Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
• „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
• KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
 FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

MUZIKA

Beauštanti mintis

FELIKSAS R. BAJORAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Maloniai nustebino Vasario 16-osios renginių muzikinių programų permainos. Visur skambėjo tik lietuvių kompozitorių sukurta muzika. Nuo pat Nepriklausomybės atstatymo kiek galėdamas įtikinėjau, kad iškilmingų minėjimų proga turime kalbėti savo kalba. Kitaip kam tie apdovanojimai, jei kūriniai neverti skambėti svarbiausios mūsų šventės metu? Per 40 laisvos kūrybinės veiklos metų susikaupė vertingas kūrybinis aruodas. Į šventinius minėjimus susirenka kultūros elitas, kuriam nebeužtenka vidutiniškai pagroto M. K. Oginskio Polonezo, įsprausto tarp P. Čaikovskio ir L. van Beethoveno kūrinių, ar nuolatos girdimo M. K. Čiurlionio, kuris tapo lyg privalomu valstybinių renginių atributu, nesvarbu, kaip ir kur. Šiam elitui svarbus ir ankstyvųjų amžių istorinis kontekstas, ir šių dienų muzikos pasiekimai. Tai išsilavinusi publika, o užsiėmę vyriausybės vadovai, neturėdami laiko domėtis naujuoju menu, čia išgirstų geriausią ir naujausią lietuvių kompozitorių muziką, sukurtą naudojant šiuolaikines kūrybos priemones. Raciono pakeitimas visada yra nelengvas, ypač iš pradžių, kai nepatyrę organizatoriai dar padaro klaidų. Te nenuvilia klausytojų brolių dailininkų ir rašytojų ne visada tobulai patiektas lietuviškos muzikos menas.

Parinkti programą, ją išdėstyti jau yra menas. Koncerto visuma – naujas kūrinys, įgavęs naują turinį ir formą. Bėgimas nuo vienos meno srities štampų padėtų ieškoti naujų kelių visose sferose. Jautri menininko siela pirmiausia pajunta persisotinimą nuolat girdėdama, kad ir puikų, pasaulyje pripažintą, bet dažniausiai iki banalybės nugrotą kūrinį, kuris, lengvabūdiškai atliktas, gali tapti net pašaipų objektu kaip išderintais variniais instrumentais prastai intonuotas himnas. Himnas, tapęs formaliu ritualu, skiriasi nuo Nepriklausomybės laikų pradžios, kai iš sielos gelmių sklido Tautiška giesmė, vos atgavus laisvę ją viešai giedoti. Šiandien matome ašaras ne pagyvenusių, o jaunų vyrų akyse, pridėjusių rankas prie krūtinės, stadionuose dainuojančių savos šalies himnus, ne mūsų. Jie ne tremtyje, kad ašaros byrėtų dėl Tėvynės netekties. Jie gyvena savo Tėvyne, ta vieta, kurioje gimė, nes ji yra trumpiausias ir aiškiausias kelias į visas pasaulio paslaptis, į virš jų atsivėrusią erdvę į dangų.

Kaip šiemet buvo malonu ir netikėta išgirsti iš Signatarų namų idealiai švariai, subalansuotais instrumentais „Chordos“ styginių kvarteto grojamą Himną. Tokio jautraus atlikimo nereikėtų gadinti balsu pritariant, o tik klausytis ir klausytis, ir leisti širdžiai džiugesiu virpėti. Įtariu, kad Himnas buvo įrašytas. Mūsų technika, transliuodama gyvą atlikimą, negalėtų pasiekti tokio idealaus instrumentų balanso.

Kitas malonus siurprizas laukė Prezidentūroje. Puikios formos Kauno styginių kvartetas grojo ne kartą čia girdėto M. K. Čiurlionio styginių kvarteto pirmąją dalį. Bet atliko taip, kad nebūtų padaręs gėdos geriausioms pasaulio salėms, aukščiausius įvertinimus turintiems ansambliams. Tai buvo puikus pasirodymas, keičiantis klausytojo požiūrį į kūrinį, kurį atlikėjai priartino prie geriausių pasaulio kvartetinės muzikos pavyzdžių. Nebuvo nė vienos tuščios natos. Instrumentai skambėjo švariai ir emocingai. Kiekvieno balso muzikinė mintis buvo pajungta visumai, su pakilimais ir atoslūgiais, lanksčiomis dinaminėmis bangelėmis, ritminiais svyravimais ir grakščiais štrichais. Žinojau, kad Kaune yra puikus styginių kvartetas, tik iki šio koncerto nesupratau M. K. Čiurlionio kūrinio tikros vertės, nors pats buvau jį grojęs. Prezidentūros salei puikiai tiko nepriekaištingai atliktas ir antrasis kūrinys – Giedriaus Kuprevičiaus „Vasaros naktis su Naujaliu“. Kad nešokiruotų meno erozijos apgadintos publikos –­ tik šiek tiek modernus, su aliuzijomis į praeitį.

Šventės vakarinis koncertas Filharmonijoje – mažiau vykęs. Surašysiu visus įspūdžius, kad tobulėtume. Nors jie ne iš salės, bet neturėtų būti klaidinantys. Renginys visai Lietuvai. Svarbu, kokia informacija, perkošiama per TV, pasiekia regiono klausytoją. Po koncerto galima buvo išgirsti įvairiausių priekaištų: „Mėgėjiškas bandymas... saviveiklos lygis“, „Kamerinio orkestro pasitikėjimas savimi stebina, neseniai buvau girdėjęs juos be dirigento, maniau – pasimokys! Dabar jie groja kaip knaipės prastas ansamblis“ ir panašiai. Nemalonu klausytis tokių kalbų apie mūsų kultūrai ypač nusipelniusį orkestrą. Suprasdamas šventinių renginių svarbą ir galvodamas apie mūsų kultūros perspektyvą, pridėsiu ir savo nuomonę.

Ilgus metus šventinis koncertas nebūtų buvęs suprastas be simfoninio kolektyvo ir bravūrinių, herojiškų kūrinių. Tačiau puikiai atlikta, iš sielos gelmių į širdis sklindanti liaudies daina gali paveikti labiau nei visas orkestras su nuvalkiotu ir dėl to nuvertėjusiu kūriniu. Juk šių metų Nacionalinės premijos laureatų Mataičių ansamblio ir Veronikos dainuojamos paprastos dainos mus žadino, primindamos meilę vertybėms: „Trečia triūba užutriūbysiu, Vilniaus miestų pravirkdysiu.“ Užtriūbys, pranešdama žinią, kurios šviesa perskros žmonių gyvenimus ir sąmonę. Ir verkti, valantis nuo dvasinių apnašų, nebus gėda. Valytis būtina.

Vasario 16-osios koncertas yra rengiamas išskirtinei publikai, kuri turi pažinti giluminę savo krašto kultūrą. Tokiam atsakingam pasirodymui atlikėjai ruošiasi iš anksto. Nacionalinė televizija perduoda šiuos įvykius Lietuvai. Šiemet vakaras pradėtas Himnu. Matėsi, kad gieda choras, o girdėjosi du mėgėjiški balsai nutolusių plokščių, gerklinių balsų fone. Iškilmingo vakaro vizitinė kortelė, žinia provincijai iš sostinės.

Tokiame renginyje turi skambėti ir premija apdovanoto kompozitoriaus muzika. Dirigentui Vaclovui Augustinui, jau seniai dirbančiam su savo choru, tai buvo lengviausia užduotis. Organizuojant šventinius minėjimus, ateity būtų galima įtraukti ir laureatų – literatų kūrybos, organizuoti nedideles parodėles. Šių metų posūkis kameriškumo link – į gera. Lietuvių kamerinės muzikos archyve yra gana daug. Praeityje dvasią kėlę mūsų kompozitorių opusai, tokie kaip Broniaus Kutavičiaus „Du paukščiai girių ūksmėj“, Osvaldo Balakausko „Kaip marių bangos prisilietimas“ (sukurtas Čiurlionio temomis), Algirdo Martinaičio „Cantus ad Futurum“, Vidmanto Bartulio De profundis, Vytauto Barkausko ar Mindaugo Urbaičio kūriniai, sukurti okupacijos metu, neprarado aktualumo ir šiandien, gal net labiau tinka ypatingiems koncertams. Minties jėga ne nuo instrumentų kiekio priklauso. Svarbu, ką šventės proga klausytojams nori pasakyti rengėjai, ir kaip jiems pavyksta tai įgyvendinti. Bėda ta, kad daugelis senųjų kūrinių subrandinti kartu su tais lietuviškai muzikai atsidavusiais atlikėjais, kurių scenoje nebėra. Tokių kūrinių atlikimo galimybės smarkiai sumažėjusios. Šiandien muzikantų, ypač vokalistų, suprantančių šiuolaikinę muziką, trūksta net labiau nei vakar.

Šių metų vakarinis Vasario 16-osios koncertas Filharmonijoje pavadintas „Vėrinys Čiurlioniui“. Šventiškai ir kokybiškai atlikta pirmoji jo pusė, įskaitant ir Osvaldo Balakausko Šokių siuitą, vieną ankstyviausių kompozitoriaus darbų. Programa sudėliota tarytum pagal visas taisykles, auginant atlikėjų skaičių, renginį įrėminant choru, vėliau visus sujungiant galutiniam akcentui. Muziką buvo galima ir geriau parinkti, bet nesėkmė patirta dėl netobulo kūrinių išdėstymo, jų skambėjimo sekos. Bet kuris koncertas – naujas sceninis kūrinys, turintis dramaturgiją. Renginių režisieriai nieko neišmano apie tonacijas, kurios klausytojus gali nusviesti į netikėtas, nesuvokiamas oro duobes. Šio koncerto antroji pusė buvo nuspalvinta vientisa minorine gaida, kai kurie kūriniai jungėsi, silpnindami klausytojų tonusą, prarasdami nuolatinio augimo įspūdį, dargi prastai atlikti. Dėl to smuko koncerto antrosios dalies kokybė.

Lietuvių muzikoje M. K. Čiurlioniui skirtų kūrinių yra gana daug. Yra iš ko rinktis. Galima buvo baigti B. Kutavičiaus „Dzūkiškomis variacijomis“, akcentuojant, kad ta aušrelė dar neišaušo (variacijos grindžiamos liaudies dainos „Beauštanti aušrelė, betekanti saulelė“ tema, –­ red.), jei prieš tai nebūtų skambėjęs minorinis M. K. Čiurlionio kvarteto Menuetas, perdirbtas styginiam orkestrui, dargi mėgėjiškai pagrotas. Kviesti į sceną antrą dirigentą dėl vieno kūrinio neracionalu. Tačiau neaišku, dėl ko orkestras panoro groti vienas. Kodėl jis puikiai atliko O. Ba­lakausko Šokių siuitą, o Menuetą –­ taip, lyg kūrinio natos būtų gautos prieš dvi dienas, ir svarbiausias muzikantų uždavinys būtų išsilaikyti, pagroti kartu iki galo –­ nieko nepasakant, buka dinamika, nors motyvų pakartojimai skirtingais balsais, tarsi metus akmenį į vandenį nubėgtų ratilai, prašyte prašosi tilstančių garsų. Kokia neįdomi ta lietuvių muzika! Tas Čiurlionis, kurį visi liaupsina!

Ar prie pulto stovėtų dirigentas, ar orkestras grotų vienas, kūrinio atlikimo gairės turi būti aptartos. Jas kas nors turi numatyti, jei ne meno vadovas, tai koncertmeisteris. Atliekant V. Jakubėno kūrinį, orkestrui dirigavo Vaclovas Augustinas. Ar tik tam, kad parodytų solistei, kada reikia įstoti? Daina „Išsvajotą karalaitį“ buvo atlikta 1938 m. Vasario 16-ajai skirtame Iškilmingame koncerte Valstybės teatre. Dainavo Marijona Rakauskaitė, grojo jungtinis Valstybės teatro ir Radiofono orkestras, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša. Ar šių metų koncertui skirtas orkestrinis variantas darytas iš klavyro, ar simfoninės partitūros, kurioje aiškiau išryškėtų orkestro spalvos? Kai autoriaus nėra, atlikėjas gali interpretuoti, tačiau ir atsakomybė yra didelė. Iš operos į kamerines sales atvykusiems solistams nėra lengva prisitaikyti prie kitos akustikos ir kamerinės muzikos subtilybių. Mokslus baigęs vokalistas netenka svarbiausio vadovo, turi ugdyti savo meninius sugebėjimus vienas. Dainavimu per jėgą, forsuojant negalima perteikti subtilaus kamerinės muzikos grožio, trapių kūrinio minčių. Nustebau, kad jaunai solistei jau ištampyta vibracijos amplitudė, kaip sakoma – išmuštas balsas, kaip pasitaiko seniems arba dainavimo įpročių sugadintiems dainininkams. Tik turintieji patirties save girdi, sugeba garsą suvaldyti. Zitos Bružaitės kūrinyje Lied Joanos Gedminaitės balsas buvo kameriškesnis, nors kūrinys netiko Vasario 16-osios dvasiai. Atlikėjai įstodavo lyg ir laiku, bet kūrinio interpretacijai trūko įprasminimo, saksofonistas grojo įsitempęs, atidžiai skaitydamas natas, bet ne jų mintį.

Ką rengėjai norėjo šiuo koncertu pasakyti? Atiduoti duoklę M. K. Čiurlioniui ar Vasario 16-ajai? Ar buvo galima vienu šūviu nušauti du zuikius? Kai taupomos lėšos, šiais laikais, pasirodo, viskas įmanoma. Įstatymas surašytas, kad autoriams už vyriausybiniame koncerte skambėjusius kūrinius nereikia mokėti procentų – kūrėjai tarnauja žmonėms, tik valdžios vyrai ir moterys nenori tarnauti žmonėms, kurie apmoka jų komunalines išlaidas (ne taip, kaip 1919 metais).

B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ būtų palikusios didesnį įspūdį, jei būtų skambėjusios kitame kontekste. Tačiau šis kūrinys dar ilgai bus atliekamas, jaudins klausytojų širdis. Gaila, kad ta mūsų „beauštanti aušrelė“ aušo, aušo ir per greit ataušo.

Nežiūrint renginio trūkumų, naujas kelias, kuriuo pasukta, yra teisingas. Tebūnie jis tradicinis. Tebūnie.


 

Skaitytojų vertinimai


66450. Giedrius Kuprevičius2011-02-28 13:01
Jeigu tokias recenzijas rašytų ir muzikologai, tai mūsų muzikinė kultūra seniai išsivaduotų nuo tų trukumų, apie kuriuos itin ptofesionaliai ir taikliai, korektiškai ir tiksliai rašo mano kolega Feliksas. Bravo redakcijai ri autoriui!

66452. vibart :-) 2011-02-28 14:06
Reiketu Feliksa priimti i jaunuju muzikologu gretas...

66465. kl.2011-02-28 23:44
gabesnis tarp jaunų muzikologių?..

66470. daugiau tokių2011-03-01 06:53
Griežtai, bet teisingai. Ir svarbiausia - įdomu skaityti. Naujas reiškinys tokie F.Bajoro straipsniai, sveikiname autorių.

66478. Jolanta :-) 2011-03-01 15:18
Man labiausiai patinka vertinimas, kad LKO prastai groja. Pagaliau šventą tiesą sako tikras profas

66481. taip2011-03-01 17:19
Bajoro kritikos purslai į kairę, dešinę..., bet pastebėjo, kad kūriniai skambėjo blankiai, natos pylėsi žvaigždžių lietumi, o suglumusi publika, po vieno kūrinio, net nepaplojo... Gal ne režisierius ar atlikėjai kalti, bet... pirmas kūrinys chorui a capella nuskambėjo visai padoriai.

66485. Likimo ironija2011-03-01 23:04
Labai naujas kelias - per valstybines sventes koncertuoti:)

66499. to Giedrius Kuprevičius2011-03-02 20:46
Nepamiršk lubrikanto. Tikiuosi tave muzikologai pamirš ilgam.

66511. juokai juokis 2011-03-03 10:39
idomiai . tik rasant tokius sakinius- jei gerkliniai balsai tai "žinia provincijai iš sostinės" - neasamoningai vistiek lietuva skaldoma i wilno ir runkelius

66528. Taigi2011-03-04 14:19
na va - reikėjo atlikti ką iš Bajoro kūrybos, būtų ramu. Nepagrojo - va jums...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:17:04 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba