAS: ASMUO AR KŪRĖJAS?

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

iliustracija

BLIUZAS RIČARDUI GAVELIUI. ATSIMI­NIMAI, UŽRAŠAI PARAŠTĖSE, LAIŠKAI, ESEISTIKA, KŪRYBOS ANALIZĖ. Suda­ry­tojai N.Gavelienė, A.A.Jonynas, A.Sa­malavičius. – V.: Tyto alba, 2006.

Nepažinojau Ričardo Gavelio, kaip ir Jurgos Ivanauskaitės. Kelios persimestos frazės, aptariant Jurgos interviu su Arvydu Juozaičiu, susitikus kažkuriame parodos atidaryme, keli pasisėdėjimai bendrame draugų rate su Ričardu neteikia jokio preteksto ir galimybės ką nors pasakyti apie autorių, kaip žmogų. Tos nuobiros tėra anekdotinės. Bendri draugai galbūt labiau nutolina, nei artina. Į svetimas santykių istorijas įsiskverbti neįmanoma, ir visų pirma – nesinori. Visi mes sukamės savuose privatumo ratuose. Antra vertus, gyvenant tuo pačiu laiku ir judant toje pačioje miesto erdvėje, nutinka susisieti nematomais voratinkliniais ryšiais. Jie paverčia tuo metu gyvenančius skaitytojus, rašytojus ir jų kritikus viena karta. Tai labiau egzistencinė jausena. Rašant apie kūrinį, interpretatoriui autoriaus nebūtina pažinoti. Pažinojimas irgi netrukdo. Šiaip ar taip, tai nieko nekeičia. Tiesiog nėra aiškios loginės jungties, įtikinamo konceptualaus paaiškinimo, kaip, išvengiant redukcionizmo (freudizmo, marksizmo, sociologizmo ir t.t.), peršokti nuo rašytojo asmens prie jo, kaip kūrėjo. Savaime tai neįvyksta. Interpretuojant tekstas kalbasi su tekstu, ir tik kaip neišvengiamai numanoma prielaida čia vienur, čia kitur išlenda ir autoriaus, ir interpretatoriaus „ausys“. Ar teksto supratimas kaip nors keičiasi, jei ką nors intymiau sužinai apie rašytojo gyvenimą, tarsi imi suvokti jį patį? Ar tai kaip nors atveria kūrybos paslaptį? Jei esi pozityvistinės sociologinės Hippolyte’o Taine’o mokyklos pasekėjas, gali sakyti, kad rašytojo biografijos faktai vis dėlto kai ką pasako. Carlas Jungas manė priešingai: kūryba taip nustekena, išsemia kūrėjo galias, kad jo asmens tyrimas yra bereikšmis, neprisiliečia niekaip prie pačios kūrybos paslapties. Rašytojo gyvenimo aprašymai negali pasakyti, kodėl jis rašė būtent taip, o ne kitaip. Kažkodėl atrodo, kad Gavelis būtų rinkęsis antrąją alternatyvą. Tarp realybės ir savo personažų jis sąmoningai kūrė distanciją. Kam tada šie jo prisiminimai? Kam tos reminiscencijos? Gal jos svarbios tiems, kurie jį prisimena? O gal tam, kad rašantysis neliktų skaitytojų sąmonėje vien rašanti mašina ar žodžius gaminanti schema? O gal vis dėlto manoma, jog asmens laikysena taip pat kuria ženklus, kurie gali funkcionuoti viešame diskurse panašiai kaip tekstai?

Šios mintys atėjo į galvą skaitant knygą „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Knyga skyla į kelias dalis: arba jį pažinojusių žmonių prisiminimai, bandant atgaivinti jau tolstantį kadaise pažinoto (draugo, pasisėdėjimų pašnekovo), mylėto (sūnaus, vyro), gerbto (bendradarbio) autoriaus, kaip žmogaus, vaizdą, arba kūrybą analizuojantis kritiko žvilgsnis, pabrėžiant – „Aš – ne memuaristas“. Liko vietos ir paties Gavelio balsui. Nei sudarytojai, nei rašantys net nekėlė ambicingo uždavinio – paaiškinti rašytojo kūrybos ypatybes per jo asmenį, – suprasdami tokio uždavinio betiksliškumą. Dar daugiau – ne vienas rašantis suvokė paradoksą: neįmanoma prisiminimais, pasakojimais ar tekstais ką nors iš tiesų pasakyti apie žmogų. „Palikite viltį, įžengiantys į prisiminimų knygą, aptikti joje tikrą gyvo žmogaus paveikslą“, – įžvalgiai įspėja skaitytoją knygos sudarytojas Antanas A.Jonynas. Ir problema, ko gero, ne ta, kad Gavelis, kaip sako dažnas jį pažinojęs, buvo vienišius, linkęs per distanciją apsibrėžti savo privačią erdvę, todėl – neaprašomas ar nenuspėjamas. Problema kita – žmogus apskritai nesutampa su tekstu. Manymas, kad ką nors apie jį pasakodami pasakėme „iš tiesų“, tėra iliuzija. Ko gero, savaip tiksli vieno artimiausio rašytojo filosofuojančio draugo Audronio Raguočio (nuotraukoje – Dudutis) laikysena: nerašyti. Jam tai nesunku, jis apskritai nerašo, tik kaip koks „Trijų brolių“ Sokratas mąsto ir kalba, stengiasi paradoksais, kiek įmanoma drastiškais, sukirsti savo pašnekovus. Ar dėl to judviejų draugystė išnyko amžiams, jei ji liko neprisiminta ir neaprašyta? Labai jautriai prisiminimų dviprasmybę nusakė žmona: „Šiandien, kai bendras mudviejų laikas pasibaigęs ir atmintis perkrauta smulkmenų, noras papasakoti apie tave susipina su noru išsaugoti prisiminimus tik tau. Kam tai gali rūpėti?“ „Su kuo kalbiesi prisimindamas?“ – klausia Gavelio jaunystės bičiulis Vytautas Rubavičius. Ir atsako: „Su savimi, įgaunančiu netikėtų bruožų, su bandomu prisišaukti žmogumi, tikėdamasis sulaukti atsako – silueto ar šešėlio virptelėjimo, o gal nelyg sapno audinį perrėžiančios netikėtos minklės, sugelsiančios ir atmintį, ir tavo paties nusitrynusį savivaizdį. Tai jau terapinė savipagalba.“

Filosofiniu žargonu, konkrečiai –­ Emmanuelio Levino žodžiais, tariant, žmogus neredukuojamas į sąmonės fenomeną, todėl neaprašomas. Jo visada yra daugiau, ir jis ateina iš aukščiau. Visada už teksto lieka likutis, kuris niekaip „neįsitekstina“, nors tu ką darytum, nors rašytum tūkstančius puslapių, kaip kad Sartre’as rašė apie Flaubert’ą. Jau matau rūškanus kai kurių literačių veidus: „Baranova vėl kaišioja savo filosofiją prie literatūros.“ Gavelis galbūt nesupyktų. Jis pats mėgo abstrakcijas, nesibaimino įsileisti į tekstą ne tik Joyce’o ar Kafkos, bet ir Aristotelio, Kanto, Platono, Camus, Ortegos y Gasseto ar kitų filosofų frazių. Negalėjau nepastebėti vienos jo nuorodos iš esė šioje knygoje, sakančios: „Lietuvių intelektualams būtų pravartu pasimokyti iš prancūzų mąstytojų intelektualinio įžūlumo. Šie su žaviu lengvumu išradinėja kaskart vis naujus pagrindinius filosofijos klausimus.“ Mokysimės, Ričardai, toliau mokysimės. Kiek leis jėgos, tiek įžūlėsime, nors, ko gero, ir neišeis taip žaviai kaip prancūzams.

Koks būtų buvęs Ričardas Gavelis, jei jis niekada nebūtų parašęs nė vieno literatūrinio teksto, jei būtų atsidavęs savo, fiziko tyrinėtojo, talentui, kas paaiškėjo iš Jono Grigo pasakojimo? Apie tokį Gavelį šiandien prisiminimų knygos neskaitytume. Uždari ne mažiau nusipelniusių visų gerovei mokslininkų gyvenimai ne taip domina skaitančiąją auditoriją kaip rašytojų. „Kaip laiku sužinoti, jog bendrauji su klasiku?“ – kiek žaismingai klausia buvęs studijų draugas tapytojas Leo Ray. Rašytojas – vis dėlto viešas žmogus. Gal Gavelis ir nebūtų norėjęs šios knygos (tokia mintis šmėkšteli ir Liutaurui Degėsiui). Tačiau niekas to neklausia mirusio autoriaus. Jei jau esi pažintas ir atpažintas, virsti ir visuotine kultūros vertybe. Tada visi tavo privatūs ar viešesni judesiai gali būti išviešinti ir papasakoti. Tampi gyvųjų „valios kalbėti“ įkaitu. Jei rašai dienoraštį tik sau, sudegink, ką parašei, tą pačią dieną. Priešingu atveju, kai jau pats to nepajėgsi padaryti, jokios užuominos, kad tai nepublikuojama, ar prašymai draugams (kaip kad Kafka prašė Maxo Brodo) gyvųjų nesustabdys. Būsi publikuotas ir perskaitytas iš įvairių, kartais ir tau nepavaldžių, svetimų perspektyvų. Galbūt Gavelio laikysena ir buvo tiksli, numatanti labai toli į priekį, – izoliuotis, nesuartėti, neprisileisti. Memuaristika neišvengiamai yra literatūrinis kanibalizmas, vien dėl žanro specifikos. Švelnus – jei spalvinamas pagarbia meile. Tačiau bet kuriuo atveju sukuriamas personažas, primenantis literatūrinį. Kiek prisimenančių – tiek randasi „Gavelių“. Juos vargiai subendravardiklinsi. Tačiau prisimenantis negali izoliuotis ir nuo savęs, kaip pasakotojo. Pasakojant apie kitą, prasideda interpretacija. Interpretuojame ne tik tekstus. Interpretuojame vienas kitą, kartu – save. Skaitome vieni kitų gyvenimus tarsi knygas, perpasakojame juos savais žodžiais. Šiek tiek mitologizuojame. Kartais paverčiame anekdotu, kaip kad mėgsta Kęstutis Navakas (žr. knygelę „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“). Šaržo autorius visada jaučiasi matantis giliau, todėl pakilęs aukščiau ir pranašesnis už savo sukurtus personažus – įsitaisęs visaregio vietoje. Šioje knygoje to nenutinka. Bandoma kalbėti ne tik „apie“, bet ir „su“, bandoma atgręžti praeitin ne per saldų, bet jautrų žvilgsnį. Lengva pasakoti apie tą, kurį dar vakar buvai susitikęs. Mirusieji draugai, anot Valdemaro Kukulo, pamažu tolsta laike, virsta abstrakcijomis, dvasiniais, intelektualiniais reiškiniais. Šiandien vis dar atsiranda pasiryžusių galynėtis su savo pačių atminties lagūnomis ir laiko atnešamu įvairaus neaiškumo ūku. Gali būti, kad greit jų neliks. Viskas trapu. Laikas nyksta greičiau, nei mes spėjame jį suvokti. Mūsų kartos pasaulis pamažu tuštėja. Ivanauskaitė, parašiusi įsimenantį tekstą apie, judviejų žodžiais sakant, „Ričardėlį“, jau išėjo jam paskui.

Gavelis mėgo į savo knygas įterpti pasakotojus, rašančius gyviesiems laiškus iš anapusybės perspektyvos. „Neduokdie tau kada nors taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš. Neduokdie su juoda neviltimi suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau“, – kalbasi su savo gyvuoju draugu Tomu Kelertu Leonas Ciparis „Jauno žmogaus memuaruose“. „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ – irgi pokalbis, nelyg laiškas, siunčiamas amžinybėn. Adresatas – jis pats. Turbūt ne vien kaip kūrėjas, bet visų pirma kaip įstrigęs (Rubavičius sakytų – įminklintas) atmintyje žmogus. Ir nutylėta potekstė labai paprasta: „Ričardai, tu vis dar esi čia. Mums tavęs kartais trūksta, savaip ilgimės ir vis dar – kaip mokam, kaip išgalim – prisimenam. Nepyk, jei Tau pasirodys, kad svarbiausius dalykus pamiršome, nepastebėjome, nesupratome. Mes stengėmės.“

 

Skaitytojų vertinimai


36795. Laikas ir jo ribos2007-04-09 14:28
Ar akmenys prisimena, ar medziai, zole, katinas suo prisimena? Ar jie tik turi savo koda-egzistencija, atgamina sava unikaluma, saugo ji ir atkartoja, ir nieko daugiau? Jie -tik didziulio audinio akis. Ar akis - audinys? Ar zmogus ka nors daugiau zino suvokia, iseina nors maza zingsneli uz savo ribu, ar jis taip pat tik atkartoja savo koda? Be abejones, jis tai daro. Sureiksmina ji iki absoliuto - save apgauna, pavergia save ir kitus, nubaudzia savu ribotumu. Dabartineje Lietuvoje ribotumas prievartauja laisve n stipriau ne Gavelio laikais. Rasytojui asmeninis kodas-kalejimas. Jis kuria jungtis, laiptus, jis megina perzengti riba.

36807. nekantra2007-04-09 21:48
Kada nors perskaitysiu. Patiko R.Gavelio apsakymai, apysaka " Galbūt" - įtaigus tyrinėjimas; aišku, " Vilniaus pokeris" ( be pabaigos niekinių skyrių), " Jauno žmogaus memuarai". O daugiau? Dar teks kai ką R.G. perskaityti? Ekonomikoje, socialiniuose apibūdinimuose dažnai prašaudavo pro šalį, buvo ego-tendencingas, netgi galbūt neskaitęs ekonomikos klasikų.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:18:37 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba