Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
 GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

ESĖ

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

IR NEPADĖS NIŪRUS ĮSIŽIŪRĖJIMAS Į VEIDUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės nuotrauka

Kai kurie pažįstami mano, kad fotografuotis nemėgstu tik dėl to rando. Vaikystėje žaisdavau viena. Įprotis - išliko. Nes dabar kartais irgi žaidžiu su savimi. Kortomis, šachmatais ir fantais. Bjauriausia būna, kai iš megztos kepurės ištraukiu sulankstytą raštelį, kuriame mano pačios ranka būna užrašyta bėgti krosą (kad atgaučiau auskarus, kurie yra vonioj ant lentynos). Vakar sukau galvą, kaip su savimi pažaisti slėpynių. Po kelių valandų bevaisio, bet sekinančio galvojimo paskambinau kaimynui ir paklausiau, gal jis žino, kaip galėčiau viena pažaisti slėpynių arba bent "trečias bėga". Kaimynas uždengė ragelį delnu, kažką greitai pasakė žmonai, paskui vėl atidengė ir rūkydamas ėmė pasakoti, kaip jie iš ryto Verkiuose išsikasė du krūmelius bepražystančių žibučių. Paskui pasisiūlė į parką nuvežti ir mane, jeigu norėčiau, tai ir tuojau pat.

Kai prieš trisdešimt ketverius metus iš visų jėgų pasispirdama su rogėmis čiuožiau nuo kalniuko (irgi pati sau viena), užvažiavau ant polydžio akmens. Dėjau viršutinę lūpą į priekinę rogių geležį, šilta srovelė per kailinius varvėjo žemyn, tarsi kailiniai būtų ne paltas, o perskrostas tikras triušis. Žiūrėjau po kojom ir mačiau, kaip parašyta viename amžiname tekste, "kokį akinamą baltumą prisimena sniegas, paragavęs kraujo". Močiutė išdavikiškai pasodino mane į ką tik nokautavusias rogutes ir nuvežė iki vaistinės, nes išgirdusi, kad lūpą tikriausiai reiks siūti, ėmiau žviegti, paskui žagsėti ir, aišku, nuoširdžiai pažadėjau per gimtadienius neprašyti jokių dovanų. Nusipirkome tepalo -"keletą kartų per dieną vatos tamponu patepti pažeistą odą", bet kairėj pusėj ant viršutinės lūpos liko randas. (Michailai... Kai numirsiu, karste būtų gerai pridengti jį nesunkaus augalo šakele.)

Dabar, tomis dienomis, kai būnu gyva, randą meistriškai uždažau persiko spalvos lūpdažiu, bet iš tikrųjų nemėgstu fotografuotis ne dėl jo. Kaip primityvios Afrikos gentelės žmonės esu įsitikinusi, kad fotografuojantis kiekvienoje nuotraukoje lieka dalelytė sielos. Tai dar būtų nieko. Bet jei fotografuočiausi dažniau ar rasčiausi viešumoj kitais patikrintais būdais, savastis imtų pasitraukti ir iš tekstų: puslapių darytųsi vis daugiau, o manęs juose - vis mažiau. Keletui labai garsių žmonių jau yra taip atsitikę, tačiau kai vienam apie tai užsiminiau, jis iš paskutiniųjų stengėsi tai paneigti, supyko, dabar nesisveikina. Autografų nemėgstu dalyti irgi dėl panašios priežasties. Jei kas nors vis dėlto prispiria, rašau tą patį: "Slegiama neperskaitytų knygų naštos, sveikinu Jus kokia nors citata". Tarsi kai ką užrašau, bet dukart paneigdama numanomo turinio galimybę.

Bet šiaip tarp žmonių man būti patinka. Ypač - tarp savų. Jiems net pašoku kartais ant stalo sudaužydama keletą nebrangių indų. Ant stalo, paslaugiai padedama svečių, kurių pavardžių jausdama kaltę paprastai nebeprisimenu, užlipu vakarui jau baigiantis, atsisveikinant tada bučiuojamasi ne tik vienas su kitu, bet ir su paltais. Kaip gaila, kad šiurpiai erotiška šokių ant stalo arba ant fortepijono epocha pasibaigė, nutrūko per Antrąjį pasaulinį karą it prisegta ažūrinės kojinės gumelė.

Minioj nepažįstamų irgi jaučiuosi laisvai, - vakar su dviem vaikais buvau parodoj "Hobis 2003", ten pardavinėjo ir veislines kates. Į parodą - bėgte bėgom, snigti ėmė aštriomis taisyklingos formos kruopomis, tarsi aukštybėse kažin kas būtų ardęs "jūros putos" pakuotes, į kurias dedami itin dužūs daiktai (irgi kažkieno savastys). Šešerių metų berniukas, kurį vedžiausi už rankos, pasakė: "Nepirkite kartu šuniuko ir katės, nes tarp jų gali įsiliepsnoti neapykanta". Tą berniuką - myliu. Už - perspėjimus. Už alergiją išblyškusiais žiedais žydinčiai akacijai kieme, už mano mėgstamo poeto svaigių eilėraščių mokėjimą atmintinai. (Jei pavyks, viena tokio eilėraščio eilute užbaigsiu šitą esė.) Parodoj apžiūrėjau įdomiausius eksponatus - vyrus, besirenkančius meškeres. Jiems visada pavydėjau vienos savybės - gebėjimo kuriam laikui pamiršti visus dalykus dėl kokio nors vieno. Ką jie bedarytų - mylėtųsi... Teptų mentele cementą ant plytų. Plauktų per upę. Gertų. Ar rašytų knygą. Jie rinkosi meškeres stumdydamiesi ir neatsiprašinėdami, išsipešiusiais iš džinsų marškiniais, mindydami iškritusias iš kišenių pirštines, daug kartų perklausdami pardavėjo techninių subtilybių. Vyrai panašūs į vaikus pirmiausia ir yra dėl šio gebėjimo. "Tai perkam kačiuką ar ne", - barbendamas į narvelį pirštais jau prie kačių dalykiškai klausė vienas šalia stovinčios žmonos. Katė plėšriomis žydromis akimis žiūrėjo į vyrą, žmona tokiomis pat akimis - į katę. Bet ir į kažką daugiau. Moteris tuo pačiu metu braukė delnu sijoną, dairėsi, viena smegenų dalelyte buvo vakardienoj ir rytdienoj. Reikėjo daug ką permąstyti. Santuoka man pasirodė panaši į tūkstančius kitų. Kaip pasakytų Rushdie: "Jis ją vedė, kol ji nespėjo apsigalvoti, bet taip ir neišmoko atspėti jos minčių" .

Dabar atsitiko vienas toks visai nenumatytas, keistas ir naujas dalykas, pamažu virstantis klaikiu, - į pašaliečiams uždarą mano gyvenimą, į šiuo metu linksmą sprogstančių medžių spalvos vienatvę įsibrovė internetas. Atsidarau kompe vieną savaitraštį, jame spausdintą savo tekstą, o po juo - keliolika skaitytojų laiškų. Tikrais vardais beveik niekas nepasirašo. Atsidarau kitą, po juo - dar daugiau. Nesu tokia kvaila, kad nesuprasčiau, jog ne manęs tiems žmonėms reikia. Jie kalbasi vienas su kitu, o tekstas yra tik pretekstas anonimiškai susitikti žydroje ar žalsvoje erdvėje. Į procesą ėmiau klimpti nevalingai. Iš pradžių maniau, kad tekstas - pretekstas atsitiktinis, bet pastebėjau, kad tam tikri žmonės pasirodo tik po tam tikrais tekstais. Arba tik po tam tikromis pavardėmis. Kartais įsižiebusi diskusija sukibirkščiuoja esminėmis vertinimo tiesomis, pralenkiančiomis spausdintą žodį. Keliasdešimt kartų skaitant laiškelius, autoriai pamažu įgyja charakteristikas, pavidalus, temperamentą, intelektą, skonį, pomėgius ir net veidą. Banaliai tariant, imi matyti jų akis ir girdėti jų širdis. Palankusis pasirodo visada ne po literatūra, bet - po tekstais apie politiką. Aistringai diskutuoja dėl karo Irake. Beje, tikrai, kada tas sumautas pokaris baigsis. Kaip sako viena pramokusi angliškai mano kolegė, globalines sumaištis išgyvenanti kaip asmenines, "linkiu jiems laimingo hepiendo, bet nepagautas - ne huseinas". Kito žmogaus laiškas mane tiesiog pribloškė. Po viena sena mano esė apie Estiją ir apie bestijas Udrelis rašo, kad tekste minimas Talino restoranas iš tikrųjų vadinasi ne "Garlic", bet "Baltazaras", ką, jis spėja, mano estų kraujo draugė pamiršo. Nepamiršo. Ir aš nepamiršau. Tiesiog minimo pavadinimo reikėjo dėl česnako (garlic - angl.) ir neūžaugos (karlik - rus.) sąskambio, kad būtų aišku, kaip juokingai estai kuria naujas prasmes aspiruodami skardžiuosius priebalsius. "Baltazarą" - paaukojau. Tas žmogus preciziškai demaskavo netikslią detalę. Netiksli detalė kada nors gėdingai demaskuoja autorių. Aš atsiprašau. (Ypač - Baltazaro.) Daugiau taip nedarysiu. Ir dievaži, jei kada nors nebeatsiminsiu, kad restorano "Sakura of Tokyo", kuriame buvau 1995-ųjų balandžio mėnesį, adresas Ilinojaus valstijoje yra: Naperville, 1163 E.Ogden ave. (indeksas 60563), net sau nebepasakosiu, kokia ten atsitiko šiurpi istorija su japone padavėja ir mediniame valties formos inde suši užsisakiusiu nebyliu.

Bet svarbiausi laiškai yra dar kito žmogaus. Vienas vyras, slapyvardžiu Raktas, man ėmė rašyti nuolatos. Laiškus išsiunčia vidurnaktį arba auštant. Tarsi būtų visavertį gyvenimą naktimis gyvenantis vampyras. Kartais jo laiškas būna du trys taiklūs žodžiai, kartais net keliolika ritmingai pulsuojančių sakinių. Rašo apie tekstus. Bet kartu norėdamas suprasti, kas aš per moteris. (Tuo mes itin sutampam: kas aš per moteris - ir ar moteris - norėčiau suprasti irgi.) Rašo ir tada, kai nuo išspausdinimo jau būna praėję pakankamai laiko normaliam žmogui esė pamiršti. "Įsėlinau į Tavo tekstą pro man vienam žinomas girgždančias duris. Patiko ramus irzlumas ir irzlus ramumas. Lauksiu knygos... Bet lauksiu jos kaip Tavęs... Tikriausiai bus žiema. Ant ąžuolinio gelumbe aptraukto stalo bus padėta tik duonos ir vaisių. Už lango, nudažyto atsilaupiusiais dažais, snigs smulkiai prirašytais lapais, iš jų darysis šiurkščios pusnys. Židiny spragsės malkos, primindamos, kad kažkur vyksta karas. Tolimas, ir todėl kambaryje taps tik jaukiau. Tingus katinas murks man ant kelių, sėdėsiu supamajame raudonmedžio krėsle, kambarys skendės tabako dūmų prieblandoje. Žinau, netiki, kad rastume pilnatvę vienas kito glėbyje. Jis pajuto jos įtemptą delną savo pakaušyje, tyliai lūpomis smegtelėjo į karštą jos pusiau pravirų lūpų kamputį, slystelėjo, surado, ir visas pasaulis iš karto pasidarė tamsiai rožinis. Čia - Nabokovas... Kuris, esu tikras, Tau patinka". Tame kiek infantiliškame, į galą net juslingame laiške mane užkniso tik daugtaškiai, vertimas ir žodis - glėbyje. Kai tik kas nors ištaria žodį "glėbys", susimąstau, kas tai yra, ir vaizduotėj iškyla Rusecko XIX a. "Pjovėja" (su anonimiškomis varpomis sterblėje).

Laiškais ir ypač pastaruoju autorium susidomėjau, be abejonės, dar ir dėl to, kad šlyja (tiksliau pasakius, dyla) santykiai su Michailu. Savo draugą taip vadinu juokais, nes vienintelė knyga, kurią jį priverčiau perskaityti, buvo Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita". Jis ėmė skaityti ir pasakė: "Grabe mačiau skyrius apie Pontijų. Aš juos praleisiu". Jaučiu, kad dar šį rudenį penktadienio vakarais jo laukdavau labiau. Du kartus net pasitikau stotyje. O dabar, kai nuo pažinties jau praėjo pusmetis, su siaubu prisipažįstu, kad šiokiadieniais jį atsimenu, jei kas nors namuose sugenda. Skambutis, čiaupas. Praėjusį penktadienį jis susitiko senamiesty su draugu ir kažkur gėrė alų. Grįžo vienuoliktą. "Pasakojai savo draugui ką nors apie mane? - paklausiau. - Nenoriu, kad svetimi apie mus ką nors žinotų". "Sakiau, kad kai atvažiuoju iš savo sušikto miestelio, tu kartais jau tingi pakelti užpakalį nuo lovos. Kad kai rūkau naktį virtuvėj prie lango, tavo kieme po akacija iš kažkur ima rinktis apšviesti japonai, ir man atrodo, jog pasaulis susideda iš Japonijų, aš susidedu iš gabalų, kaip traukinys, kuriuo atvažiuoju, - iš vagonų, o tu esi geiša, kurios šaldytuve yra barščių". Pradedu juoktis, nes suprantu, už ką tą žmogų šiek tiek mylėjau. Michailas nežino, kad pavasarį į užsieniečių nakvynės namus mūsų kieme ima važiuoti turistai. Su vienu japonu duktė mobiliuoju telefonu siuntinėjasi žinutes. Jo pavardė - Abė. Atsigulusi imu derinti japono pavardę su jos vardu - Goda Abė. (Berods siaubų kūrėjas S.Kingas sakė, kad prieš užmiegant mažos problemėlės virsta didelėmis.)

Žinau, kad greit Michailas ims atvažinėti kas antrą penktadienį. Paskui - vieną kartą per mėnesį. Vėliau kartais paskambins telefonu. Nei jam, nei man dėl to nebus labai nyku. (Be reikalo kai kurie žmonės mano, kad nuspėti ateitį yra įdomu. Tai yra liūdna.) Kai pirmą kartą Michailas pasiliko pas mane nakvoti, buvo apsirengęs juodais džinsais ir tamsiai mėlynais languotais flanelės marškiniais. Tada paprašiau, kad prisiektų, jog niekada nekalbės apie tai, kas bus, nes aš galvoju tik apie praeitį ir "grabe mačiau" tai, kas gali įvykti. Kokio nors ateities planavimo skyrius praleidžiu kaip jis Pontijų. Bet vis tiek žinau, kad Michailas grįš gyventi pas motiną į savo miestelį ir tuoj gyvens taip, kaip gyveno iki manęs. Ir kada nors, prisiminimuose, jis ir jo mama, kurios girdėjau tik balsą telefonu, man ims atrodyti kaip sunkiai su mažo miestelio stichijomis kovojanti pora iš kito Abės, iš jo knygos "Moteris smėlynuose": "Juk iš tikrųjų ir dykumoje auga gėlės, gyvena vabzdžiai ir žvėrys. Vis tai gyvos būtybės, sugebančios prisitaikyti..." Kai Michailas ims skambinti tik per Naujuosius metus, suprasiu, kad aš - prisitaikyti nesugebėjau. Vėliau irgi stengsiuosi, bet tragiškai nieko neišeis.

Internetas patogus dar ir dėl to. Taikytis - niekas neprašo. Mylimųjų laiškus galima skaityti patogiu laiku. Įsitrauki į pokalbį tada, kai esi pailsėjusi ir laiminga. Pastarosiomis dienomis būna taip, kad skaitydama straipsnius ir nuomones išsėdžiu prie kompo kelias valandas. Turiu sąžiningai prisipažinti, kad ieškau vien to Rakto laiškų. Keliuose savaitraščiuose, po kiekvienu straipsniu. Gal noriu jį perprasti, o gal - surasti. Raktas nesuka sau galvos, kad kartais atsakinėja į jį permušančias pastabas neintelektualiai, vaikėziškai, meta atsainiai bet ką, kas užeina ant seilės. Paskui lyg nusikaltęs vaikas atsiprašo. Neseniai radau laiškelį, kuriame praneša, kad išplaukia laivu saulėtame denyje, dryžuotame šezlonge. Grožėsis sidabriniu vandens paviršiumi ir net būdamas toli mintimis liks su manim. Nesuprasi, ar tikrai, ar tiesiog susirgo stipriu gripu, kai akyse matosi žvaigždės ir juostos.

Laimingi laikrodžių neskaičiuoja, bet jaučiu, kad tas sėdėjimas prie kompo iš manęs visko atima per daug ir ima varyti iš proto. Žinau, ką šioje istorijoje kiekvienas man patartų. Ypač sveikieji. Pabandyk kompą išjungti ir neįjungti bent dvi dienas. Pamažu - atprasi. Elektroninių laiškų gaunu palyginti nedaug, visi - iš moterų, kai kurie - iš vieno į pensiją Kanadoj išeinančio genetiko. (Tol tyrinėjo psichinių ligų paveldimumą, kol kuoktelėjo pats.) Niekas be atsakymų per kelias dienas nenumirtų. Bet negaliu. Jei po darbo kompo neįsijungiu bent pusantros valandos, imu girdėti, kaip jame tie man ir ne man rašantys žmonės ima kalbėti, šnarėti, kažkokiais mažais pavidalais lįsti iš kompo lauk ir barškėti ant klaviatūros plikais purvinais padukais. Tada pribėgu, paspaudžiu mygtuką, monitorius nuviečia tamsą ir akimirksniu nurimstu. Nesvarbu, kad nieko nauja nerandu. Užtenka senų laiškų. Nagrinėju jų sintaksę. Kableliai gali apie žmogų pasakyti tiek pat daug, kiek intonacija. Iškenčiu tik vienintelį penktadienio vakarą, nes atvažiuoja Michailas. Jis negalėtų žiūrėti į mano nugarą. O aš imu nepakęsti to, kad jis negalėtų. Prasideda prakeiktas taikymasis.

Pamažu ėmė irti namai. Grįžtu iš darbo, iškepu mergaitei blynų arba žuvies, ji kur nors išeina su draugėmis, o aš sėdu prie kompo. Lubų kampuose primegzta voratinklių. Ant gyvatuko kaip aštuonkojai kabo seniai išdžiūvusios juodos ir violetinės pėdkelnės. Vonios ir sienos sandūroje kaupiasi pelėsiai ir kalkės. (Su "Cif" - nebenusivalo.) Po kambarį, kuriame miegu, ėmė skraidyti kandys. Po keliolika, trikampiais, su vedliais viršūnėse - taip į šiltuosius kraštus skrenda paukščiai. Naktį - dingsta. Tikriausiai kaip maži auksiniai paukšteliai tupi mano megztuko su siuvinėtomis uogomis sode ir kapoja kapoja vilnones vynuoges. Sienose atsirado tinko trūkių nuo pravažiuojančių traukinių... Mylėjimasis su Michailu darosi juokingas. Paskutinį kartą ant mūsų nukrito medinis karnizas. Su abiem tamsiai mėlynom užuolaidom. Michailas ramiai jį vėl pakabino. Bet jis tuoj vėl kris. Turbūt - antradienį. (Jei būčiau jam papasakojusi, kaip auksiniai paukšteliai kapoja vilnonius mano vynuogynus, jei būčiau papasakojusi, kad karnizas yra tik nereikšminga globalaus namų irimo dalis, nebūtų supratęs. Būtų pakraupęs.)

Apie laiškus kompe ir apie Raktą pasakoju tik vienai draugei. Vos išklauso, nes ją nuolatos iš kito kambario kviečia serganti mama. Sako, visai nupušai. Tau per keturiasdešimt metų, tave kvailina kažkas iš pažįstamų. Tarp nepažįstamų negali būti tokių subtilių atitikimų, kuriuos neklysdama jauti ir čia pasakoji. Ji - teisi.

Raktas, pavyzdžiui, gali būti mano kaimynas. Tas, kuris kasė Verkiuose Raudonojoj knygoj uždraustas skinti žibutes. Pakankamai mane pažįsta. Esu davusi jam kaip niekam kitam bent keliasdešimt interviu ir blaiva, ir pakaušusi. Kažkodėl niekur neišspausdino. Ir nuotraukų mano turi. (Kai jis mane fotografavo, nejutau, kad kur nors iškeliautų siela.) Vakar jo žmona pakvietė išgerti arbatos. Nervingai čiulpiau cukruotą imbierą ir visą laiką niūriai žiūrėjau jam į veidą. Paskui, lyg tarp kitko, paklausiau: "Kaip tau atrodo, žmonės, kurie reiškia savo nuomones internete apie laikraščių straipsnius, "Delfi", yra normalūs ar "čiochnuti". Jis neatsisukdamas nuo židinio pasakė: "Normalūs "čiochnuti".

Antra vertus, tas žmogus gali būti ir koks bendradarbis. Robertas iš pirmo aukšto. Nuolat susipykstam, paskui vėl susitaikom. Santykiai - familiarūs. Per gimtadienius jis net leidžia užsikabinti ant nosies jo akinius, kainuojančius šešis šimtus litų, nes pasaulis per juos man išsikraipo kitaip.

O gali būti ir taip, kad tas vyras apie mane yra tik girdėjęs. Juk ir aš eidama gatve susitinku daugybę žmonių, apie kuriuos atsitiktinai žinau svarbių, jų biografijas pakeitusių dalykų, o jie manęs net iš matymo nepažįsta. Jei taip, tai to žmogaus neatspėsiu niekada... Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus. Nes jis - gali būti bet kas. Nes jis - kompiuteryje gali būti - ji. Jis - gali susidėti iš kelių žmonių. Ir vyrų, ir moterų. Man rūpimo Rakto patikęs laiškas gali būti tas vienintelis, su Nabokovo citata. O daugelis kitų (su tuo pačiu slapyvardžiu) - iš įvairiausių žmonių. Juk ir pati dariau prieš dvi savaites tokį triuką. Pasiunčiau laišką, norėdama sužinoti apie Raktą daugiau. Drastiškai paprieštaravau jo nuomonei apie apsiskaitymo žalą rašymui. Pasirašiau ne nauju, bet jau egzistuojančiu Margaritos slapyvardžiu. Paskui išsiunčiau dar vieną, bet jau pasirašiau Pablo. Paskui siunčiau dar ir dar. Kai kuriuos laiškus adresavau sau. Tuoj pažiūrėsiu, ką jis tada atsakė. Keista. Neatsimenu. Šitas pertaras mano ar tikrojo Pablo, kuriuo tik pasirašiau. Kur aš tą dieną prasidėjau, kur pasibaigiau?

Galų gale nusispjaut. Į Raktą - irgi. Jie visi tik susitikinėja žydroje ir žalsvoje erdvėje. Žaidžia vieni su kitais slėpynių ir "trečias bėga". Ta moteris. Ji parašė iš Amerikos. Užmiršau slapyvardį: "Ačiū už tikrumą. Linkiu daugiau žmogiškos šilumos Tavo mergaitei ir Tau su naujai susirastu žmogumi..." Kokios - šilumos? Su kokiu - žmogumi? Su Michailu gal? "Grabe mačiau". Jei dar kartą nukris karnizas arba jis neišgaudys kandžių... dantimis. Esu sena ir tvirta kaip sovietinis tankas. Švelni - kaip tarka. Kai pamirštu namie priekinius dantis, mėsainį stoties Makdonalde susikarpau manikiūrinėmis žirklėmis. Vienąkart, kai niekas nematė, prisidegiau cigaretę nuo grabnyčios. Einu per žmones ištinusiom kojom, stumdydama juos alkūnėm ir lipdama ant nuospaudų. Įžeidinėdama ištikimiausius ir jautriausius. Kartais rytais beveik jėga atimu vairą iš pažįstamos vairuotojos ir dvi stoteles pavairuoju troleibusą, kad visi, po velnių, nors kiek pavažiuotumėm greičiau. Ta, kuriai visi tie žmonės rašo, kai jie kalba ne apie tekstus, - tėra pasakotoja. Pati nuo jos visiškai skiriuosi. Melavau. Neturiu jokio rando ant viršutinės lūpos (kairėj). Nors tikrai buvau užvažiavusi ant polydžio akmens. Ir šiltas kraujas tikrai varvėjo per vaikiškus kailiniukus, tarsi tai būtų ne paltas, o perskrostas triušis. Ir mačiau, kokį akinamą baltumą prisimena sniegas, paragavęs kraujo. Ar - pati mačiau? Ar kitas žmogus, t.y. pasakotojas, matė? O aš tik panaudojau jo įspūdį. T.y. ne įspūdį net, bet tekstą, į atmintį rėžte įsirėžusį fragmentą. Visai susipainiojau per tuos prakeiktus interneto "rašytojus". Tie žmonės, kad jiems serveris vienąkart išsilydytų, nesupranta, ką daro. Skambinsiu kaimynui - įdomu, serveris gali išsilydyti ar negali. Iš viso matė kas tą serverį kada nors ar ne. Ar jis kaip kompas, ar bangos kokio nors dažnio, ar kaip kas? Kai iš arti pamatysiu serverį, turbūt prasidės Paskutiniojo Teismo diena. Raktas nežino, kam rašo. Pablo nežino, kam rašo. Margarita - irgi. Michailas, tiesa, ačiū Dievui, tikrai egzistuoja. Jo ir reikėtų laikytis, kol tapsiu viena. Vis dėlto su Michailu mus sieja pusė metų bendravimo, su Raktu - niekas. Tik tegul penktadienį sutaiso durų skambutį. Jei paprašyčiau Slavkos iš kiemo, pataisytų rytoj, bet "Senukuose" yra pirkti skambučių su rusiškomis melodijomis. Slavka nupirks kaip tik tą. Kai užsuoktų penktadienio vakare "Step do step krugom...", akimirksniu pasijusčiau moteris smėlynuose (ir be aliuzijų į Abę). Raktą reikia išmesti pirmiausia iš kompo, paskui - iš smegenų. Bet kaip? Dabar, tuoj pat, pasiųsiu jam paskutinį laišką. Nėra jokių minčių, bet atsiras, nes verdu iš pykčio kaip smala. Turiu tam žmogui viską pasakyti dviem trim sakiniais ir pasirašyti taip, kad jis vienąkart atsigostų... "Raktui - Giedra. Niekada man neberašyk. Moteris, kuriai siunti laiškus, neegzistuoja. Jei tave surasčiau, prieičiau ir kaip vožčiau atsivėdėjusi į lempą - iš tikrųjų visas pasaulis iš karto taptų tamsiai rožinis. Viskas yra atvirkščiai. Nes, kaip sakė vienas poetas, kuris, esu tikra, patinka mums abiem - "tu gyveni, o aš tik vaidenuos".

 

Skaitytojų vertinimai


2154. Margarita2003-05-03 21:59
Kad iki tiek išgarsėsiu,negalėjau nė sapnuoti:)Ačiū Giedra:))Tiesa nepastebėjau kur pasinaudojote mano nick`u,bet vis tiek malonu.Ir tekstas geras.Tikrai,grįžkit į Šatėnus:)

2156. Neraktas2003-05-03 22:14
Dieviškas esėjus. Neatsimenu, kada skaičiau tokį nuostabų lietuvišką tekstą. Net šiurpuliai eina per nugarą!

2162. xX2003-05-04 15:07
Patariu paskirti pasimatymą (realų) su tuo  R a k tu  ir vožti jam į lempą. Viską nufilmuoti Betacam`u ir išplatinti per BBC ir kitus pasaulį apraizgiusius kanalus. Pasaulis mažas. Žinos, kaip mylėtis su autore svajonėse; išplaukti atsargiai nepalietus sudrėkusių lūpų; tvirtai apglėbti kaip išdžiūvusius žagarus, nešamus į vėsios nakties laužą (nors archyvai rodo, kad to kaip tik jo svajonėse nebuvo). O kompą galima atiduoti į vaikų namus.
Manau, kad tai vienintelė išeitis.

2166. @2003-05-04 20:21
Tai kaip ten su tom vestuvem? Bus ar nebus?

2169. Michailas2003-05-05 09:50
@-ai Skambuti sutaisiau. Bus.

2170. Michailui2003-05-05 10:10
Reikia dar čiaupą sutaisyti. Vanduo varva, kiek gi galima?

2188. @2003-05-05 16:12
Kada? Rudeni sake, kad link pavasario, o sito liko tik kelios savaites.

2195. Antanas2003-05-05 22:54
kaip prikalbėti autorei gražių žodžių,kad kiti to nesužinotų?

2203. Patarimai2003-05-06 09:33
Antanui: Sužinokit autorės el. pašto adresą. Sunki užduotis. Patarimas autorei: Imunitetas greitai neatsiranda. Kantrybės!

2216. Patarimas 22003-05-06 21:53
Ponas Antanai pacituokite koki saunu rasytoja (pageidautina meiles dialoga) ir apie jus parasys kaip apie pona xX

2222. Margarita to Antanas2003-05-06 22:07
Na ir man ką nors parašykite,juk autorė buvo pasipuošusi mano suknele.

2225. xX2003-05-06 22:28
Ponas xX yra citavęs du kartus: poną Sokratą apie brangesnę tiesą ir poną Imanuelį Kantą apie, berods, kategorinį imperatyvą. Pono Nabokovo tikrai necitavo, labai sunku būtų iš atminties cituoti, o Приглашение на казнь reiktų kažkur lentynose ieškoti. Ir apskritai, ponas xX nemėgsta citavimų, net moksliniuose straipsniuose vengia (tiksliau, tingi). Ir iš viso ponas xX nėra joks ponas. Kaip jau minėjau - fizikas, kartkarčiais užklystantis į filologų kiemelį. (Pasisemti idėjų, tarp kitko. Nes Fizikos pasaulis pritrūko kvarkams pavadinimų - žavusis, keistasis (ne atraktorius) etc. -- atsiverčiu Nature 3 May 2003 ir randu New subatomic particle found: Mysterious quark blend hints at what holds atoms together.)

Nenoriu priekaištauti eseistei, nes ji lyg ir privalo tiesą užtempti ant siužeto porėmių, ir ta tiesa be abejonės išsitampo, bet visada galima patekti archyvan ir pasitikslinti detales. Archyvas ana ten, aukščiau, kur parašyta | Archyvas | Redakcija | . Spausti ant archyvo. Ačiū. Sėkmės.


2227. Antanas (kirtis ant galinės a)2003-05-06 22:39
O kaip žinoti, kuri margarita esi? Tikroji ar apsimestinė?

2229. Margarita2003-05-06 22:50
Man nerašo laiškų Raktas!Dabar patikėsite,kad esu tikroji?

2230. ?2003-05-06 23:41
nieko nebesuprantu

2234. Klaustukui2003-05-07 10:17
Klaustuk ko gero nepasivysi, bet gali bandyti, jau minetas Archyvas pazymetas |Archyvas|

2238. Gyvos moterys2003-05-07 18:39
Galetu autore dazniau keisti vaidmenis, nes ese-scenos keiciasi, o heroje ne. Negi moterys tokios vienodos? Ir... neidomios. Nemanau. Neidomu tik tyrineti savo gyvenima, idomiau butu jame kazka atrasti (duris is liguistu busenu). Tukstanciai moteru autorei padekotu, ir vyrai atkreiptu demesi.

2239. kunix to 17)2003-05-08 03:01
autore siekia, atvirksciai nei norite, kad tukstanciai(na bent vienas) vyru jai padekotu, ir moterys atkreiptu demesi i juos...:)

2245. pesimistas2003-05-08 11:13
Man tai pasirode zymiai blogesnis nei tieji pas Visockaite J. Lyg ir isseko tetulyte. O gal klystu. Siaip jau nykioj Platelio kudroj vistiek sisbeitas.

2247. Ana Karenina to 182003-05-08 11:24
Aciu, kad ginate negyvas moteris. Aš, atrodo, viena is ju, bet turiu vilties, kad mano traukinys dar atvaziuos.

2252. xX2003-05-08 13:14
Mieloji mano Margarita. Šiandien ar rytoj šis numeris užsidaro. Ir iškeliauja į Dausas. Išties mes dažnai elgiamės neatsakingai, nes per daug įsisvajojame (laisvu nuo darbo laiku), lengvai gundome šilkinėmis mintimis, švelniai glostome nuo šalčio pašiurpusią odą, kažkaip pabrėžtinai skiriančią mūsų vidų nuo išorės, neaišku dėl ko tūžtame, sakome kažką visai nesusimąstydami, ir taip prasibrauname į vidų, nors turėtume tik paliesti, tik prisiliest... Aš nenoriu mylėtis su autore, nenoriu pirkti jos būsimo romano už pinigus, nenoriu pakviesti jos užvertus galvą žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Ne todėl, kad mes štai atsiradome ir tuoj tuoj išnyksime, o žvaigždės amžinos. Realiai, nenoriu realiai. Ir ne todėl, kad laikas yra tirpstanti esencija, pabėganti ir negreit besugrįšianti.
Tik vis dažniau pasimetu, kas yra tikra, o kas yra tik mintys, nesvarbu, kur jų šaltinis bebūtų. Baisiausia tai, kad internetas tuos du polius visiškai paneigia. Ir nebežinau, ar aš pats tikras esu. Kaip ir Tavo tekstas. Nežinau. Aš irgi taip gyvenu, ir bandau prisitaikyti prie naujosios tikrovės, Naujosios Tvarkos. Jei neprisitaikysiu - natūrali Darvino atranka mane suvalgys. Turiu tam jėgų - ir priešinuosi. Nes žinau, kad sudėtinga ir paprasta yra vienas ir tas pats, tvarka ir chaosas - irgi. Tikrovė ir menamybė - juo labiau. Rašyk - reiškia nerašyk, o nerašyk - reiškia rašyk. Aš dabar rašau, nes nerašau.

2255. homeras2003-05-08 15:37
Tik nereikia pykti ant interneto. Šią istoriją papasakojo jau Homeras, kurio nebuvo, o perpasakojo F.Kafka ("Sirenų tylėjimas"). xX –klasikinis protoburžua (ne proto, bet pirmasis) Odisėjas, o menininkė –Sirena. P.S. psichoanalitinė mūsų istorijos interpretacija (puiki) in Renata Salecl "(Per)versions of Love and Hate ", Verso, London,1998

2257. Renata Salecl2003-05-08 16:03
(Per)Versions of Love and Hate

Synopsis
In an effort to examine why love and hate are often connected in literature, film and life, Salecl (The Spoils of Freedom) crafts an argument that draws heavily from Lacan and sparingly from her own thoughts. The book is flawed by academic language and frequent dips into the well of indigestible theory. According to Salecl, love and hate are forever interlinked because both emotional states contain elements of attraction and repulsion. She cites such novels as Edith Wharton`s The Age of Innocence and Kazuo Ishiguro`s The Remains of the Day (both of which have been turned into films) to strengthen her argument. But she also veers into digressions on multiculturalism, hate speech, body mutilation and Oleg Kulik, a performance artist who acts like a dog and bites members of his audience. Salecl is such an avidly far-ranging cultural critic that she buries her original points in a quagmire of lit crit, obscure quotations and Freudian thought. Navigating from mythological sirens to Douglas Coupland`s Microserfs, all on a raft of Lacanian philosophy, Salecl manages to address a dizzying number of topics, ultimately leading not to a clarifying insight but to a theory hangover. Readers interested in the pleasure of cultural criticism grounded in psychoanalytic theory would do much better by turning to Louise Kaplan`s Female Perversions. (Dec.)


2258. lacanas2003-05-08 17:37
Iš esmės sutinku su kritišku požiūriu į Renatos "moksliškumo" lygį. Tiksli rec. Tačiau tie 3 pp. apie sirenas buvo geri ir labai jau "sutiko" su mūsų herojų story. 3:0

2287. @2003-05-09 20:33
atsiduociau nedraugaves. radvilaviciutes textai - cool. parulskis jau girdi kito kvepavima uz nugaros.

11575. juozaz :-) 2004-11-14 22:10
Nu straipsnis, tai jėga:)

47581. briga :-) 2008-06-30 15:17
niu super ese. ypac patiko dalis apie tarybine moteriske:)

67060. moksleivė :-( 2011-03-27 20:19
Visiška nesamonė... nieko nesupratau aš šitam tekste...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:17:42 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba