Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
 GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
• „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
• KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

KNYGOS

Kokia laimė, kad tu toli

Apie knygas mažiems ir jauniems

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Kai interneto paieškos langelyje surenki žodį paauglys, tai Didysis Voratinklis kviečia skaityti vienus baisumynus. Apiplėšė, pavogė, plūdosi, pabėgo iš namų, sprogdino – štai kas rodoma pirmiausia. Tolyn ir gilyn nebelindau. Ten dar baisiau.

Kai neįtinka internetas, imame knygą. Tad ir paėmiau – autoritetingą. Leono Jovaišos „Enciklopedinis edukologijos žodynas“ mūsų namuose visada po ranka. Šeimoje esama pedagogų, o ir mane, tarp terminų susipainiojusią, tas žodynas ne kartą gelbėjo.

Kokia laimė, kad nesu paauglė. Rastu apibrėžimu greičiausiai imčiau piktnaudžiauti. Nėra ir jame nieko malonaus –­ nė trupučio...

O po šios įžangos jau kviečiu pavartyti kelias paaugliams skirtas knygas. Ir tos, kurias minėsiu, ir visas paaugliškos skaitybos pasaulis aiškiai skyla į kelias dalis.

Vieną, mažesniąją, galime vadinti beadresate. Tai knygos, dėl kurių bibliotekininkai sutrinka: sunku nuspręsti, į kurią lentyną dėti... Akivaizdu, kad jos reikės ir suaugusiesiems. Mano nuomone, šios –­ vertingiausios. Juk tampa tiltu iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ar priešingai, iš suaugusiųjų – atgal, į prisiminimus.

Didžioji dalis, kad ir meistriškai rašyta, bet vis dėlto – taikomoji literatūra. Tų tekstų autoriai pabrėžtinai yra paauglių pusėje. Ir ne bet kokių paauglių... Knygose rūkoma, geriama, kvaištama, vagiama, mylimasi, bėgama iš namų – ir viskas ne šiaip sau; viskas dėl to, kad pasaulis kraupiai netikęs. Meistro rankose ir toks pasaulis tampa meno kūrinys, tačiau kiek yra pasaulyje meistrų?

Laimei, vienas kitas tebėr... Beje, pagarbos verti ir pameistriai. Galų gale, kur ta riba, skirianti meną nuo amato?


Meistro ranka rašyta ši knyga: Timas Bowleris. „Upės sūnus“ (iš anglų kalbos vertė Laimutė Tiešienė, leidykla „Gimtasis žodis“).

Tykiai, ramiai rašytojas pasakoja liūdną, net kraupią istoriją. Knyga – apie mirtį. Paaugliams nepataikaujama nė kiek. Nėra čia meilės istorijos, pirmojo vakarėlio svaigulio, madingos grupės dainų citatų. Yra penkiolikmetė Džesė, mėgstanti plaukti. Ir jos senelis dailininkas. Pomėgiai nepanašūs, o jausmai –­ bendri. Abu, ir Džesė, ir senelis, „užsispyrę kaip velniai“, abu gebantys regėti kitus – paslaptingus – pasaulius, abu savaip talentingi.

Į paupio kaimą – senelio tėviškę –­ Džesės šeima vyksta be džiugesio. Juk tai – paskutinioji dailininko kelionė. Jam rūpi žvilgtelėti į vaikystės upę ir gal... gal... nutapyti dar vieną paveikslą. Jei tik pakaks jėgų, jei ranka bus klusni. Vieną dieną upėje Džesė sutinka keistą vaikiną, kuris...

Gal daugiau nepasakoti? Nenoriu atimti skaitymo malonumo nei iš paauglių, nei iš suaugusiųjų. Neabejoju, kad ši knyga – tikrai visai šeimai, kad ir kaip banaliai šis apibūdinimas skambėtų. Bet... Nežinau, kiek Lietuvoje yra šeimų, kurios jau tiek subrendusios, kad galėtų toleruoti knygoje aprašomas neįprastas senelio laidojimo apeigas. Tiesą sakant, jų ir nėr, tų apeigų... Pelenus tėvai atiduoda penkiolikmetei Džesei. Ji – seneliui artimiausia – žinos, kaip elgtis.

Timas Bowleris rašo vaikams, paaugliams, jaunimui. Jo knygose itin svarbi vieta, kurioje klostosi istorija. Paupiai, pajūriai, salos – gamtiškas, slaptingas, apleistas pasaulis... Retsykiais rašytojas tituluojamas River Boy (Upės sūnumi) –­­ pagal savo garsiosios knygos pavadinimą. Jau yra išleidęs devyniolika knygų, įvertintas Karnegio (Andrew Carnegie) medaliu.

Beje, interneto svetainėse jaunieji komentatoriai, aptardami šią knygą ir agituodami skaityti, pabrėžia, kad autorius yra gavęs... Vytauto Kernagio premiją.

Mūsų akyse gimsta legendos!


Prabilusi apie apdovanojimus, imu į rankas kitą knygą – Davido Almondo „Molinį“ (iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė, leidykla „Gimtasis žodis“).

Davidas Almondas yra pelnęs Karnegio medalį už knygą „Skeligas“, Anglijoje pasirodžiusią 1998 metais, o lygiai po ketverių metų išleistą ir Lietuvoje.

Pernai, rugsėjo 11 dieną, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) vertinimo komisija jį apdovanojo H. Ch. Anderseno medaliu už magiškąjį realizmą, kuris užkariauja jaunųjų skaitytojų vaizduotę, skatina skaityti, mąstyti ir kritikuoti.

„Molinis“ vaizduotę užkariaus tikrai... Atsiduriame Felinge, nedideliame miestelyje, kurį, šiek tiek pasistengę, galime rasti Anglijos žemėlapiuose (netoli Niukastlo). Tas Felingas – tai rašytojo tėviškė.

„Moliniame“ skaitome apie glaudžią katalikų bendruomenę – koks kontrastas „Upės sūnui“. Felinge kiekvienuose namuose rasi švęsto vandens; žmonės dažnai žegnojasi, laimina vieni kitus ar baido piktąsias dvasias; kunigas yra tikras vedlys, o klapčiukai – išskirtiniai vaikai. Jiems miestelėnai visada randa vaišių: baltos duonos riekę, užteptą uogiene.

Miestelis vieną dieną sulaukia nelaimėlio Stiveno Rouzio: jo tėvas miręs, mama gydoma psichiatrijos centre, o globos imasi keistuolė teta, už akių vadinama Kvaiša Mere. Regis, atvyksta auka? Anaiptol. Rouziui nebaugus net didžiausias paauglių siaubūnas Mouldis. Juk atvykėlio galios – neapsakomos. Jo rankose molis atgyja. Kas tai – aktoriniai sugebėjimai ar magija? „Ar nemanote, kad menininkas irgi savotiškas Dievas?“ –­ taip teiraujasi klapčiukas Deivis dailės mokytojo, ir šis klausimas – esminis istorijos variklis.

Gaila, kad knygoje esama vertėjos klaidų. Žmogus, vadinamas Vaitų dvasininku, greičiausiai yra Baltųjų tėvų ar Baltųjų vienuolių (White Fathers) bendrijos atstovas...


Ir dar viena laureato knyga. Tai – Pero Nilssono „Saulės princas“ (iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis, leidykla „Gimtasis žodis“).

Manto Karvelio vertimai visada įdomūs. Neradau tarp jų nė vieno banalaus, primityvaus teksto, kurį gana atpasakoti sava kalba. Kiekviena M. Karvelio versta knyga – savotiškas išbandymas skaitytojui.

„Saulės princą“ sudaro trys klodai. Pirmajame suaugęs žmogus žvelgia į praeities dienas tartum iš šalies. Jis pasakojasi mylimai moteriai, atverdamas skaudžiausias žaizdas. Antrasis klodas – paauglio klejonės. Kiekvieną bėdą devintokas Junatanas skuba mintyse perkelti į kitą pasaulį: tai – tartum amerikietiškas trileris, kuriame kaunasi stiprūs vyrai, ir kaunasi ne šiaip sau – dėl gėrio pergalės. Trečiasis – Junatano dabartis, minčių srautas, kuriame pinasi ir naivumas, ir patosas, ir paverkšlenimai.

Tie trys klodai pateikiami skirtingu šriftu, bet... Juk ne šriftas lemia tribalsiškumo darną! Rašytojo meistrystė. Spėju, kad paaugliams bene įdomiausias bus tas klodas, kuris mane linksmino: neva amerikietiškas. Man gi maloniausias – pirmasis, išsipasakojimas mylimajai. Trečiasis kvepia pienu, šiek tiek ir svaigalais, dar dviejų jaunų kūnų sujaukta patalyne. Kitaip tariant, brendimo kančiomis.

Rasime viską, ko neva reikia paaugliams, kad knygą skaitytų: ir vakarėlį, ir bučinius, ir seksą – tai nuožmų, tai švelnų. Balansuojama ant pavojingos ribos: štai rėplioja Junatanas keturpėsčias kaip gyvulys, štai...

Regis, lazda neperlenkta.

Peras Nilssonas – kelių Augusto premijų nominantas ir laureatas, bet ne tik. 1999 metais jis pelnė ir Astridos Lindgren premiją. Ne tarptautinę –­ XX amžiuje tokios nė nebuvo, o švediškąją.


Gauti tarptautinę Astridos Lindgren premiją (įsteigta 2002 metais) kasmet pretenduoja beveik du šimtai pasaulio rašytojų, dailininkų ar vaikų kultūros puoselėtojų. Nominantų sąraše matome ir Lietuvos rašytojų. Nei dailininko, nei žmogaus ar sambūrio, besirūpinančio vaikų literatūra, Lietuva kol kas premijai nesiūlo.

Negauna tos premijos mūsų rašytojai ir nežinia, ar gaus. Ne todėl, kad prastesni. Todėl, kad užsienio kalbomis mūsų beveik niekas nespausdina. Kokia laimė, kad apdovanojimai knygų nepaverčia nei geresnėmis, nei prastesnėmis.

Ir ko aš čia dabar pasakoju apie varžytuves, užuot kalbėjusi apie knygas?


Netikusi būtų mano apžvalga, jei neatsiversčiau ir lietuviškos knygos.

Onos Jautakės „Kai aš buvau Kleo“ (dailininkė Aida Janonytė, leidykla „Gimtasis žodis“) – tai viena iš Metų knygos paaugliams penketuko.

Berniokui Kleo juntu simpatiją. Man regis, retsykiais sutinku jį ar į jį panašių paauglių keliaudama per Lietuvą keleiviniais autobusais. Aš vykstu į didelius miestus, Kleo keliauja tik stotelę ar kitą, iš mokyklos miestelyje į namus kaime.

Onos Jautakės Kleo – talentingas muzikantas. Jis virtuoziškai groja akordeonu, bet... Instrumentas netikęs, kur gauti kitą? Už ką?

Pinigų akordeonui paieškos – vienas iš veiksmo variklių. Kleo dairysis lobio...

Tačiau knygos vertė – ne tik Kleo nuotykis. Tekstas persmelktas ilgesio, alsuoja gyvenimo pažinimu, tikėjimu geresniu pasauliu... Sakytum, esame ties audiniu, kuriame svarbu viskas: ne tik pagrindiniai veikėjai, bet ir tie, kurie šmėsteli epizoduose: mokyklos virėja, seselė. O jau gamta gamta, o jau tie kaimiški darbai – lyg ir rutina, bet kartu ir apeigos.

Suaugusį skaitytoją glumina Kleo tėvo istorija. Sunku patikėti, kad kaimo policininkas dirba Interpolo labui, kad Anglijoje atliko žygdarbį. Tėvelis juodadarbis mane įtikintų kur kas labiau.

Bet... Juk ne man knyga rašyta? Ji skirta penktokams, šeštokams.

Tad lieka tik atsidusti: kokia laimė, kad tu jau senokai pasibaigei, mano paauglyste.

Ir sunerimti: o ar tikrai pasibaigei?


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:17:15 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba