Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
 „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
• KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

KNYGOS

„Karti žolė kantrybės“

[skaityti komentarus]

Pašto dėžutė


KARTI ŽOLĖ KANTRYBĖS.
– Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2010.

Šiuo neįprastu pavadinimu įvardyta knyga be autoriaus vardo ir pavardės. Graži, prasminga ir šilta. Leidžiuos į autoriaus paieškas. Iš pirmo, dar nenumeruoto puslapio į mus žvelgia jaunas liūdno žvilgsnio žmogus. Trumpa gyvenimo atkarpa – nuo 1958 iki 2002-ųjų. Šios knygos puslapiai skirti jam – žmogui, nespėjusiam užpildyti visų kūrybos puslapių.

Autoriaus paieškos buvo tikrai sėkmingos. Randu paskutiniame puslapyje išvardyta keliasdešimt girdėtų ir negirdėtų, skaitytų ir neskaitytų šių žmonių vardų ir pavardžių – jų įspaudai lietuvių kultūros metraštyje svarūs ir ryškūs. Po leidėjo Stasio Tumėno „padangte“ susibūręs gausus būrys Vido Valaičio artimųjų, bendraklasių, kurso draugų, literatūros tyrinėtojų. Taip ir matau šiuos žmones susibūrusius ir gražų sandorį sudariusius – anksti palydėto anapilin talentingo kūrėjo Vido Valaičio gyvenimą įprasminti atminimo knyga. Puikus leidinys, neįprastas mūsų laikams, kai toks gausus būrys rašo apie vieną žmogų, apie jo įvykdytas literato priedermes ir apie jo, kaip žmogaus, paliktus šviesius prisiminimus ir nespėtus prirašyti galimus kūrybos puslapius bei kultūrininko planus, kaip dabar būtų pasakyta – „projektus“.

Šis puslapis visų pirma kelia daug asociacijų apie mūsų gyvenimą, aplink tarpstantį susvetimėjimą, bėgimą nežinia kur ir nežinia kodėl, neturėjimą laiko pažvelgti į žmogų, juolab širdimi pamatuoti jo nueitą gyvenimą. Išklausyti ištartų žodžių, pasižmonėti jo tėviškėje, pasigrožėti laimėjimais, išgirsti tylų širdies skundą dėl neišsipildžiusių troškimų...

Džiaugiuosi aptikusi tikrą ir džiugų akibrokštą – nė ženklo to, kas dabar slegia ne vieną žmogų – svetimumo pajautos, nė vienos „valdiškos“ mintelės. Šiugždinu puslapius nuo pat pradžių. Žmonės kalba apie žmogų. Rami, neskubi ir pagarbi minčių tėkmė išjudina ir pamąstymus apskritai apie visų žmonių gyvenimą kaip apie nepakartojamą sielos gyvybės spurdėjimą, kuris prasideda sulig pirmaisiais mūsų egzistencijos žingsniais. Tėvų namai, artimieji, mokslo kelias, tapsmas kitų mokytoju, nedrąsūs kūrybos blyksniai, reiklus žvilgsnis į savo eilėraščius, kuriuos norėta sunaikinti savo paties ranka. Toks platus Vido Valaičio išsilavinimo akiratis, minčių branda ir puoselėjamos vertybės jo neilgų varsnų darbalaukyje: mokytojo darbas, skrupulinga „kalbos artojo“ veikla „Vagoje“, atsakingas ir kūrybiškas triūsas Maironio literatūros muziejuje. Skaitau šios knygos puslapius, ir nejučiomis man veriasi tai, ką savo ilgame mokytojo profesiniame kelyje labiausiai vertinau ir tebevertinu: atsidavimą pasirinktai profesijai, tylų ir kuklų kultūrininko darbą, ištikimybę ir kitai ne mažiau svarbiai „profesijai“ – gebėjimą bendrauti su kiekvienu žmogumi, vadovaujantis savo ir pašnekovo dvasine humaniškąja patirtimi. Prisiminimų autoriai atskleidžia būtent tą šviesą, kuri sklido iš šio jauno kūrėjo, nepaženklinto „žvaigždės“ savimone. Kaip gėlių, dedamų ant kapo, tų prisiminimų misija tokia: gera pasakyti apie buvusįjį ir nutiesti jam gyvybės takelį, kad sugrįžtų pas savus, pas tuos, su kuriais kalbėta, į gimtinę, kurioje likimas nubrėžia žmogaus gyvenimo liniją, į kūrybą, kurios dar tiek daug liko Maironio žodžiais tariant, „anapus ribos“.

Knygos pavadinimo radimosi istorijos paieškos mane sustabdo jau beveik leidinio pabaigoje. Pasirinkta eilėraščio baugiu pavadinimu eilutė. Pavadinimas –­ „Giljotina“. Ta, kuri ateina ne laiku, kerta nedvejodama, sprendžia kategoriškai, neteisina ir neteisia – biurokratiškai vykdo nuosprendį. Eilėraštis rašytas 1981 m., kai kūrėjui dar buvo atseikėta gyventi gerą dešimtmetį. Kūrinio mintijimas neramus, konkretūs daiktai („kalavijas“, „liepto pabaiga“, „ritasi galva nuo koto“) įgauna abstraktumo kaip ir daugelio mūsų klasikų eilėse. Visuose skaitytuose eilėraščiuose girdėsime tradicinį lietuvių poezijos elegišką skambesį, neaptiksime įmantrių modernių akibrokštų, kurie šokiruotų skaitytoją. Kaip žinome, paprastumas – ne prastumas. Kūrėjo žingsnius klasikų kūrybos link su malonumu pajus kiekvienas skaitytojas.

Galbūt šios knygos sudarytojai norėjo duoti atkirtį skaudžiam kūrėjo likimui, kuris įvykdė užduotį nesvarstęs ir neabejodamas. Šitaip pasotinta knygos skaitinių, imi vertinti kūrėjo eilėraščius, ištryškusius iš pat jautrios sielos gelmių. Yra juose ir melancholijos, skaidraus liūdesio tonų, jaučiami žingsniai į poezijos pasaulį. Užuominos, talpios metaforos atveria subtilią asmenybę, kuri jaučia ir mato pasaulį kūrėjo žvilgsniu.

Profesorė Viktorija Daujotytė, prisimindama Vidą Valaitį, man regis, pasako labai svarbią tiesą: „Suvokiau, kad Vidas yra vienas iš tų gabiųjų žmonių, kuriuos kažkas turi remti, palaikyti, o jam teko priešinga lemtis – rūpintis kitais.“ Minėtame straipsnyje profesorė apibūdina jauno kūrėjo galimybes, kurių jis nespėjęs įgyvendinti: „Galėjo būti poetas literatūros kritikas.“

Kitas autoritetingas literatūros žinovas ir šios knygos bendraautoris Valentinas Sventickas Vido Valaičio kūrybą įvardija kaip literatūrinę kaimynystę šalia kitų lietuvių poezijos talentų – Vytauto Mačernio, Sigito Gedos. Pabaigia straipsnį viltingais žodžiais: „Kultūra mūsų šalelėje priversta gyventi varpučio gyvenimą. Varputis labai gyvybingas – išgyvensim.“ Paties Vido Valaičio žodžiai iš eilėraščio, kurį kritikas įvardija kaip geriausią, nuskamba pranašiškai ir su viltimi: „Kaliause, nevok mažo vaiko.“

Pati nesiimdama vertinti šio leidinio literatūriniu požiūriu, norėčiau tik dar kartą pabrėžti išties puikų sumanymą, kurį atliko daug žmonių, pažinojusių Vidą Valaitį. Tokia humaniška intencija knygoje išgryninta kaip žmogaus egzistencinio kelio apmąstymas apie šį kūrėją ir žmogų. Po jo likimo skraiste slepiasi daugybė Lietuvos žmonių, staiga ir netikėtai paliekančių šią laiko atraižėlę, kurią mums davė Dievas, leisdamas savaip užpildyti savo gyvenimo „dienyną“. Vidas Valaitis tai padarė per greitai, bet jo ranka įrašyti puslapiai sujaudina, įtikina, pasako, kad gyvenimas per trumpas nereikšmingiems dalykams.

Knygą užveria vėlgi maloniai neįprastas įvardijimas – tai minėtasis autorių pagerbimas 262-ajame puslapyje. „Visiems mums ačiū.“ Šį įvardijimą suprantu kaip dar gausesnį būrį – jame atsiras vietos ir sukūrusiesiems šią knygą, ir prisidėjusiesiems, ir tiems, kurie ją skaitys.

Akivaizdu, kiek daug reikėjo paplušėti knygos sudarytojai ir redaktorei Marytei Slušinskaitei, nedrąsu būtų spėlioti, kiek eskizų išbandė Robertas Petrauskas, kuris dėl draugo atminimo net tapo knygos viršelio dailininku ir maketuotoju.

Kiek mielų rūpestėlių turėjo leidybos vadovas Stasys Tumėnas, pasiryžęs šį gausų talkininkų būrį sujungti į bendraautorių komandą. Neabejotina, kad ir pačiam teko pasidarbuoti iš peties, o knygą savyje „išguldyti“ taip, kad galėtumei žmonėms pasakyti:

„Bralei, seserys, imkiet mane ir skaitykiet“.


IZABELĖ ŪSIENĖ
Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokytoja


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:17:08 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba