Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
• „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
• KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
 MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

PROZA

MARIJA MACIJAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]


Juodas traukinys

Didžiulio sodo kampe, iškėlusi galvą, dairėsi akacija į apačioj, po Žaliakalnio kojomis, plūstantį miestą. Vėjas kedeno baltas kekes ir plaikstė aštrų kvapą dovanai. Kur ne kur tarp šakučių liūdnai lingavo juodos pernykštės ankštys kaip dideli juodo prakaito lašai. Ir tamsi vielinė tvora, bėganti pakalnėn, neleido ištrūkti akacijos įsibėgėjimui. Juoda vingiuojanti tvora priminė suodiną traukinį, skubantį į nežinią. O gal tada nesupratau, kur jis bėga. Bėgo ir bėgo juodi traukiniai pro stotį. Turbūt į frontą – ėjo karas. Turbūt į mirtį – ėjo karas. O mes? Kitų aš nepažinojau; moterys, vaikai – su maišeliais laukėm, kad nors vienas, nors vienutėlis kvėptelėtų. Niekas į mus nekreipė dėmesio, niekam nebuvom reikalingi. Man rodos, kad ir diena, ir laikas buvo taip pat apsivėlę kažkokiom pakulom, lipniom, tirštom kaip derva. Ir namai buvo tik pilki arba juodi. Žmonės išbalę ir kaulėti... Ir judėjo vangiai, nors skubėdavo; juos šaukė namai, laukdami duonos gumulo labiau už motiną. Sriubos šaukšto labiau už garbės raštą. Vilties gyventi labiau už mėlyną spalvą.

Temo. Tai buvo nežinia kelintas traukinys. Trisdešimtas ar keturiasdešimt kelintas – nepasakysiu. Prieš stotį sulėtino greitį. Vyriškiui su raudona kepure – budinčiam geležinkelininkui – matyt, pagailo manęs, nes pasilenkė ir pasakė:

– Matai ten malkomis pakrautą vagoną? Tyliai prisėlink, įsisprausk tarp rąstų ir nuvažiuosi nepastebėta.

Bet tokių kaip aš buvo daug. Ir jie kabinosi lyg skruzdėlės į ant vandens plūduriuojantį šiaudą. O traukinys ėjo ir ėjo. „A-a-a...“ Kažin kur tunely sudejavo aidas, o ratai pjovė tamsą, be gailesčio vydamiesi vieni kitus. Nežinia kas juodas prabėgo visai pro mane. „Atiduok piniginę! Atiduok!“ „A-a-a...“ Ir vėl atgal. Aš buvau maža ir niekas manęs nepastebėjo... Naktis buvo juoda juoda ir juodas traukinys raitėsi gyvate nuo kalno, užuolankom tarytum vagis, kuris bėgo nuo įžvalgių akių.

„A-a-a...“ – nudejavo gale traukinio aidas, ir ratai vėl pjovė juodą tamsą.

Nežinau, ar aš buvau prisnūdus, ar ne. Gal tikrindamas vagonus, geležinkelininkas užklupo mane? O gal tiesiog iš rąstų jis išdygo? „Sušalsi, – sako, – eik, nuvesiu į garvežį, ant anglių.“

Mašinistas, įraudęs kaip rudenį obuolys, sėmė lopeta anglis. Prižeria ir šiūsteli, prižeria ir šiūsteli krosnin. O kai aš važiuodavau kartu su bėgančiais briketais žemyn, jis draugiškai ir linksmai juokdavosi. Paskui, prieš dieną, jis išlaipino mane vienoje stotelėje ir pasakė, kad čia bet kurioj gryčioj yra duonos.

Aš ėjau vienintele gatvele ir bijojau pasibelsti. Nes gatvė ir varteliai, ir langai buvo akli. Bet ėjau ir ėjau. Staiga pro vieno lango plyšį pamačiau mirksinčią šviesą ir nedrąsiai pasibeldžiau. Negreit. Labai negreit – jau ir rytas atskubėjo – už durų storas balsas paklausė: „Kas čia?“ Išsigandau ir norėjau bėgti, bet girkžtelėjo durys ir nutįso plyšelis šviesos, o plaukuota ranka mane įtraukė pro jį. Durys užsitrenkė. Ties juoda lenta, juodu gulinčiu žmogum prakaitavo žvakė. Aš nežinau, ar ji taip pat buvo juoda, nes, pajutusi šilumą, suklupau. Ne, nesuklupau. Mane vėl nešė juodas traukinys. Ir garsiai juokėsi mašinistas. „A-a-a...“ Aš suklikau iš siaubo – virš manęs kybojo pakelta ranka: „Atiduok pinigus!“ Ir nubudau. Prie manęs sėdėjo balta moteris juoda skarute ir glostė galvą: „Miegok, miegok. Dabar tokie baisūs laikai... Ir ko tu važiavai?“ Aš jai norėjau paaiškinti, kad duonos, bet nežinia kas vėl užlipdė man akis, ir nugrimzdau į pūkinį debesį.


1969 06 20


Vanda

Rytas budo muistydamasis, ranka tingiai braukdamas pasmakrę. Rodės, lyg karkvabalis klėstų lėtai sparnus. Oras buvo sustingęs lyg kisielius Kūčioms, pritvinkęs laukimo. Tokia stingdanti tyla, kad, rodos, vos kryktelėjus paukščiui, suliepsnotų. Kiekviena krūmo ar medžio šakelė, gatvės ir namai, skersgatviai ir nuokalnės – visa buvo nerimastingas laukimas. Gal pavasario. O gal vienintelio troškimo išsipildymo. Ona žvelgė pro langą nematydama. Tik jos pečius apgaubė prisiminimas.

Buvo jau gilus vakaras. Ji laukė grįžtančio savo mergelės tėvo. Juk skambino rytą iš darbo, parvažiavęs iš Maskvos. Ilgai ten komandiruotėje užtrukęs. Pasiilgęs... Naktis. Gili naktis. Visai juoda aplink. Jokio garso. Net medžiai dviaukštį medinuką, kurio pirmajam aukšte jie gyveno, apgulę tylėjo. Staiga, stovėdama verandoj, užgirdo uždarant vartelius ir atpažino Vlado žingsnius. Net širdis suspurdėjo, rodės, lėks, apsikabins. Tyla. Atsargiai atsivėrė į antrąjį aukštą laiptinės durys. Prislopintas juokas. Moteriškas. Vandos. „Rodos, taip tave nešiočiau ir nešiočiau“, – lėtai, matyt, kildamas laiptais, kalbėjo Vladas. Ji nutirpo. Staiga prisiminė dukrytę, įėjo kambarin. Gulėjo atmetus rankas į šalis. Pasilenkė, pabučiavo galvutę ir patylomis, kad neprižadintų vaiko, atgulė. Miegas neėmė. Visos mintys – k o d ė l... Nežinia kada parsiradęs Vladas greit nusimetė rūbus, paspyrė batus nesidrovėdamas. Brinktelėjo į lovą ir jau po minutės knarkimas priminė trukčiojantį ir besiruošiantį pajudėti traukinį.

Brėkštant Ona pakilo, apklostė vaiką ir ėmė ruošti vyrui pusrytį.

Kaip visad, nežiūrėdamas į akis, Vladas skubinos valgyti. Apetitu nesiskundė. Tik vis posėdžiai, komandiruotės ir vėl posėdžiai. Ir dabar taręs: „Galiu sugrįžti vėlai“, išrūko.

Prie vartelių jį pasivijo, išdidžiai kraipydama klubus, naujutėlaites „lodočkas“ demonstruodama, Vanda.


2010 03 27–29


Neišgerta taurė

                      Janinos Narkevičiūtės atminimui

Prie namo stovėjo vyras. Aukštas. Stuomeningas. Gal keturiasdešimt penkerių, o gal ir visų penkiasdešimties. Rėmėsi ramentais taip tvirtai, tarytum kojomis. Viena klešnė buvo tuščia. Ne visa. Lig pusės. Vyras žvelgė nežinia kur virš praeivių galvų. Tarsi jų ir nepastebėdamas. O gal iš tiesų jų ir nepastebėdavo. Jis ne išmaldos čia išėjo prašyt. Ne užuojautos. Pažįstami... Galėjo jo ir nepažint. Pagaliau jis nebebuvo jiems reikalingas. Ir jie praeidavo. Tiksliau, pravažiuodavo šiuos namus, panirę į savus rūpesčius.

Namas, aprūkęs nuo centrinio šildymo kaminų, o gal nuo atskrendančių geležinkelio ruožo suodžių. Langai lipo aukštyn. Aukštyn. Stabtelėdami ties keliom atminimo lentom. Lipo aukštyn. Vyriškis dar kartą įtraukė atlapa krūtine gaivaus ankstyvo pavasario oro ir pranyko durų kiaurymėje.

Pro šalį važiavo limuzinai, įvairios lengvosios. Vaikščiojo seni ir jauni. Su pasaitėliais rankose atlaidžiai stebėdavo susibičiuliavusius šunyčius. Damos slėpdavo vylingus žvilgsnius po madingomis skrybėlaitėmis. Moterys, baigiantis darbui, skubėdavo su nešuliais. Pagyvenęs vyriškis apdairiai prasmuko tarpuvartėn, atidžiai braukinėdamas retus plaukus ant sokratiškos kaktos. Diena slinko į vakarą.

Tilo gatvės. Tik kiemuose klykavo vaikai ir motinos, kaišiodamos kaip žąsys galvas pro langus. Kasdienybė, kurios jis, rodos, ir nepastebėdavo. „Viskas veltui. Viskas. Ne. Ne viskas...“ Ginčydavosi pats su savimi ilgomis nemigo naktimis, kai be perstojo mausdavo koją. „Visuomet viskas eina prie galo. Net ir draugų ratas... susiaurėjo. Kiek? Dar vienos rankos pirštų liktų... Ir tie tik iš pareigos. Iš pareigos ar ne? Gėda!.. Gėda taip ir galvoti. Užbaigt, ir viskas. Užbaigt! Motina...“


Senutė gyveno mažame Linkuvos miestelyje ir drebančia ranka iš anksto atkeldavo vartelius praeinančiam laiškanešiui. Ji laukė jo žodžio. Kaip ir tada, kai didžiuodamasi prieš kaimynus, visa švytėdama išeidavo sutikti juodai blizgančio limuzino ir nuolat neturinčio laiko sūnaus. Jos mažasis niekada neužmiršdavo pravažiuodamas užvežti motinai mažo siuntinėlio ar vaistų, o važinėdavo jis daug –­ buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas... Ir kitos pareigos jį vertė tarp nuolatinių posėdžių būti ir su plušančiais laukuose, ir ten, kur žioravo marteno krosnys, mokyklose ir visokio plauko įstaigose. Taip, pas mus visuomeninio darbo negailima – kas vežimą tempia, tam ir sukrauna.

Padarė jis ką nors, ko tektų gailėtis? Ne. Paliko pėdsakus žmonių širdyse... O kas juos sutikrins kaip laikrodžius, bet ir tie nebyliai. Štai nutiestas jo rūpesčiu plentas... Pastatyti kultūros namai... Kaimo biblioteka... Kaip tada lyg vaikas džiaugėsi! Aišku, širdyje. Judesiai ir veido išraiška likdavo valdiški ir ramūs. To reikalavo postas, nors pylėsi katutės, sveikinimai, padėkos iš visų pusių. „Kaip laidotuvės“, – dažnai pagalvodavo.

Gerai, kad jis paliko postą – atsisakė, nors mandagiai buvo prašomas... Jautė tuose žodžiuose nenuoširdumą ir, greit susitvarkęs visus reikalingus dokumentus, paliko miestą, kuriame kiekviena gatvė priminė jo rūpesčius ir šventes. Tas, kurias dovanodavo kitiems, ir tas, kurias tylomis su savuoju aš tyliai atšvęsdavo.

Žmonės praeina jauni ir seni. Visi seniai pamiršo, kad jo dėka miestas pasipuošė skulptūromis. Literatūros šventės buvo kaip duona, ir, žinoma, seniai buvo užmiršti jų sumanytojų vardai. Užmiršo, juk nėra nepakeičiamų. Nepakeičiamų nėra. Ilgai pragulėjo ligoninėse... Kam dabar visa tai prisiminti?! Kas atėjo, tą reikia sutikti. Nori nenori, o kartais reikia. Taip. Reikia galvot apie pėdsakus. Gerus, reikalingus. Kuriuos tik tu galėjai palikti. Bet jie kartais susimaišo ir labai dažnai pranyksta su tūkstančiais kitų. Niekas nebeprisimena...

Man nereikia jokios atminties. Ne, reikia. Reikia, kad žmonės, praeidami ir pro obeliską, ir pro paprastą gatvės užrašą, prisimintų savo pareigą. Pareigą būti žmogumi. Na, ką aš čia, kaip „Žinijos“ lektorius...


Jis pastūmė į šoną senas nuotraukas draugų, kurie liko Kursko laukuose gulėti žalia žolele, ištraukė iš švarko kišenės amžinąją plunksną ir ant balto popieriaus, kiek galėdamas aiškiau, ėmė rašyti: „Miela Mama...“


1975


Ritasi kaip banga

Buvo toks spengiančiai keistas oras, tarsi storiausia miglos užuolaida, nepraleidžianti vaizdo... Tarsi ant didžiulio speigračio aplanko ryškėtų užrašas: „Slaptai. Ypač slaptai.“

Nežinau, ar buvo ankstyvas rytas, ar gili naktis – juk tai poliarinė zona. Tik iš ūmai atsivėrusios, garą tvoskiančios erdvės ėmė slinkti tarsi apgirtę nuogut nuogutėliai vyrai, kuriuos lydėjo čaižūs smūgiai: „Idi, idi, prokliatyj litovec! Gady, gady, zapadniki! Protivnyj sralec.“ Paskui kiekvienas išvarytasis perliejamas kaušu verdančio vandens ir, šautuvų buožėmis talžomas, vėl varomas į tą garus išmetančią erdvę.

Kai jau rytas visai prasiblaivė, nors aplink buvo vien pilkšvai balta erdvė, vilkšuniai skardeno, tarsi bandytų perplėšti prietemą, surikiuotiems žmogėnams, pertariant šunis, aidėjo: „Ševelis, ty sukin syn, ty sterva pribaltijskaja! Bezdelniki! A kto kanal budet ryt? Čto, ja?! Gady, gady, gady!..“ Vyrai ne ėjo, veikiau – slinko, čiaužė klupinėdami su sunkiomis dalbomis rankose. Dalbas tempė, nes buvo nepakeliamai sunkios, kaip ir krentančios ant nugarų su buožių smūgiais nepabaigiamos prakeiksmų grandinės.

Per tą nuotolį, per tą tirštą miglos apklotą, aplanką „Slaptai“, negaliu įžiūrėti savo mylimiausio tėvo... Gal tas plačiapetis, kur susmuko ir jau nebepajėgia pakilti...

Stalino projektas. „Belomor“ kanalas trijų Baltijos valstybių vyrų prakaitu ir kaulais grįstas!

Apspurę, nudriskę, įdubusiais veideliais, blizgančiom akim berniukai lakstė Žuvų turguje, „Aušros“ mergaičių gimnazijos pašonėje, priešais Prezidentūros rūmą, ir įvairiausiais prekeiviais nusėtose Kauno pilies prieigose, užkimusiais balseliais rėkaudami: „Kam „Kir“? Kam „Regata“? „Belomor“... už červoncą – trys...“ Jau nė ženklo jų nelikę. Jau tų peralkusių berniūkščių balsai negali įsiterpti į „Operetės“ koncerto šurmulį...

Atmintį nustelbia šiuolaikiniai ginčai, ir žlegsinčiais traukiniais mano Mamos skubėjimas paskui savo numylėtąjį Petrelį lieka įstrigęs Laike.

Aš nusipurtau tą siūlomą šiandienybės rūbą. Skubiai imu rankioti Meilės akmenėlius, ir pamažu ryškėja Tėvų paveikslas...


2010 07 13 – 2010 08 07


Pasimatymas vagone

Niekada pirmoji nepradedu šnekos. Ir, sėdėdama vagone, stengiuosi vis dėmesį sutelkti į pro langą bėgančius vaizdus. Tačiau yra tokių, kurie negali ištverti, neatkreipę į save dėmesio.

– Tai važiuojat. Hm. Taip, – staiga kreipėsi į mane priešais sėdintis gunktelėjęs vyriškis, tūkstančiais rudų šlakelių ir vos įžiūrimų kaip voratinklis raukšlelių išmargintu veidu. – Ir toli, leiskite paklausti?

– Į Vilnių.

– Ir aš taip pat, – pagyvėjo vyriškis. – Bus nenuobodu, greit laikas praeina, taip sakant, kai randi pašnekovą.

Neturėdama ką daryti, šyptelėjau.

– Ak, šiais laikais jaunimas... – vėl pradėjo. – Atleiskit, jūs ištekėjusi? Taip. Hm. Malonu. Malonu. Viskas nuo tavęs priklauso, mums sakydavo tėvai. Ir mes taip savo vaikams sakom, o gyvenimas, atleiskite, ponia, sudėtingas daiktas. Geriau aš jums papasakosiu vieną istoriją, kad būtų vaizdžiau, – ir čia pat neatsikvėpęs pradėjo: – Baigęs universitetą, gavau pirmąją užduotį finansų departamente –­­ nuvykti į Marijampolę ir patikrinti bankelį. Bankelis turėjo savo pajininkus. Pirmininkas buvo solidus, kaip aš dabar, mokyklos vedėjas. Atvykau, žinote, peržiūrėjau buhalterijos knygas ir paprašiau pirmadieniui visus pajininkus sunešti savo knygeles, o pats šeštadienį išvažiavau į Kauną. Išvažiuojant pirmininkas paklausė, kada grįšiąs. Aš atsakiau, kad sekmadienį, ir visai užmiršau pokalbį – jaunas, žinot, pažįstamų daug. Į koncertą norisi. Ir į svečius. Užvis labiausiai mėgau operą. Taigi, ar tuomet man teatras pamaišė, ar ką, kad nutariau, jog ir ankstų pirmadienio rytą automatrica nuvažiavęs suspėsiu. Atvažiuoju. Baisus šurmulys. Pirmininko nėra. Jo žmona išsigandusi stovi prie bankelio. Bankelis užplombuotas. Nuovados viršininkas galantiškai bando raminti pirmininkienę. Žodis po žodžio, žodis po žodžio, susirinkus pajininkams, paaiškėja: pirmininkas visą sekmadienio pavakarę, traukiniui nudulkėjus ir paskutiniam autobusui iš Kauno atėjus, visur manęs ieškojęs, aplakstęs pajininkus, blaškęsis, buvęs į save nepanašus. Paskui staiga dingęs. Ir rado dar šiltą –­ kapinėse nusišovė. Pradėjau paeiliui nagrinėti reikalą. Pajininkų knygelėse įrašyta viena suma, tokia, kokią jie įmokėdavę, o į buhalterines knygas įrašydavęs žymiai mažiau. Išeikvota buvo dvidešimt penki tūkstančiai litų. Tai dideli pinigai, ponia. Norėjo žmonai įtikti; pasakojo paskui ją pirštų galais vaikščiodavęs. Ji mėgo rengtis. Marijampolė buvo apskrities miestas, ir, neduok pone Dieve, jeigu kuri kita įdomiau pasirodys baliuje! Visi perkūnai galėjo sulėkti – grasindavusi pabėgti, išvadindavusi nevykėliu, skurdžiumi!.. Moterys, atleiskite, viską galėtų įtūžio valandą. Pasitikėdamas savo autoritetu tarp pajininkų, jis pabandė pirmą kartą, antrą... O toliau jau nesulaikysi savęs: pabandęs susirasti meilužę, atleiskite. Pasakojo, veždavęs kas metai savo žmoną gimtadienio švęsti į Karaliaučių. Pirkdavęs brangenybes... Ir, manot, moterys tai įvertina?! –­ įsisiūbavo mano pašnekovas.

Tuokart tęsinį nutraukė mašinisto balsas:

– Vilnius.

Ir, bijodama tolimesnės globos, linktelėjusi galvą, paskubėjau prie durų.

Perone jau landžiojo gaivus pavasariškas vėjas.


1976


Nesiekiant Žemės

Paliūtis. Rodos, debesys žeme ropinėja kaip dideli, tamsūs ir dar tamsesni vabalai. Rodos, kabinte kabindamies, o plėšo širdį ir sąnarius, ir žmogus, jau apgultas bėdų, nebegali ištrūkt. Toks atrodė gyvenimas tą pavasarį. Bet buvo tik pavasaris. O ką žadėjo rytdiena, niekas nežinojo. Buvo pavasaris gal prieš šešiasdešimt metų, o gal ir mažiau, kai visi vėjai dovanodavo tau lankų žiedus rytą ir vakarą, vasarą ir žiemą. Ir ta vienintelė perkelio suknelė, vienintelė viliodavo praeivio žvilgsnius. Tai tik todėl, kad aš buvau sapnų sapne lyg paveikslas Didžiojo menininko rankose...

Paliūtis...


2010 05 04


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:17:13 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba