Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-03 nr. 3244

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VIDAS MORKŪNAS.
6
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Tūkstantis lietuvių poezijos metų
17
• JUDITH LEWONIG.
Su kuo valgomos kūrybinio rašymo dirbtuvės

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Elegantiškas Vilniaus menas
1
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• TOMA GUDELYTĖ.
Kultūrinis identitetas ir kultūrinė atmintis literatūros komparatyvistikoje

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

KULTŪRA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Indulgencija kultūros sostinei: M. K. Čiurlionis...

MUZIKA 
 JŪRATĖ VYLIŪTĖ .
„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

PAVELDAS 
• Lankytojus pasitinka Nacionalinė dailės galerija 3

SAVAITĖ SU KINU 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pikti jaunieji
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvė
4

POEZIJA 
• ARNAS ALIŠAUSKAS.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Septyni V. miesto stebuklai
3

VERTIMAI 
• OSIPAS MANDELŠTAMAS.
Žodis ir kultūra
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga
1
• Startuoja kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Interviu su BERNARDU JANAUSKU.
Harmoniją skleidžianti muzika

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Nemandagu mirti sekmadienį
3

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Menas be kompleksų
3

KRONIKA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DAINIUS SOBECKIS.
Pastarųjų laikų sapnininkas
2
• Rastas tikrasis Valdovų rūmų planas, arba Trauk kryžį trauk

MUZIKA

„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

JŪRATĖ VYLIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Klausimas, užduotas dainininko Danieliaus Sadausko. Ne retorinis – atsakyti galima darbais, šis tas mūsų jau padaryta. Kada tik kirsi troleibusu Gedimino prospektą, ausį paglostys malonus pranešimas – „Vinco Kudirkos aikštė“, o eidamas pro šalį nesusilaikysi nestabtelėjęs ir nepažvelgęs į tvirtą ir kartu grakštų, aukštybėsna šaunantį bokštą su išrašytais Lietuvos himno žodžiais, belaukiantį dar ir paties himno kūrėjo, kuris netrukus, Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse, žada užimti čia, Vilniaus viduryje, jam skirtą garbingą vietą – ir tebūnie čia per amžius.

Kas rūpinasi istorinės praeities įamžinimu, žino, kokias neįveikiamas kliūtis tenka nugalėti, kokio nepagrįsto aukščio barjerus peršokti (į Lukiškių aikštę ligi šiol neįsileidžiamas paminklas žuvusiesiems dėl Lietuvos laisvės, saugant aikštę –­ kam, pramogai, turgui, ar gal pirmtako sekėjui?), keblus nūn pasidarė ir lėšų klausimas. Būdamas vienas iš Labdaros ir paramos fondo daktaro Vinco Kudirkos vardui įamžinti steigėjų, D. Sadauskas rodo aktyvios veiklos pavyzdį, nepristinga entuziazmo nė atkaklumo, o jei kas skeptiškai numos ranka į jo iniciatyvas, apsisukęs eis pas kitą. Tikrai nuostabu šiandien girdėti: „Rasti rėmėjų ir lėšų nėra per didelė problema. Aš myliu savo darbą, negailiu sveikatos ir nedejuoju. Tie, kurie nieko nedaro, dejuoja garsiausiai. Aš dirbu.“

Iš fondo veiklos sričių labiausiai jis rūpinasi, aišku, muzika. Išdainavęs Mažvydą, Maironį, Baranauską, Vienažindį, Strazdelį, Basanavičių, Vydūną, Vaičaitį (iš viso įdainuota dvidešimt kompaktinių plokštelių), priėjo prie Kudirkos – jį, visuomenei mažiau žinomą kaip muzikos kūrėją, pristatė dviem darbais, išleido kasetę „Mūs žingsnius telydi“ ir kompaktinę plokštelę „Karvelėli mėlynasis“ (daina „Karvelėli mėlynasis“ taip suaugusi su Česlovu Sasnausku, kad vargu ar taps spėjamo žodžių autoriaus Vinco Kudirkos sinonimu). Pirmosios programą sudaro muzikinis V. Kudirkos palikimas, antrosios – V. Kudirkos eilės, jo harmonizuotos liaudies dainos, amžininkų prisiminimai, dabarties kompozitorių adaptuoti instrumentiniai V. Kudirkos kūriniai ir pagal jo tekstus sukurtos dainos.

Kai kurie V. Kudirkos šokiai, pjesės žinomi (pats autorius juos publikavo draudžiamoje spaudoje, 1998 m. išleisti Vytauto Landsbergio redaguoti Vinco Kudirkos kūriniai fortepijonui „Muzikos valandos“), progai pasitaikius, jie atliekami – plokštelėje girdime Petro Kuncos ir Eugenijaus Ignatonio atliekamus valsą C-dur ir pjesę „Šiltas vakarėlis“. Teisutis Makačinas visus išlikusius V. Kudirkos kūrinėlius fortepijonui (dalis nepublikuotų rankraščių pražuvo) suorkestravo. Su skoniu ir epochos dvasios pajautimu, nemodernizuodamas, netirštindamas spalvų, o taikliai ir natūraliai iškeldamas kūriniuose slypinčią švelnios nostalgijos gaidą (mazurka d-moll, valsas „Varpelis“) ar smagaus šokio nuotaiką (mozūras D-dur, polka „Dėdienė“), šiuos niuansus jautriai pagavo ir Jaroslavo Cechanovičiaus diriguojamas, keliais instrumentais papildytas RTV orkestras.

V. Kudirkai pažinti ypač reikšmingos jo harmonizuotos liaudies dainos – jose ryškiausiai matomas tas „spindintis savo grožiu Vinco Kudirkos paveikslas“, kuris regėjusiųjų atmintyje įspaudė tokį dvasios atsivėrimą melodijomis, kokio žodžiais jis niekad neišsakydavęs. V. Kudirka laikė liaudies dainas unikalia tautos vertybe, ne tik rinko jas, harmonizavo, publikavo, dainavo (turėjo, kaip pats tikino, gerą balsą), o jau anuomet, lietuvių nacionalinės muzikos apyaušryje, vartojo savo kūryboje jų citatas – plokštelėje to pavyzdys yra valsas „Nemuno vilnys“ (skambina Jūratė Šleinytė). Troško ir plačiau lietuviškas dainas paskleisti, sudominti jomis kitataučius: galbūt jo ar paskelbto konkurso paskatinti Varšuvos muzikai harmonizavo keletą V. Kudirkos „Kanklėse“ atspausdintų lietuvių liaudies dainų – kompaktinėje plokštelėje tai yra „Linksma pavasario atėjo diena“ ir „Greičiau, greičiau, žirgeli“. Kaip matyti, lenkai rinkosi gyvas, linksmas dainas, tačiau, sprendžiant iš pateiktų pavyzdžių, V. Kudirkai artimiausios buvo lyrinės pasaulėjautos dainos, jo harmonizuotose vyrauja lietuvių folklorui būdinga rimtis, susikaupimas, poetiškumas. V. Kudirkos harmonizuotų dainų įrašai, parengti Šiaulių kamerinio choro („Vai aš pakirsčiau“, „Ant kalno malūnėlis“), RTV vyrų („Šėriau žirgelį“, „Ei, mergele, kur buva“), RTV vaikų choro („Sėjau rūtą“) byloja ne vien aukštą tų chorų dainavimo kokybę – ir V. Kudirkos jausenas bei nuostatas atitinkančią interpretaciją (vadovai D. Vaičiulionienė, R. Katinas, A. Girdzijauskas).

Iki mūsų laikų originalių dainų pagal V. Kudirkos tekstus berods neparašyta, išskyrus tą abejotiną „Karvelėlį“. Iš pastarųjų dešimtmečių aruodo plokštelėn įdėta didingo, operinio skambesio Vytauto Klovos „Labora“, kurią Danielius Sadauskas dainuoja taip pat pakiliai, pritariant orkestrui, ir Valentino Bagdono patetiškasis „Varpas“, kurio fortepijono partiją pianistas Justinas Brūzga priverčia skambėti su tokiu romantiniu polėkiu, lyg visa erdvė gaustų didingais varpais. Siurprizas klausytojams – satyrinės Valentino Bagdono dainos „Zerkolas ir beždžionė“, „Gaidys ir žemčiūgas“. Pasiūlydamas šiam kompozitoriui V. Kudirkos išverstas I. Krylovo pasakėčias, D. Sadauskas turėjo pagrindą: V. Bagdonas – bene vienintelis lietuvių kompozitorius, sėkmingai smailinantis plunksną į aštrų tekstą. Jau pati atlikėjų sudėtis – klarnetas, fortepijonas, balsas (Julius Černius, J. Brūzga, D. Sadauskas) – prielaida įtikinamoms komiškumo situacijoms sukurti, tačiau čia šiek tiek pritrūko spalvingesnio vokalinio šmaikštumo.

Ginčytinas, mano nuomone, Lietuvos himno pateikimas – juo plokštelė pradedama ir baigiama. Galbūt žvelgiant į himną retrospektyviai ir norint priminti, jog V. Kudirka „Tautišką giesmę“ pirmą kartą išspausdino 1898 m. „Varpe“, ir tik 1918 m. ji buvo pripažinta Lietuvos valstybės himnu, pradinis variantas traktuojamas kaip daina, tiesa, energinga, pakili, vyriška, bet su solistu, tarsi užvedėju, dainuojančiu kai kurias strofas („Tegul saulė Lietuvoj...“, „Tegul meilė Lietuvos...“). Kai vyrų choras „Vytis“, diriguojamas Tado Šumsko, dainuoja „Augin tėvas du sūneliu“ (iš Jono Basanavičiaus „Ožkabalių dainų“), toks atlikimo būdas su užvedimu natūraliai pritampa prie kaimiško dainavimo tradicijos, tačiau himnas netenka būdingiausios savybės – švento dvasinio vienbalsumo. Išties didingai Lietuvos himnas suskamba paskutiniuoju (31) numeriu, atliekamas Kauno valstybinio choro (vadovas Petras Bingelis) ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, diriguojant Juozui Domarkui. Šis atlikimas, tarsi atklydęs iš Dainuojančios revoliucijos dienų, kupinas ryžto, energijos, džiaugsmingo vidinio susitelkimo – ir toks bus vertas 21 val. skambėti per visą pasaulį liepos 5-ąją.

Tarp muzikos įrašų įterpti Vinco Kudirkos eilėraščiai, Jono Basanavičiaus, suo­mių literatūros klasikės Mailos Talvio atsiminimų fragmentai padeda sudaryti meniškai įtaigią, konceptualią visumą. Repertuaro sudėliojimas eilės tvarka apskritai yra labai svarbus, o šiuo atveju net lemtingas: apmąstytas scenarijus žadina vaizdines asociacijas – klausydamasis plokštelės, tartum regi Vincą Kudirką dar antrokėlį, sėdintį viename vežime su Jonu Basanavičium ir pirmą kartą išgirstantį jo užtraukiamą lietuvišką dainą, jo gėdą, užspaudžiančią gerklę – „Chlop!“, ir pagaliau galingus Varpo dūžius, suplėšančius išblyškusio smuikininko krūtinę, bet pažadinančius Prisikėlimui lietuviją (plokštelės klausymas – ir įdomi literatūros pamoka mokyklose).

Yra dainininkų, linkusių apsiriboti siau­ru repertuaru ir kartais, su nežymiomis išimtimis, keletą dešimtmečių išsilaikančių scenoje su tais pačiais kūriniais. Yra ir plataus spektro solistų, preciziškai atliekančių modernios operos ariją ir giliai jaučiančių sudėtingą liaudies dainos pasaulį. „Toks repertuarinis lankstumas, –­ rašo Eduardas Kaniava knygoje „Dainavimas –­ toks mano amatas“, – nėra labai jau paprastas dalykas.“ Tačiau efektyvus, galintis teikti dosnią kompensaciją, apibūdinantis ir menininko kategoriją (Violeta Urmana, kaskart pamaloninanti tobula vokalo meistryste, šį kartą pribloškė programos naujovėmis). Danielius Sadauskas – iš tų nerimstančiųjų, jis nuolat ieško naujų kūrinių, papildo ir plečia repertuarą, formuoja jį tam tikra kryptimi, akivaizdžia ir iš čia išvardytų kūrinių, ir iš naujų projektų: Žalgirio mūšio 600 metines jis rengiasi pasitikti kompaktine plokštele „Nuo Mindaugo iki Loretos“. Tad lieka ištikimas Vinco Kudirkos priesakams –­ „gražiausia, kada širdžiai ir žodžiams darbai atsako“.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:16:56 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba