Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
 Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

TEATRAS

PRINCIPO JĖGA

ARBA TEATRAS PO STIKLO GAUBTU

Ramunė Balevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Masalskis spektaklyje "Įpročio jėga"

"Taip, Bernhardo gyvenimo apetitas nežmoniškas. Jis rašo apie tuštumą ir nebuvimą. Tačiau tai negali būti pati tuštuma, nes joje yra užkrečiamos jėgos. Judėdamas priešinga kryptimi, jis tampa energijos kanibalu, pasiverčia alkana pabaisa", - rašo Finnas Skårderudas, knygos "Nerimas. Klajonės po modernųjį aš" autorius. Galima sakyti, priešinga kryptimi juda ir Valentinas Masalskis, Nacionaliniame dramos teatre pastatęs turbūt didžiausio pasaulyje pesimisto ir pašaipūno Thomo Bernhardo pjesę "Įpročio jėga", paties autoriaus pavadintą komedija. Priešinga pirmiausia todėl, kad nesistengia žūtbūt atrodyti "šiuolaikiškas" ir per daug nesirūpina publikos poreikiais bei pomėgiais. Šiuo spektakliu Masalskis tarsi demonstruoja savą "principo jėgą": teatre nuosekliai teigti asmenines profesines nuostatas, iki tobulybės šlifuojant sceninį meistriškumą ir keliant nevienadienius klausimus.

Žiūrint spektaklį retsykiais apima jausmas, kad tai be galo impozantiškas Masalskio darbas - lyg būtų sau ir apie save. Kurdamas cirko meno vadovo Karibaldžio vaidmenį, aktorius pasimėgaudamas nardo savo paties sukurtų sceninių įvaizdžių jūroje ir būtent iš jų, iš savo artistinės prigimties bruožų ir net iš savų štampų (juos ironizuodamas) dėlioja nenusisekusio menininko, bergždžiai siekiančio profesinę mankštą paversti menu, paveikslą. O kiti personažai ir drauge juos vaidinantys aktoriai tėra instrumentai, kuriais groja (meistriškai, ne taip, kaip violončele) tobulybės manijos bei pagiežos aplinkinių ir savo paties menkystei apsėstas maestro. "Šitie žmonės / jūsų valioje / jie nieko neturi / jie jūsų valioje", - išrėkia Šarūno Puidoko Žonglierius. Jis vienintelis pretenduoja turėti savą istoriją ir nepasiduoti Karibaldžio-Masalskio manipuliacijoms. Aurelijos Tamulytės Anūkę ir Mariaus Jampolskio Klouną Masalskis vedžioja kaip sustingusias marionetes, o Irmanto Jankaičio Dresuotojas jam, atrodo, reikalingas tik tam, kad šiurpą keliančiu riaumojimu vaizdžiai pademonstruotų bendravimo pobūdį Karibaldžio trupėje. Ir, žinoma, kad spektaklio pabaigoje bėgdamas palube ir gesindamas šviesas nutrauktų repeticiją.

Bernhardas viename interviu yra sakęs: "Man atrodo, kad vaidinti mane nori vien aktoriai. Režisieriai greičiau šalinasi, nes uždirbsi iš to nedaug, o ir rizika publikos atžvilgiu pernelyg didelė, bet štai aktoriams šitie dalykai kai ką duoda, aš ir pats nežinau ką". Statydamas "Įpročio jėgą" Masalskis "užstato" talentingo artisto vardą, garantuojantį artipilnes sales, todėl rizika gal ir nėra didelė, nepaisant neįprastos Bernhardo rašymo manieros ir didžiausio dėmesio reikalaujančio teksto bei sceninio vaizdo asketiškumo. O aktoriams medžiagos iš tiesų yra daug. Paradoksali, filosofiškai anekdotiška istorija Masalskiui tampa pretekstu įrodyti savo puikų profesionalumą ir sureikšminti (o kartu ir pašiepti) apskritai menininko situaciją bei statusą. Masalskis reguliuoja publikos reakcijas, skatina vertinti, laikytis kokios nors pozicijos ir čia pat tas reakcijas gniaužia, čia manifestuoja tam tikras nuostatas, čia jas paneigia. Iš pradžių lyg stengęsis įbauginti ir užhipnotizuoti, pamažu jis vis labiau traukiasi nuo vaidinamo personažo, palikdamas vietos ironiškam Karibaldžio, o dar labiau savęs paties vertinimui. Spektaklio pabaigoje cirko meno vadovas, alinantis save ir terorizuojantis kitus dėl dvidešimties žiūrovų, keletą dešimtmečių diena iš dienos repetuojantis "Forelę" ir nesugebantis išgauti nė vieno darnaus sąskambio, tampa juokingas ir kelia gailestį. Žavus zongą primenantis intarpas apie Klouno kepurę praskaidrina pagiežos ir paniekos pritvinkusią atmosferą ir kartu leidžia atsiribojus pažvelgti į tragikomišką cirko artisto, trokštančio tapti "tikru menininku", situaciją.

iliustracija
Aurelija Tamulytė spektaklyje "Įpročio jėga"
Gintauto Trimako nuotraukos

"Įpročio jėgoje" Masalskis kalba ne tik apie vieną konkrečią repeticiją "Pasauliniame Karibaldžio cirke", o apskritai apie kūrybinio darbo kainą ir prasmę. Ir stilinga bei asketiška scenos aikštelė (dailininkė Renata Valčik) vaizduoja ne tik repeticijų kambarį, bet ir abstrakčią kūrybos teritoriją, kurioje "kūrybinės kančios" retsykiais įgauna nebefiktyvaus, nebeiliuzinio realumo: matyti, kaip aktoriai vykdo tikrai ne pačias lengviausias scenines užduotis, o ilgokų pauzių nejaukumas, sutrikdantis veiksmo iliuziškumą ir atribojantis nuo jo, priverčia kone fiziškai pajusti kūrybinio darbo nekomfortabilumą.

Nors spektaklis siekia apibendrinti, tačiau skaudi Karibaldžio likimo istorija, susiliečianti su paties Bernhardo gyvenimu, spektaklyje neišsikristalizuoja. Masalskis žongliruoja paradoksais, bet neakcentuoja Karibaldžio dramos, jo troškimo atkeršyti visam pasauliui už savo fizinę negalią bei talento stoką ("Ligoniai ir luošiai / tvarko pasaulį / viskas tvarkoma / ligonių ir luošių / Tai komedija / tai bjaurus pažeminimas") ir pagaliau visiško fiasko galutinai žlugus iliuzijoms. Spektaklis juda tikslia ir nuoseklia emocine trajektorija, ir komiškas pabaigos akcentas, kai į repeticiją įsibrauna girtas Dresuotojas, atrodo logiška jos pabaiga: tai, kas pradžioje kaustė įtampa ir baime, kas rodėsi nekasdieniškai reikšminga, dabar tampa komiška ir atsiveria visa savo beprasmybe. Tačiau asmeninė artisto drama lieka kažkur už spektaklio ribų.

Mano manymu, šis "žmogiškasis" aspektas spektakliui tikrai nebūtų pakenkęs, greičiau palengvinęs jo kelią publikos link. Dabar atrodo, kad Valentinas Masalskis orientuojasi į idealų savo įsivaizduojamą publikos modelį: ji turėtų būti labai atidi ir sutelkusi dėmesį į sceninį vyksmą, nusiteikusi intelektualiniam aktyvumui ir... pasiduodanti manipuliacijoms. O žiūrovai, kurie teatre tikėjosi dėmesio sau (ne pataikavimo), t.y. ieškojo situacijų, personažų ar bent atskirų motyvų, kurie jiems būtų pažįstami, su kuriais jie galėtų identifikuotis, ko gero, bus šiek tiek sutrikę ar nusivylę (nors, žinoma, ne taip, kaip po "Publikos išplūdimo"). Tačiau pasirengę savotiškam intelektualiniam nuotykiui arba tiesiog stebintys Masalskio profesinius "manevrus" greičiausiai patirs malonumą. Keista, bet racionaliausiai šitą dalyką komentuoja pats Bernhardas: "Svarbiausia, jei tas kažkas (dramaturgas savo dramos kūrinių nevadino pjesėmis, tai, pasak jo, "kažkas teatrui" - R.B.) neteiks malonumo, vadinasi, jo ir nevaidins, ir man visiškai nėra dėl ko jaudintis".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:17:48 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba