Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
• „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
• KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

AKTUALIJOS

Be Justino Marcinkevičiaus

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vlado Braziūno nuotrauka


        Vasario 16-ąją netekome Justino Marcinkevičiaus. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos ėjo į Mokslų akademijos salę atsisveikinti su savuoju Poetu, šimtai tūkstančių, kad ir kur būdami, kartojo Lietuvą, Tautą, Kalbą šlovinančius ir sergstinčius žodžius... Vasario 19-ąją Tautos poetas Amžinybėn išlydėtas Antakalnio kapinėse.

        Spausdiname pagerbimo valandą Mokslų akademijoje pasakytą Romo Gudaičio kalbą, Valentino Sventicko atsisveikinimo žodį prie kapo duobės ir prof. Viktorijos Daujotytės refleksiją, gyvenant toliau be Poeto.


Jau nebegaliu parašyti nekrologo, pranešimo apie mirtį, nebegaliu trumpai apibūdinti Justino Marcinkevičiaus gyvenimo (ir težinome apie jį labai nedaug, kiek jo paties prasitarta, bet gal tiek ir turi užtekti) nei veiklos, nei kūrybos. Visa tai jau padaryta – radijo, televizijos, laikraščių. Nekrologą reikia rašyti mirties akivaizdoje, jos paskutinėje malonėje dar apšviesti tai, kas tuoj panirs į tamsą. Kai rašau šiuos žodžius, aušta sekmadienio rytas. Man jis yra rytas be Justino Marcinkevičiaus. Žinau, kad ne vienam.

„...tegu prikrenta į širdį to baltumo, / to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo...“ – poeto žodžius, parašytus daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, po Antakalnio aukštom pušim tyliai kartojo mokytoja Laima Abraitytė, atėjusi į kapines po lietuvių kalbos pamokos jaunam emigrantui, bandančiam grįžti į tėvynę, po pamokos, kuri jai pačiai netikėtai virto pamoka apie Justiną Marcinkevičių. „Tu neužmiršk“, – prisakiusi. „Užmiršti – dar anksti. Dar nesukurtas tiltas, / kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį“. „1946-ieji“; daugeliui mūsų kartos žmonių savivokai lemtingas kūrinys.

Šiandien tinka pakartoti Justino Marcinkevičiaus Mokytojo (ir tiesiogine prasme – studijų profesoriaus) žodžius apie Maironį, pasakytus jo šimtmečiui, 1962 metais: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums – kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poveikio artizmu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei – žodžio, padėjusio mums apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta.“

Ne viskas tinka Justinui Marcinkevičiui (jo raštai, įskaitant ir vertimus, gausūs, daugiatomiai, vien eilėraščių – daugiau nei pusantro tūkstančio). Bet tinka Vinco Mykolaičio-Putino pasakymo šaknis – Justinas Marcinkevičius mums buvo (o daugeliui ir liks) daugiau negu poetas. Sunku apibūdinti tą daugiau, bet tai yra, veikia sąmonę, pozicijas, laikysenas, pasirinkimus. Kartais ir didelius virsmus. Ir atrodo, kad tik tada, kai poetui pavyksta peržengti tą nematomą slenkstį, tarsi nusimesti odą, skiriančią nuo kitų, tas daugiau pasirodo kaip svarbiausias poeto likimo argumentas. Bet niekas negali būti daugiau, jei nėra poetas. Kai jau yra, varžybos (penketukai, dešimtukai...) nebetenka prasmės.

Sunkios, įtemptos dienos padėjo giliau suprasti, kad poetas yra kūrybingos sąmonės archetipas. Jis išreiškia pirminį sąmonės intensyvumą, junglumą. Pačią pradžią, kuri niekur ir niekada nenustoja būti. Kad poetinės prigimties sąmonė tą pradžią savyje išsaugo. Nėra nieko, kas sąmonės, pradmeniškai atviros, negalėtų paliesti, sujaudinti, sužadinti, įkvėpti. Kalba yra erdvė (laukas), kuriame kūrybinga sąmonė įsitvirtina pirmiausia, jei ir pasuks filosofijos, dailės ar muzikos keliu. Žodžio paralelė išliko svarbi ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Justinas Marcinkevičius to giliojo kalbinio kūrybingumo buvo tarsi persmelktas; kas yra kalboje, kas gali būti iš jos sukurta, sukuriama tos kalbos tautai. Tautos kalba ir kalbos tauta poetui buvo didysis Vienis. Paskutinis Justino Marcinkevičiaus vaidmuo sau susikurtas, – iš pačių mažųjų, bet mitinės galios, suteiktos ir Vinco Krėvės. Tas vaidmuo – Piemens, ganančio gimtąją kalbą; rinkinio „Dienos drobulė“ eilėraštis „Kalbos ganymas“. Iš paskutiniųjų poeto prisakymų svarbiausias – saugoti lietuvių kalbą, jos valstybingumą. Sujungta žemoji (piemens) ir aukštoji (valstybės) galios, turinčios užtikrinti tautos ir jos kalbos tęstinumą.

Neturiu nei įpareigojimų, nei teisės dėkoti Lietuvai, kad, nežiūrint visko, atidavė savo Poetui paskutinę pagarbą taip, kaip priklauso save gerbiančiai tautai ir valstybei. Jaučiu dėkingumą širdy, užfiksuoju atminty nenutrūkstamą žmonių ėjimą, baltas gėles, tyliai klojamas prie Poeto kojų, tylius tūkstančius, sningant, šąlant kantriai stovinčius, laukiančius, kol pasirodys gedulingas kortežas. Baltai apsnigtą Prezidentę, šiltus jos žodžius, kurių nereglamentuoja protokolai. Daug ką. Su didele empatija mąstau apie jaunus, apie jaunus poetus, kultūros žmones, kalbėjusius, skaičiusius eilėraščius. Jie atsimins. Jie sulauks Justino Marcinkevičiaus šimtmečio. Jei būsime, jei išlaikysime lietuvių kalbą, Lietuva švęs šią šventę, negalės apeiti Poeto, kėlusio, žadinusio jos gyvybę, gynusio jos tautinį orumą.

Po poeto mirties prasideda kitas jo gyvenimas.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:17:22 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba