Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
 SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

PROZA

SELEMONAS PALTANAVIČIUS

IŠ PAVASARIO KRAITĖS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Velykos Suvalkijoje

Pavėlavęs tų metų pavasaris Velykų rytui skyrė žiemišką orą - iš bažnyčios ėjom lauko keleliu per šviežią sniegą ir girdėjome tik jo girgždesį ir vėjo pučiamų snaigulių čiužėjimą. Baltas rytmetys lyg šventa drobulė dengė juodą vakardienos dumblyną - sustoję vidur lauko apžvelgėm savo kaimą ir galėjom tik džiaugtis: žili sodų medžiai, balti stogai ir iš kaminų debesijantys palši dūmai buvo pati gražiausia šios dienos dovana.

- Tik vyturio negirdžiu... - sako sustojęs tėtukas. Jis nusiima kepurę, pakreipia galvą ir klausosi. Veltui...

Net prie šventinio stalo, imdamas dailiausią margutį, tėtukas vis kraipė galvą ir nesiliovė stebėjęsis tokiu vėlyvu pavasariu.

O popiete debesų skraistė plyšo - saulutė beregint ištirpdė sniegą, pavakariop pradžiūvo žemė ir pakvipo pavasariu. Kiemo vidury ant ožio malkoms pjauti giedojo gaidys, ant stogo čiauškėjo žvirbliai ir guviai murmėjo balandžiai. Tokiam judėjime sunku ką beišskirti, nes ir pro langą srūvančios pavasariško oro sruogos nešė svaigulį ir naują nuotaiką.

- Pala pala, taigi va jis - vyturiukas! - Tėtukas pakėlė pirštą ir įsiklausė. - Tikrai. O aš maniau, kad bus pirmos mano Velykos be jo... Tačiau ar gali taip būti?

Kas suskaičiuos dienas ir metus, skiriančius mane nuo tų Velykų? Metai prabėgo, nusinešdami artimus žmones, nutolindami gimtą kaimą. Tačiau išliko Velykų Suvalkijoje spalvos, kvapai ir garsai. Pats svarbiausias tų garsų - vieversėlio giesmė. Aš ir dabar tikiu, kad be jos negali būti Didžiosios Pavasario Šventės.

Taku per šilus

Kai didindamas greitį traukinys nutolsta ir pasislepia už posūkio, mes liekam vieni su šilais. Geležinkelio bėgiai perskrodžia pušynus per patį vidurį, tad kur tik eitum - rastum juos vienodai gražius ir nepakartojamus. Mums reikia ne bet kur, o į savo kaimą, todėl išeiname į smėlėtą kelelį ir patraukiame juo.

Vakaras danguje virš pušynų paliejo paskutinį saulės raudonį ir į eglių viršūnes sutupdė strazdus. Pro strazdų treles pasigirsta tylus liepsnelės suokimas, paskutinė kikilio giesmė, ir diena ima merktis. Žengiam takeliu, kuris jau kadais atsiskyrė nuo kelio, vingiuojam pušynų pakraščiais, pro kartimis tvertas pievas ir laukelius. Kalneliuose jau sėtos avižos - net nematydami užuodžiam šviežiai pajudintos žemės kvapą. Kvepia žemė, kvepia nuo žiemos likę ir šilumoje putom apiburbėję švieži beržų kelmai.

Prie takelio stūkso dravė - nudžiūvusia viršūne, trumpom aplūžusiom šakom pušis, kurios kamiene žmonės prieš daug metų iškapojo ertmes. Čia ilgai gyveno bitės. Nors mes jau nematėme bitėm dūzgiančios dravės, tačiau ji iki šiol kvepia vašku, medumi ir dar kažkuo saldžiu.

Nuo dravės jau girdėti mūsų kaimas. Net gaisams užgesus ir danguje pažirus žvaigždėms, jis gyvena savo gyvenimą: iš toli atskiriam šulinio volo girgždėjimą, žmonių šneką ir lengvą dūmų dvelkimą. Šie gimtojo kaimo garsai ir kvapai niekada nesikeičia, juos atpažintum net po daugelio metų. Kaip ir takelį per pavasario šilus, kurio vingiai lieka tie patys. Štai šis - jau paskutinis. Už jo atsiveria kaimas. Takas per šilus baigėsi. Mes net nepamatėme, kaip įveikėm tokį ilgą kelią...

Toks darbas - sulos leidimas

Tarp mielų pavasario darbų yra sulos leidimas.

Medžių dovanojamas salsvas gėrimas yra pirma šiais metais gamtos dovana, todėl ji tokia laukiama ir trokštama. Pirmasis sulos prasimano genys, mūsų klevo viršūnėje prakirtęs žievę; čia medis įšyla anksčiausiai, ir kai iš jo žaizdų ima kapsėti lašai, turime laukti dar savaitę. Tik tada kamiene galima gręžti skylę, jon kalti latakėlį ir prie medžio statyti puodynę.

Klevan sugrįžo varnėnai. Jie čia švilpiniuoja vakarais, palydi saulę ir kažkur pradingsta. Dar nedrąsūs giesmininkai, dar neseniai jie parlėkė Lietuvon. Pagaliau įsidrąsinę, jie atskrenda ir rytą - nutupia viršūnėn ir žvelgia į šakas kalinėjantį genį.

Žinoma, jie mato ir tėtuką, kuris skiedryne prie malkinės drožia latakėlius sulai. Šis darbas gal ir nėra pats sudėtingiausias, tačiau jo tėtukas niekam nepatiki. Latakėlį jis drožia iš baltos beržo trinkelės: tą dalį, kuri bus kalama į klevo kamieną, palieka apskritą ir joje išgręžia skylutę sulai tekėti, o likusioj išpjauna griovelį. Tokių latakėlių tėtukas drožia bent dešimtį, jų susikaupė nuo pernai ir užpernai, tačiau kasmet naudojami visai nauji, šviežiu medžiu kvepiantys drožiniai. Kai saulutė kilsteli aukštėliau, mes imam didįjį grąžtą ir einam prie klevo. Medžio kamiene tamsuoja praėjusių metų išgrąžos - kai sula jau nebėgo, jas visas užkalėm tvirtais kaiščiais. Bent jau taip apsaugojom klevo žaizdas...

Šiemet gręžiame dar dvi skyles. Sulaukę, kol iš jų ims tekėti pirmoji sulos srovelė, sukalam latakėlius ir tuoj statom puodynes - kad nė vienas lašas perniek nedingtų. Pradžioje puodynes tikrinam taip dažnai, kad į jas suspėja pribėgti vos po gurkšnį sulos. Paskui, jau iki valios prisiragavę, kaskart parnešam namo po pilną kibirą.

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotraukos

Neilgai skanaujam klevų sulą. Greitai medžių viršūnėse išbrinksta pumpurai, išspūra medum kvepiantys žiedai, ir sula baigiasi. Tada imame naujus latakėlius ir einam prie beržų.

Pavasarinį sulos leidimą prisimenam ilgai - iki šienapjūtės. Tada medžiai jau būna peržydėję, lapus išauginę. Tačiau iki tol statinėse nesibaigia rauginta sula - kitokia nei pavasarį, bet gardi ir su niekuo nesulyginama.

Dingęs gandras

Vis dažniau rytais išeinu kieman ar žvelgiu pro langą - gal jau sugrįžo mūsų kiemo gandras. Tačiau jo vis nerandu - nei visą ankstų pavasarį, nei gegužę... Tuščias jo lizdas styro virš kaimo lyg skaudi tuštuma, ir nežinia, ar apskritai į jį besugrįš raudonkojis paukštis. Laiške apie gandrus vis klausia giminės iš miesto, tačiau aš nežinau, ką jiems atsakyti...

Gandrų žvalgosi ir kaimynai. Jie taip pat priprato prie pavyzdingos paukščių šeimos, rūpesčių kupinų vasarų ir nuolatinio kleketavimo. Kaipgi bus kaimas be gandrų?

Vieną dieną iš kito kaimo galo atmina berniukėlis - taškydamas dumblus, jo barškantis dviratukas pralekia pro mūsų kiemą. Matyt, neradęs, ko ieškojo, vaikas apsigręžia ir suka kieman.

- Dėde, ar tai jūs gandro laukiate? - uždusęs klausia jis.

- Mes... - prisipažįstu jam.

- Tai jis jau - yra!.. Dėde, jis ten - prie upelio, kur pievos išsiliejusios. Jau trečia diena braido. Gal tik pabaidykime, ir jis atskris...

- Vargu... - purtau galvą, nes tuo netikiu.

- Parskris, tikrai, - gina savo sumanymą vaikas ir nuo manęs nenuleidžia akių. Aš suprantu jį ir jo norą padėti, tačiau negaliu sutikti.

- Vargu, - sakau jam. - Mūsų namų gandras jau ir pats būtų sugrįžęs. Šis, matyt, ne mūsiškis...

- Ne mūsiškis, ne jūsiškis... - staiga supyksta berniukėlis ir sėdasi ant dviračio. - Jei taip, tai jis pas jus niekada neatskris. Nereikia jums gandro...

- Atskris, - sakau jam. - Kaipgi jis gali neatskristi? Juk čia jo namai... Juk jis taip pat turėjo mūsų pasiilgti.

Aš iki šiol tikiu, kad gandrai kada nors sugrįš į savo lizdą, kad išblaškys jame sužėlusias žoles. Manau, kad šios akimirkos laukia ne tik visas kaimas, bet ir patys gandrai.

Tylioj paraistėj

Pavasaris ilgai vedžiojo po girią. Pakilusi iš žiemos snaudulio, ji buvo beapsipilanti žaluma, vėl graži ir viliojanti. Apakintas giedrumos, apsvaigintas kvapų ir garsų, ėjau be kelio takelio, žiūrėjau, uosčiau ir klausiausi gamtos šnekėjimo. Lengva pavasario nerimastis kėlė nuo žemės ir spaudė smilkinius, jutau ją vėjokšnio dvelkime ir pumpurų mirgėjime. Palaima... Tik tokią ją gali dovanoti pavasario rytas.

Neieškodamas kilnesnių vietų, bridau per raistus, klampojau viksvynus ir visai pamiršau laiką. Jį priminė saulė, striuki vidurdienio šešėliai ir garsus kamanių dūkimas. Tik dabar pajutau nuovargį: pailsino saulė, sugniuždė stiprus oras. Sulinkau ant kupstelio.

Kaip gera... Kokia tyli paraistė. Ramybė čia lyg ant Dievo delno. Ir eglynas už nugaros - kaip gimto namo siena. Prisiglaustum prie jos ir ilsėtumeis...

"Cip...cip..." - lyg mintis paklydėlė ant šakelės tūpteli paukštis. Nedidukas, juodom gerom akimis - liepsnelė. Palinko virš manęs, stebisi ir cipsėdama nerimauja. "Nieko tau nedarysiu, nebijok" - šnibždu jai, ir liepsnelė tuo, matyt, patiki. Ji striuokteli dar žemėliau ir dingsta už žalio viksvų kupstelio. Vadinasi, taip paukštis savo namus saugojo ... antai ir vaikučiai jų gilumoje suvirpo maisto prašydami.

Sprust - liepsnelė plastelėjo iš žolių ir ištirpo eglyno tamsoj, lyg visai čia nebuvusi. Pasilikę vieni nutilo ir jos namai. Priklaupiau prie kupstelio, bet lizdo neišvydau. Jis čia, tikrai čia - jame ką tik paukštyčiai verkšleno, ir senoji liepsnelė juos guodė.

...Tai štai kur jūs! - tik dabar suprantu bežiūrįs į kažkokį pažįstamą daiktą: geležinį, jau rūdžių išgraižiotą, bet dar vientisą. Praskleidžiau jį aprėpusias samanas. Taip, tai šalmas - paprastas kareiviškas šalmas, kokį mačiau tėvo nuotraukoj, darytoj beveik prieš septyniasdešimt metų. Ten nauji šalmai žvilgėjo ant kareivių galvų - jie buvo su visa žygio manta ir ruošėsi kelionėn.

Kur nuvedė tave tas kelias, kareivi? Pasilenkiau prie šalmo ir išgirdau atsaką - jo viduje sušnekusius paukščiukus. Susigūžę, apsivilkę dar menku pūkeliu, jie ilsėjosi ramioj paraistėje, kario šalme. Staiga mažiukai pakėlė aklas galvytes, ir pamačiau ant jų suspindusį saulės taškelį. Saulė... iš kur ji? - nesuprasdamas pakėliau žolių tinklą. Šalmo viršuje švietė maža skylutė - apvali, ne rūdžių išdilinta.

Apžvelgiau paraistę, eglyną lyg namų sieną. Čia baigėsi jo kelias...

Prie ausies cipteli susirūpinęs balsas. Suvirpo ranka, pakėliau ją prisidengti, lyg vaikas, užkluptas blogą darbą darant. A-a, čia tu... čia tavo vaikeliai ilsisi... aš jau einu, jau einu.

Miegokite. Miegokite visi šioje tylioje paraistėje. Lyg ant Dievo delno.

Neturiu teisės jums trukdyti.

 

Skaitytojų vertinimai


2200. keule2003-05-06 03:30
Na man būtų įdomiau ne apie kažkoki dingusi gandrą skaityti, o, pavyzdžiui, apie Zamolskiuką, ar bent kaimyno karvę.

9979. Gintautas :-) 2004-08-29 06:52
Puikus straipsnis. Ir ne tik šis. Nepraleidžiu progos paskaityti ar per radiją paklausyti Paltanavičiaus.

23878. Brenda :-) 2006-03-24 18:48
man labai patiko.. sis rasytojas nuostabus, man jis patinka. dabar skaitysiu jo knyga: "Didvyrio kalnas" turbut labai idomu bus..

23883. Brenda2006-03-24 20:16
Selemono Paltanaviciaus knyga "Didvyrio kalnas" labai idomi. patariu skaityti kiekvienam. o jei is pradziu butu neidomu (nors man ir pradzioje buvo labai idomu, bet aisku per pati nutikima idomiausia) tai skaitykit toliau, nepasigailesit..

27237. man patinka2006-05-25 19:37
lb faina skaityti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:17:27 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba