Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
• Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
 Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

DAILĖ

ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

Regimantas Tamošaitis

[skaityti komentarus]

"Lietuvos aido" galerijoje balandžio 22 d. atidaryta kauniečio dailininko Vytauto Tamoliūno tapybos paroda "Žolynų misterija: tapyba, objektai". Nutariau atsiliepti apie tuos darbus ne dailėtyros intereso paskatintas, o todėl, kad jų vitališkas optimizmas ar dvasingumas primena visai ką kita - nelinksmus mūsų kartos ženklus. Santykis su V.Tamoliūno paveikslais - ne formalus, o labai gyvenimiškas. Esame pažįstami berods nuo 1971 metų. Telšiai, Taikomosios dailės technikumas, pusrūsių ir palėpių pasaulis, jame besigaivaliojanti, besiblaškanti provincijos bohema. Nerami, piktoka, naivi, kažko ieškanti, trokštanti ir beveik užtroškusi. Kategoriškai nepriimanti sovietinės visuomenės konformizmo bei jos prievarta brukamų vertybių ir neturinti aiškesnių savo. Ant sienų kartais parašinėdavome apie laisvę, gyvenome Kalantos įvykių įkaitintoje atmosferoje. Nuogas jaunatviškas jusliškumas ir maksimalizmas. Migloti siekiai, neaiškūs troškimai. Arūnas Vyžintas vienoje V.Tamoliūno tapybos recenzijoje yra pasakęs: žiūrėdamas į jo darbus, "galvoji apie tuos, kurie užduso priplėkusioje sovietinėje provincijoje, taip ir nesugebėję realizuoti savo gabumų bei svajonių".

Išeities nebuvimas gimdo pesimizmą ir nihilizmą. Nihilizmo nuodai tampa neapykanta visam pasauliui, gyvenimui, tampa destruktyvia jėga, veikiančia pirmiausia patį tave. Nes aplinkinio pasaulio tas tavo nihilizmas nepasiekia, neįmanoma jam atkeršyti už dvasios apribojimus, tu jam tiesiog nerūpi. Svarbiausios maišto priemonės - vyno taurė bei pigios cigaretės - pirmiausia atsigręžia prieš patį maištautoją, tapdamos sunkiai įveikiamu, žudančiu įpročiu. Maištininkų susinaikinimas - ar ne puiki išeitis sistemai? Dabar sistemos nebėra, bet įpročiai išlieka, nihilizmas - sunkiai įveikiama sąmonės inercija.

Kokia jėga gali pasipriešinti tokiam merdėjimo, lėto mirimo procesui? Kas yra mirties opozicija? Gyvenimas. Tai sieloje ar prigimtyje slypintis tiesos, gėrio ir grožio ilgesys. Šie daug kartų girdėti žodžiai, vadinamasis "šventenybių stalas", šiandien skamba naiviai, net banaliai, tačiau jeigu juos būtų galima suvokti ne tik kaip žodžius, o kaip tikrą dalyką, jie ir būtų pats tikriausias gyvybės balsas žmoguje. Galintis tą žmogų prikelti ir išgelbėti.

Šių vertybių ieškojimas, jų stiprinimo būdas yra menas.

Štai čia ir matau ypatingą - sakralinį, magiškąjį meno vaidmenį, kuris iš esmės skiriasi nuo stereotipinės modernios meno sampratos. Juk paprastai modernusis menas įsivaizduojamas kaip kūrybinga individo saviraiška: meno kūriniu menininkas turįs pademonstruoti pirmiausia savo paties dvasios unikalumą, t. y. vizualiai išreikšti nepakartojamą savo asmenybės žavesį. Tai - egocentrinis menas. Jis gyvuoja, reikšmindamas žmogaus egzistencijos problemas, o tos problemos savo ruožtu atsiranda dėl liguistai padidėjusio dėmesio savo asmeniui, izoliuojantis nuo pasaulio, susvetimėjant kitų žmonių atžvilgiu. Menininko liguistumas moderniajam menui tik į naudą. Iš romantizmo ateinanti tendencija poetizuoti menininko kančią, jo dvasinius prieštaravimus mūsų laikais versdavo naiviai idealizuoti visokius savižudžius ir neabejotinu genialumo ženklu laikyti tariamą ar tikrą kūrėjo šizofreniją. Galutinis meno triumfas ir menininko maišto prieš konformistinę visuomenę išraiška - paties kūrėjo mirtis. Menininko psichinės negalios ar jo mirtis buvo puiki tema pokalbiams pigiose kavinėse ar palėpėse. Sovietiniais laikais tik tokia kūrėjo laikysena bohemos aplinkoje buvo laikoma sąžininga ir pateisinama. Ypač tokie mitai veikė jaunus žmones, paauglius, visur ieškojusius motyvacijos savo pačių disharmonijai ir maištui (nukreiptam ne tik prieš sovietinę sistemą, bet ir tiesiog prieš laisvę ribojančius prisitaikėlius suaugusius). Bohemiška paauglystė kai kam užsitęsė ar net išliko visam gyvenimui - kai kada dar galima sutikti tokių, kažkokiu būdu neišmirusių sovietinės kontrkultūos veteranų.

Tačiau ar tokia pozicija teisinga? Ar tokia ir turi būti meno paskirtis?

Trečiajame tūkstantmetyje vis drąsiau atgyja sakralinė, soteriologinė ir net maginė meno paskirtis (plg. kad ir Sauliaus Vaitiekūno šamaniškus amuletus iš akmens ir sidabro inkrustacijų). Kūryba turi ne komplikuoti būties vaizdą, ne skaldyti žmogaus sąmonę, bet atkurti vienovę ir suteikti gyvenimui jėgą. Jėgą gyventi ir mylėti gyvenimą, nes tai esminė egzistencijos prasmė ir tikslas. Pozityvi laikysena reikalauja daug valios pastangų, pesimistu būti lengviausia. Pesimizmas - traumuotos psichikos reiškinys.

Menininkas šventumą gali tapyti ne tiek formaliai, ikonografiškai, imituodamas praėjusių epochų kūrėjo dvasingumą, jo santykį su šventumu, - menininkas šventumą turi atrasti pats. Kaip mums gali atsiskleisti būties šventumas? Formalistinė Tomo Akviniečio estetika reikalautų tikrosios būties grožiu laikyti simetriją, harmoniją, tikslias proporcijas. Esencialistinė šv. Augustino samprata: grožis yra dvasios švytėjimas iš daikto gelmės. V.Tamoliūno stichiškuose žolynuose simetrijos mažoka, užtat mistinio švytėjimo - apstu. Tas augalų švytėjimas yra esminė jo darbų tema ir holistinis, jungiantis principas.

Holistinio meno funkcija - harmonizuoti sąmonę; menas šiuo atveju suvokiamas kaip kontempliacijos aktas (plg. Aido Marčėno eilėraštį "Diena", kur žmogaus chaotišką, skaudžiomis šukėmis paverstą laiką, jo pakrikusią dvasią menas alchemiškai sulydo į vientisą gyvenimą, atspindintį būties pilnatvę). Viena archajiškiausių sakralinio meno formų būtų mandalos, kurios iš esmės yra dvasinės pratybos, vidinio kosmoso sukūrimas. Mandala - tai visatos, kosmoso dieviškosios darnos grafinė idėja.

V.Tamoliūnas yra autentiškas tuo, jog šitą būties darną ir gyvybės šventą spindesį suvokia gamtiškai, sakytume, panteistiškai, įžvelgdamas ją smulkiausiuose gyvosios gamtos elementuose (kaip Algimantas Kezys gamtos peizažo cikluose). Dailininko trauka prie elementariausios gyvybės formos - žolynų tarytum liudija agrarinės kultūros, žemdirbio genetinį kodą. Šie žolynai - savotiška organinė kosmoso mandala, kurioje nėra jokių egocentrinio asmeniškumo ženklų, greičiau tai išsilaisvinimas iš solipsistinio ego kalėjimo ir atsivėrimas pirmapradei tauriai būčiai. Būtis juk yra augimas, gyvybės skleidimasis (plg. Brahmano etimologiją - brih, medis).

Mums, valstietiškosios kultūros palikuonims, augimas ir prisikėlimas prasideda pirmiausia nuo žolės. Prisiminkime didįjį agrarinės kultūros kodą, Kristijono Donelaičio "Metus". "Žolelės visokios iš numirusių kėlės" - pasaulio ir žmogaus atgimimas prasideda nuo paprasčiausios žolės. Todėl ir tapomi žolynai, o ne panoramiškas peizažas, ne kokie nors medžių pavidalai, kurie tuoj pat būtų individualizuojami ir sukultūrinami, primetant jiems vienas ar kitas simbolines reikšmes. Nuo simbolių mes pavargome, nuo žolės - dar ne. Žolė ypatinga tuo, jog tai pirminis, trapiausias ir subtiliausias kosminės gyvybės judesys, kurį įžvelgti gali tik labai subtili ir gyvybės kaip vandens ištroškusi sąmonė.

Neatsitiktinai tapybos darbuose šalia šių viltingų ir dvasią gydančių žolynų - taurinantys vandenys. Vanduo ir žolynai - esminės būties stichijos, vitališkos, neįveikiamos, amžinai prisikeliančios, atsinaujinančios.

Nors V.Tamoliūnas kartais kalba apie laiką (tematika), jo tapyboje laiko nėra. Nėra joje linijinio, dramatiško, destruktyvaus laiko temos, kuri tokia reikšminga moderniajam menininkui, kalbančiam apie savo santykį su laiku, kaip viską ardančia jėga. V.Tamoliūno laikas - amžinybės šviesa, ateinanti į mus per pavidalus gamtos, nuo kurios darosi lengviau gyventi, nes ji tiesiog primena tikrovę.

Menas keičia gyvenimą, kai jame atsispindi gyvenimas; jis ištaiso deformacijas, kai tampa gyvybę teigiančiu tyliu džiaugsmu. Tylus kaip žolė, paprastas kaip vanduo...

V.Tamoliūno kūrybinius ieškojimus traktuočiau kaip pačios egzistencijos paskatintą dvasinį atradimą ir kartos prisikėlimą, taip pat kaip trečiajam tūkstantmečiui, "naujajam amžiui" būdingą meną, išlaisvinantį iš simbolinės bei verbalinės kultūros naštos, grąžinantį žmogų prie to, kas labai paprasta ir tikra. Juk tikrovė ir yra viena svarbiausių šventumo sąvokos prasminių komponentų. Šventumas - atsinaujinanti, nesunaikinama tikrovė, daugiau ką nors apie tai pasakyti sunku, daugiau - tik metoforos, simboliai, žodžiai, kurie jau daug kam ima įgristi, nes parazituoja mūsų gyvenimą ir alina gyvybę.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:17:25 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba