Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-25 nr. 3320

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Žemė
8
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Nepamirškite užsiprenumeruoti

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Be Justino Marcinkevičiaus
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Vienas visiems
8
• ROMAS GUDAITIS.
Gražiausia ir mylimiausia –­ su Tavimi, Justinai
• DAINA AVUOTINIA.
Poetas neišėjo...
• Amžiaus Poeto netekus
•  PAVEL LAVRINEC.
„Prarastas laikas“ Baltarusijos kultūrai
9
• Metų verstinės knygos rinkimai2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kokia laimė, kad tu toli
• „Karti žolė kantrybės“
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Narkašiai, seksas ir puskalbė
11
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Apokalipsės“ teatras: „Cirkas buvo“
1
 KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.
„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Ar lietuviškam kinui užtenka tik perteikti istorinę patirtį?

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytojas Algimantas Švėgžda. Mokytojas Vytautas Šerys
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Lietuvos globėjo šventė Vilniuje kviečia atrasti regionų meną
4

MUZIKA 
• FELIKSAS R. BAJORAS.
Beauštanti mintis
11

KNYGŲ MUGĖ 
• Vasario 17–20 dienomis „Litexpo“ rūmuose šurmuliavo 12-oji Vilniaus knygų mugė!
• Mugės metu paskelbti laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai:
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Czesławas Miłoszas knygų mugėje

POEZIJA 
• MANTAS BALAKAUSKAS.
16

PROZA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
1

VERTIMAI 
• EDUARDAS AIVARAS.
Eilėraščiai su ilgomis antraštėmis
6

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Poiesis
22

DE PROFUNDIS
„Ar kada pasakojau, kaip surūdijusia sardinių skardine
išoperavau apendicitą?“ William S. Burroughs
 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
Sverdiolas
4
• RIČARDAS KALYTIS.
Kolektyvo cementavimas
• res ludentes - žaidžiantys daiktai

TEATRAS

„Apie lėlių teatrą reikia mąstyti nestandartiškai“

KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kristýna Filcíková
Nuotrauka iš asmeninio archyvo


      Beveik pusę metų nuo 2010-ųjų spalio Vilniaus „Lėlės“ teatre nuolat lankėsi jauna mergina iš Čekijos. Dramaturgiją Prahoje studijuojanti Kristýna Filcíková vilniečių lėlininkų teatre atliko profesinę stažuotę, remiamą „Erasmus“ mainų programos. Dramaturgė bendradarbiavo su jaunaisiais „Lėlės“ aktoriais: konsultavo magistro diplominių darbų scenarijų kūrimo klausimais, režisavo ir 2011 m. sausio pabaigoje rinktinei lėlininkų ir studentų publikai pristatė eksperimentinį darbą –­ spektaklį „Cirkas buvo“. Apie stažuotės metu patirtus įspūdžius KRISTÝNĄ FILCÍKOVĄ kalbina VILMANTAS JUŠKĖNAS.


Papasakokite apie savo studijas Prahoje.

Šiuo metu tęsiu magistro mokslus: studijuoju dramaturgiją Prahos teatro akademijos Alternatyvaus ir lėlių teatro fakultete. Mano bakalauro studijos turėjo būti skirtos alternatyviam ir netradiciniam teatrui, bet studijų metais daugiau dirbome su Williamo Shakespeare’o, Carlo Goldoni’o ir Antono Čechovo pjesių medžiaga, taigi gavau labiau tradicinį išsilavinimą. Mūsų kurso vadovas – Nacionalinio teatro režisierius Ivanas Rajmontas – mus labiau spaudė prie dramos teatro ir, jei norėjome dirbti su lėlėmis ar kitais objektais, turėjome kovoti dėl savo norų. Bet tai buvo gera patirtis.

Mūsų studijos pagrįstos tarpdiscipliniškumo principu. Bakalauro mokslai buvo susiję su dramaturgijos rašymu, teko vaidinti ir režisuoti etiudus. Pirmaisiais magistro studijų metais kartu su bendramoksliais sukūrėme vaidinimą, kuris vėliau buvo rodomas Mokomajame akademijos teatre.

Kokios Jūsų profesinės ateities perspektyvos? Ką veikia jauni dramaturgai, baigę studijas?

Dauguma buriasi į alternatyvaus teatro trupes, bando išgyventi, kurdami spektaklius. Yra galimybė dirbti ir teatro vaikams srityje. Aš dalyvauju programoje vaikams „VyšeHrátky“ (www.vysehratky.cz). Tai edukacinių renginių vaikams programa, išaugusi iš lėlių ir vizualinio teatro festivalio. Šiandien tai didelis festivalis, vykstantis rugsėjį. Programoje –­ daug parateatrinių akcijų, vaikams pateikiamos įvairios čekų istorijos ir kultūros temos. Teatralizuotomis akcijomis jie sprendžia įvairias problemas. Visa tai siūlome mokykloms kaip edukacinę programą. Šiuo metu tai mano pagrindinė veikla, kurią norėčiau plėtoti, baigusi studijas. Darbas su vaikais įdomus: mažųjų žiūrovų reakcija iškart parodo, kaip kūrėjams pasisekė užmegzti kontaktą, atskleidžia siūlomo produkto vertę.

Kodėl stažuotei pasirinkote Vilniaus „Lėlės“ teatrą?

Išsiunčiau nemažai laiškų į įvairius teatrus ir kitose šalyse. Informaciją apie „Lėlės“ teatrą radau internete. Peržiūrėjau svetainėje pristatomą vaizdo medžiagą ir, nors kalbos nesupratau, mane suintrigavo vizuali spektaklių estetika. O kai teatro administracija teigiamai atsiliepė į mano užklausimą, nedvejojau ir nusprendžiau – važiuosiu į Vilnių!

Kaip įsivaizdavote savo veiklą „Lėlėje“? Ar lūkesčiai pasiteisino?

Dalyvavau keliuose projektuose, kurių rezultatai maloniai nustebino, o procesas suteikė daug patirties. Vilniuje supratau, kiek daug reiškia režisieriaus asmenybė, jo charizma. Nesu žmogus, kuris gali priversti kitą padaryti ką nors per prievartą, neturiu tokios galios. Žinau, kad esu mirtinga, kaip ir kiti darau klaidų. Ir jei aktoriaus paprašau ką nors padaryti, tai, ką jis padaro, priimu kaip dovaną. Turbūt toks požiūris tapo didžiausia klaida stažuotės metu. Šią pamoką ilgai atsiminsiu. Režisierius turi būti griežtas. Nori jis to ar ne, bet turi laikytis savo sumanymų iki galo. Supratau, kad spektaklio nesukursi per trumpą laiką. Man, režisierei, reikalingas laikas. Žinojau, kad jis būtinas, tačiau to nesureikšminau – nereikalavau, kad repeticijas pradėtumėme anksčiau, tad teko patekti į keblią padėtį, kai teko daug ką daryti paskubomis.

Kartu su jaunaisiais aktoriais sukūrėte spektaklį. Kokia buvo kūrinio idėja ir kaip sekėsi dirbti?

Nesu režisierė pagal išsilavinimą. Savo profesiją įvardiju kaip „proceso dramaturgė“. Mano tikslas – suteikti aktoriams reikalingos medžiagos ir idėjų, paskatinti juos dirbti, pastūmėti kurti spektaklį. Tačiau „Lėlėje“ man teko imtis papildomų, sunkių funkcijų: sukurti scenarijų, režisuoti, sugalvoti scenografiją ir kostiumus, organizuoti repeticijas ir derinti scenografijos kūrimą. Aktoriai ir kiti žmonės daug padėjo. Turėjome idėją žiūrovams pristatyti fantastinį vaidinimą apie griūvantį ateities pasaulį, tiksliau – jo miražą, kuriame veiktų pašėlusių artistų trupė ir žiūrovams papasakotų istoriją apie žmogiškas vertybes. Svarbiausia buvo atskleisti idėją, kad apokaliptiniame ateities pasaulyje, kad ir koks niūrus jis būtų, žmonės gali turėti viltį, jausti vienas kitam meilę. Nors kūrybinis procesas dėl laiko repeticijoms trūkumo, kalbos barjero, įvairių organizacinių problemų buvo nelengvas, finišą pasiekėme.

Kokį įspūdį paliko jaunieji „Lėlės“ aktoriai?

Per mažai praleidau laiko, kad galėčiau ką nors kategoriškai teigti, viską parodys laikas. Jaunieji aktoriai – talentingi. Nors tai galbūt ir nėra matoma iš pirmo žvilgsnio. Bendras neigiamas įspūdis –­ aktoriai dar nesugeba susikaupti, jiems trūksta vidinės kontrolės. Nustebino tai, kad kartais atrodė, jog jie dirba pusiau juokais. Gal ne visi, bet kai kurie nesureikšmino to, ką daro.

Kiekvieno aktoriaus užduotis – būti visapusiškai išprususiam. Geriausi aktoriai, kuriuos pažįstu, yra išsilavinę žmonės, turi literatūros, muzikos, kinematografijos ir kitų meno sričių žinių. Tie mano bendramoksliai, kurie save ugdė visokeriopai, domėjosi kitais menais, šiandien – kylančios jaunos žvaigždės.

„Lėlės“ aktoriai, su kuriais man teko dirbti, suteikė nemažai smagių akimirkų, tad linkiu jiems sėkmės. Ir linkiu aktyviau rūpintis saviugda, plėsti savo žinias.

Palyginkite čekų ir lietuvių lėlių teatro ypatumus: kokius skirtumus, panašumus teko pastebėti? 

Mačiau tik teatro „Lėlė“ spektaklius. Tačiau tai, ką išvydau, skyrėsi nuo Prancūzijos ar Vokietijos – šalių, kuriose šiuolaikinio lėlių teatro tendencijos yra ryškios. Lietuvių lėlių teatre šiuolaikinės tendencijos nėra skatinamos. Trūksta žmonių, kurie mąstytų apie lėlių teatrą netipiškai, nestandartiškai. Tačiau jūs nuolat rodote lėlių vaidinimus, kas Čekijoje neįprasta.

Jūs daugiau mąstote apie žanrą (lėles), mes – apie temas. Mačiau „Lėlėje“ spektaklių, kuriuose buvo naudojamos lėlės, bet susidarė įspūdis, jog jos naudojamos tik tam, kad pateisintų žanrą. Lėlės dėl lėlių. Čekijoje, kurdami spektaklį, autoriai klausia savęs: kokie aktoriai bus reikalingi, gal lėlės? Ar jos bus tinkama priemonė perduoti idėją žiūrovams? Kokio tipo lėlės? Jei naudosime pirštininę lėlę arba marionetę, kaip skirtingai jos kalbės ir ar sugebės perduoti kūrėjų žinią?

Jūs kuriate lėlių teatrą ir naudojate lėles. Mes turime teatrą ir naudojame lėles, kai norime ką nors per jas pasakyti. Gal tai ir šventvagiška, bet peršasi mintis, kad jūs turite lėlių teatrą, kaip žanrą, o mes galime greitai ir nebeturėti. Dauguma lėlių teatrų Čekijoje, kurie pradėjo savo veiklą kaip lėlių teatrai, šiandien yra teatrai vaikams ir lėles naudoja rečiau. Mūsų aktoriai taip gali prarasti savo, kaip lėlininkų, amatą. Jie skatinami mąstyti apie tikslą ir temą ir mažiau turi laiko lėlių animacijos įgūdžiams lavinti.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:16:59 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba