Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

DAILĖ

FANTOMIŠKAS SKAUSMAS

Balandžio mėnesio Vilniaus dailės gyvenimas

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydas Ališanka. "Pamatas". 2002

VDA jubiliejus, kaip ir buvo planuota, užtvindė parodų sales: ŠMC, "Arką", "Akademijos" galeriją, Mizgirių gintaro muziejų-galeriją, Rotušę, Spaustuvę (Maironio 3) ir taip toliau. Regisi, balandžio mėnesį nebuvo kito dailės gyvenimo, išskyrus akademinį - studentų scenografija, juvelyrika, tapyba, tekstilė ir skulptūra demonstravo agresyvokai ateinančios jaunosios kartos galimybes. Tačiau kaip gyvenime, taip ir mene akademinė sfera sudaro tik tam tikrą visumos dalį. Už akademijos sienų gyvenimas eina kaip ėjęs - ir parodos keičia viena kitą.

Daugumą jų, tiesa, su akademija susieti galima bent jau tuo aspektu, jog jų autoriai beveik neišvengiamai yra baigę šią instituciją. Kaip skulptorius Arvydas Ališanka, savo skulptūras eksponavęs Lietuvos dailininkų sąjungos "Šv. Jono gatvės" galerijoje (buvusioje Medalių), kuris dar ir dėsto VDA Keramikos katedroje. A. Ališanka nuolatos plėtoja apsaugos temą, kurią galima išplėsti iki namų temos: šarvų, kaip kūno apsaugos, ar daiktų, kaip žmogų apsaugančių kasdienybės objektų. Parodoje "Re-vizijos" šios dvi temos susilieja, priversdamos revizuoti požiūrį į kasdienybę. Daiktai yra svarbūs, kadangi "siekdamas pastovumo, žmogus apsistato tokiais daiktais, kurie, gavę iš žmogaus pastovumo ir neliečiamybės dovaną, grąžina ją pačiam žmogui" (A. Šliogeris. "Daiktas ir menas"). Ališankos kasdieniniai daiktai įgauna nekasdieninius pavidalus; revizuojamas jų medžiagiškumas, o drauge - ir jų paskirtis. Pagalvė tampa medinė, lagaminas - popierinis. Sunku čia neprisiminti Deimanto Narkevičiaus pagalvės iš marmuro ir granitinio lagamino. Tačiau Arvydas Ališanka ne revoliucingas, kaip kadaise atrodė Narkevičius; jis - santūrus skulptūros poetas, atrandantis tuos pačius daiktus iš naujo. Todėl jam leistina daiktų pagrindu regėti vizijas ir kurti re-vizijas. Tokie daiktų persikeitimai, neperžengdami konceptualios skulptūros ribų, atrodo šiek tiek makabriškai, nes kėsinasi į jaukią įprastinę kasdienybę. Tačiau, anot parodos anotacijos autoriaus Eugenijaus Ališankos, "menas ir nesiekia jaukumo. Greičiau jis sujaukia mūsų vaizdinius. Skatina naujas vizijas. Re-vizijas".

Kaip vizija, taip ir neįgavusi jokio materialaus pavidalo (todėl, beje, ir neskatinanti jokios minčių revizijos), atrodo keturių prancūzų menininkų paroda "Le Parc" (parkas) Šiuolaikinio meno centre. Vizijos, be abejonės, buvo autorių mintyse, kai jie kūrė savo kūrinius virtualiai nepažįstamai tolimo Vilniaus parodų erdvei. Rezultatas beveik nepastebimas. Atrodo, kad tai - tiesiog amžinų statybų vidiniame ŠMC kiemelyje tąsa. Vincentas Lamouroux, Guillaume`as Leblonas, Gyan Panchal ir Kristina Solomoukha tobulai prisitaikė prie nestabilios, kintančios kiemelio būties ir steriliai baltų ŠMC erdvių - tarsi kokie nors drugeliai, pakartojantys medžio žievės raštus. Baltas kubas, piešinys ant sienos - kūriniai, kurie tęsia kažkokią tarpinę egzistenciją. Darbai, kurių taip mažai, kad jų tarsi ir nėra, ištirpsta erdvėje. Ji drauge su amžino statybinio chaoso kiemeliu ir sukuria neegzistuojantį parką. O dairydamasi po erdvę ir žiūrėdama, ar kokio darbo nepraleidai, už laukimą esi atlyginama dūmeliu, besiveržiančiu iš sienos. Tačiau, ir jo nepamačius, nieko neprarandi. Juk parkas egzistuoja mintyse, o ne tikrovėje; ir ką tokiu atveju gali vizijų parke pakeisti realus dūmelis?

iliustracija
Ekspozicijos "LE PARC išvirkščios konstrukcijos" fragmentas

Užtat realios regisi Gintaro Kraujelio tapytos gėlės ir kambarinių augalų lapai, žaliuojantys UNESCO komisijos parodų salėje. Tarsi pirmykštis atogrąžų miškas, paslaptingas, žalias, drėgnas. Kartu augalai, atrodo, turi kažkokią simbolinę prasmę, kurios nelemta įminti, kuri taip ir liks paslėpta už mėsingų stiebų ir žiedų, už tapyto rūko šydų. Dabar nepopuliaru tapyti tiesiog gėles (ar aš kalta, nuolat ieškodama paslėptų prasmių), todėl už lapų bandau įžiūrėti "kažką daugiau". "Dailininko darbai kupini romios didybės, slypinčios po perregima paslapties, neišsakymo skraiste. Ramybe dvelkia ne tik paveikslų siužetai, bet ir jų plastinė kalba: švelni lasiruojanti tapymo maniera, subtili spalvų tonacija", - sutinku su tuo, kas rašoma parodos anotacijoje. Tai, kas neišsakyta, nepraranda savo paslapties, bet yra nerealu.

Tuo tarpu visiškai realius planus, matyt, puoselėja naujų ekspozicinių erdvių kūrėjai. Nors jau egzistuojančios galerijos ne per lengviausiai verčiasi ir potencialių pirkėjų ratas radikaliai plėstis artimiausiu metu tikrai nežada, vien balandžio mėnesį Vilniuje atidarytos trys naujos galerijos: "El Greco" Gedimino prospekte, "Dalia" Žirmūnuose, baldų ir interjero centre, ir "Rūtos galerija" Vokiečių gatvėje. Visos ketina orientuotis į geros kokybės tradicinį meną - tapybą, skulptūrą, grafiką, tekstilę, t.y. meno rūšis, galinčias tikti potencialių pirkėjų interjeruose. Jeigu dar pavyktų meno kūrinių kainas bent jau priartinti prie, pavyzdžiui, ne paties brangiausio, tačiau prestižinio unitazo kainos, Lietuvos meno pasaulio atstovų padėtis ženkliai pagerėtų. Tokia optimistinė gaida, turint omenyje ekspozicinių erdvių dinamiką Vilniuje, kai galerijos užsidaro po pusės aktyvios veiklos metų, gal ir nelabai pagrįsta, tačiau tikėjimas miršta paskutinis.

Keista, bet poezijos ir šviesaus tikėjimo, visai to nesitikint, pavyko įžiūrėti ten, kur pagrindinis veikėjas turėtų būti skausmas. Trylikos videomenininkų paroda ŠMC "Taip gerai skauda", anot kuratoriaus Steve`o Rushtono, "įkūnija istorijas, kurių neįmanoma pabaigti, ir daiktus, kurių negali parodyti". Dauguma darbų, be abejo, nekelia jokių pojūčių ir jokių reakcijų, išskyrus nuobodulį: pusnuogės moterys, grojančios būgnais, berniukas, žiūrintis pro teleskopą, moteris, su antena virš galvos brendanti per ežerą, et cetera. Pats tikriausias "nuobodžiojo video" įsikūnijimas su daug pretenzingų apmąstymų. Pavyzdžiui, Yane Calovski teigia: "Man patinka ta kova, kuri užverda, kai bandai išlaikyti darbą kaip egzistuojantį savaime, be jokio vaidmens kasdienybės terpėje". Netiesa. Niekas neužverda, nes darbas jokio vaidmens niekur nevaidina. Kūriniai skirti vienos ar kitos srities tyrinėjimui, ir juos greičiau būtų galima laikyti paramoksliniais ar mokslo darbais. Kūriniai, reikalaujantys iš žiūrovo pusės (arba dar geriau - visos) dienos jo asmeninio laiko ir mainais jam nesiūlantys nieko. Istorijos, kurių neįmanoma ne tik pabaigti, bet ir pradėti, nes jos yra jokios. Ir visą laiką, kaip ta sena moteris, kuri brenda per ežerą, virš galvos iškėlusi anteną, bandai gaudyti pranešimą, kuris būtų skirtas tau. Kartais netikėtai pavyksta, dažniausiai tuomet, kai jau susitaikai su tuo, kad žiniomis autoriai keičiasi tarpusavyje ir tau jokia jų dalis neskirta. Hatice Güleryüz savo darbe "Fantomiškas skausmas" kalbina žmones, prašydama papasakoti apie praradimus savo gyvenime. Žmonės į kamerą reaguoja kaip į geriausią draugą ar kunigą (keista, bet čia, ko gero, ir išryškėja realybės šou įtaka - nebijokite rodyti savo jausmų, dar paverkite, labai gerai, paprašyčiau arčiau kamerą), ir toks niekuo nepagrįstas atvirumas iš pradžių erzina. Paskui pradedi klausytis istorijų. Apie moterį, kurios draugė mirė. Bet ji tebenešioja draugės apyrankę. Apie mylimų žmonių praradimus. Apie mergaitę, kuri susipyko su drauge. Apie moterį, pametusią vaikystės meškiuką ir prieš kamerą apsipilančią gailiomis ašaromis. Fantomiškas skausmas - sąvoka, įprasta žmonėms, netekusiems kurios nors kūno dalies, bet ir toliau ją tebejaučiantiems; tačiau ji įprasta ir visiems kitiems. Ne taip svarbu, kokio dydžio praradimas - mažas kaip žaislinis meškiukas ar prislegiantis kaip kalnas, - svarbiausias veikėjas yra skausmas, parodantis, kad neįmanoma yra ko nors netekti. Viskas visada yra su mumis, ir kiekvienas paskui save veža stiklinį karstą, pilną prisiminimų. Pasakojimai išdrasko žaizdas ir čia pat jas patepa balzamu, nes tik pasakodamas suvoki, kad visa tai tebeturi, jeigu dar skauda. Kad gyveni, jeigu skauda. Ir kamera šiuo atveju tėra tik įrankis tam legitimuoti.

iliustracija
Hatice Güleryüz. "Phantompain". 2002

Fantomiškas skausmas, beje, tinka ir meno pasauliui. Kai ieškai meno kokybės ir jau manai, kad jos nėra. Kad jinai amputuota kaip ranka ar koja. Bet tai nereiškia, kad neskauda.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:17:28 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba