Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-03 nr. 3244

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VIDAS MORKŪNAS.
6
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Tūkstantis lietuvių poezijos metų
17
• JUDITH LEWONIG.
Su kuo valgomos kūrybinio rašymo dirbtuvės

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Elegantiškas Vilniaus menas
1
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• TOMA GUDELYTĖ.
Kultūrinis identitetas ir kultūrinė atmintis literatūros komparatyvistikoje

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

KULTŪRA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Indulgencija kultūros sostinei: M. K. Čiurlionis...

MUZIKA 
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ .
„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

PAVELDAS 
• Lankytojus pasitinka Nacionalinė dailės galerija 3

SAVAITĖ SU KINU 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pikti jaunieji
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvė
4

POEZIJA 
• ARNAS ALIŠAUSKAS.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Septyni V. miesto stebuklai
3

VERTIMAI 
• OSIPAS MANDELŠTAMAS.
Žodis ir kultūra
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga
1
• Startuoja kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
 Interviu su BERNARDU JANAUSKU.
Harmoniją skleidžianti muzika

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Nemandagu mirti sekmadienį
3

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Menas be kompleksų
3

KRONIKA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DAINIUS SOBECKIS.
Pastarųjų laikų sapnininkas
2
• Rastas tikrasis Valdovų rūmų planas, arba Trauk kryžį trauk

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

Harmoniją skleidžianti muzika

Interviu su BERNARDU JANAUSKU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bernardas Janauskas
Nuotrauka iš „PAT View Music“ archyvo

      Pastaruosius 8–10 metų BERNARDAS JANAUSKAS yra veiklus muzikantas ir inovatyvus perkusininkas. Jis yra mėgstamas džiazo, šuolaikinės akademinės muzikos programose. Šiandien Bernardas vis didesnį prioritetą teikia autoriniams muzikiniams ir kultūriniams sumanymams. Šiame interviu jis dalijasi savo kūrybinės veiklos biografija, kultūrine ir muzikine patirtimi Indijoje, apibūdina globalių muzikos tendencijų ir steigiamo „World Music Informacijos Centro“ Baltijos šalyse ryšį.

Esi grojęs su autoritetingais džiazo, fusion, hindustani, afro muzikantais. Tavo grupė „Bhakti“ ir kiti projektai kelia susidomėjimą ne tik Lietuvoje. Papasakok apie savo muzikines inspiracijas, kodėl pradėjai tokią muzikinę veiklą?

Tavo klausimas siekia mano vaikystės laikus. Ankstyvame amžiuje vargu ar norą galėjau apibūdinti klausimu „kodėl“, pats noras ir buvo to „kodėl“ atsakymas: aš tiesiog pamėgau, kaip ir dabar mėgstu, kurti, girdėti, jausti ir matyti muziką.

Kaip Tavo gyvenime atsirado mušamieji?

Aš atėjau pas mušamuosius, nes jie mane sužavėjo savo įvairove. Todėl sakau: muzika atėjo pas mane, o aš atėjau pas mušamuosius (šypsosi) ir išeiti neketinu (juokiasi). Grojimą perkusiniais instrumentais savyje atpažįstu kaip natūralią fiziologinę ir dvasinę būseną. Inovacijas darau tik todėl, kad remiuosi šiuo natūralaus grojimo pojūčiu.

Dar apie tuos laikus… prieš kokius 7 metus perkusininkas buvo retas reiškinys tarp muzikantų, ir net tarp būgnininkų perkusija nebuvo populiari – kas turėjo įvykti, kad Tu taip pamėgai perkusiją?

Kadaise, kai atėjau į perkusininko G. Laurinavičiaus auditoriją, atrodė, kad būgnų ir perkusijos yra prikrauta nuo grindų iki lubų, – tai matant, nesusidarė įspūdis, kad įvairūs perkusiniai instrumentai yra mažiau populiarūs už būgnus. Kongai, djembe, vibrafonas, standartinis būgnų komplektas, įvairūs reti perkusiniai instrumentai – visko ten buvo. Gavęs individualias djembe pamokas iš senegaliečio Pjerre Koujati, įsigijau djembe (beje, iš paties meistro), buvau djembe muzikantas ir solo koncertai su djembe man buvo įprasti. Tuo pat metu mokiausi dailės ir keliose vietose – muzikos. Kai reikėjo spręsti, kokį kelią rinktis, pasirinkau muziką. Nesigailiu. M. K. Čiurlionio gimnazijoje dailė mane praturtino, o atverta kūrybinė versmė niekur nedingo –­ ją nešiojuosi savy. Galima sakyti, kad mano išėjimo iš gimnazijos kaltininkas buvo kompozitorius Linas Rimša, kuris tuo metu dėstė muziką dailininkams. Jis tokių dalykų pripasokojo apie Afrikos, Kinijos, Japonijos, Indijos ir šiuolaikinę muziką, kad vienam gimnazistui nebeliko abejonių, ką studijuoti ir kokiu keliu eiti. Netrukus susiradau ir kitų specialistų bei mokytojų. Šiandien esu tas, kas esu, tik todėl, kad anksti susipažinau su žmonėmis, iš kurių galėjau mokytis ir augti.

Pakalbėkime apie Tavo instrumentus. Esi atradęs ir padaręs tarpinių variantų tarp būgnų ir perkusijos, kaip gimė tokių kombinacinių instrumentų įdėja?

Taip, turiu polinkį eksperimentuoti, jungti, kombinuoti. Esu pelnytai užsitarnavęs tradicijų laužytojo reputaciją (šypteli). Kombinacinių instrumentų ir jų grojimo įdėjos gimsta kūrybiškai: groju, mąstau, užrašau, jei reikia, nusipaišau. Šiandien esu sukūręs penkis autorinius perkusinius instrumentus arba jų kombinacijas: „The Double Tabla“, „Indibellogo“, „Bundukinba“, „Atmosferinė lėkštė“ ir „B-drums“. „The Double Tabla“ yra mano pagrindinis instrumentas, kuriuo reprezentuoju save kaip solistą, o visi instrumentai kartu sudaro visuminį komplektą, kuris ir yra „B-drums“. „The Double Tabla“ koncertiniuose performansuose yra pirmasis instrumentas, aplink kurį kiti instrumentai yra dėliojami ratu.

Kai kurie iš šių instrumentų labai įdomūs dėl paties grojimo būdo, nes, pavyzdžiui, „Atmosferinė lėkštė“ nebūtų „atmosferinė“, jei ja nebūtų grojama bažnyčiose ir šventyklose. Lėkštės garsas tikrai magiškas. Kai žmonės išgirsta keistą žemą garsą, jie suklūsta: jausmai, kurie atsiranda klausant, pereina į labai stiprų pojūtį. Klausytojai man pasakoja, kad koncerto metu klausydamiesi lėkštės jie „atitrūksta nuo žemės“, persikelia į kitą lygmenį, jos skambėjimas „atveria kelią po epochų klodus ir laiką“. Grodamas ja, pasitelkiu tai-chi energijos cirkuliacijos judesius, aišku, tai sustiprina įspūdį...

Tai kas yra ta „Atmosferinė lėkštė“? Iš kur ji atsirado?

Tai atradimas. Lėkštę įgarsinant specialiu būdu, įvyko kažkas nepaprasta, pasigirdo virštoniai ir žemo dažnio kosonansinis intervalas ar net akordas. Tai senovinė orkestrinė lėkštė, savyje turinti keistą mistinį garsą. Pirmą kartą Lietuvoje 2006 m. ji buvo panaudota kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muzikinėje misterijoje „Be dviejų brūkšnių“.

Kitas instrumentas „Indibellogo“…

Jis sudarytas iš indiškų varpelių, kurie naudojami dekoratyviniais tikslais, dažniausiai girliandoms. Išėmus šerdelę, buvo sukurtas varpelių be šerdelių komplektas. Instrumentas turi savotišką dermę – tai pusiau melodinis arba toninis mušamasis instrumentas. Jis geriausiai atsiskleidžia, kai jam pritaikau specialiuosius garso vėlavimo ir oktavinius efektus. Kaip ir „Atmosferinei lėkštei“, instrumentui „Indibellogo“ grojimo maniera ir būdas jį prakalbinti yra labai svarbus: grojant išgaunamos tokios atsikartojančių garsų virtinės, kuriose daug mažesnių susipinančių kintančių virtinių sudaro didele amplitude judantį audinį. Tai suprasti įmanoma tik išgirdus, bet skambesys primena Indonezijos gamelano skambėjimą. Nepaprastas potyris, kai grojant dviem bambukinėm lazdelėm pavyksta imituoti visą gamelano orkestrą.

Papasakok ir apie „The Double Tabla“.

Turėti ir prižiūrėti šį instrumentą yra prabanga. „The Double Tabla“ yra dvie­jų Indijos tablų dayan, grojamų rankomis, ir elektroninės būgnų sistemos, grojamos kojų pedalais, komplektas. Grodamas pėdomis, galiu išgauti žemus tablos garsus, kurie tradiciškai išgaunami bosine t ablos dalimi – bayanu; taip išgaunamas tablos skambėjimas, sėdint ne rytietiškai, o vakarietiškai, ir pasitelkiant būgnų komplekto grojimo techniką, nes naudoju pėdas. Bet „The Double Tabla“ buvo sukurtas ne tam, kad būtų imituota tabla, jis buvo sukurtas, kad būtų galima gerokai pranokti tradicinės tablos galimybes (šypsosi). Norint muzikuoti šiuo instrumentu, reikalinga tablos, Ghatamo ir būgnų grojimo patirtis, beje, tai viena iš priežasčių, kodėl vykau į Indijos pietus, nes nemokėjau groti Ghatamu. „The Double Tabla“ yra universalių galimybių instrumentas, aš jį dedikuoju smuikininkui L. Shankarui, kuris sukūrė ir grojo dvigrifiu 10 stygų smuiku „The Double Violin“.

Pasakok apie savo domėjimąsi rytietiškos muzikos tradicijomis. Kodėl nesusižavėjai čia esančiais stiliais: džiazu, roku... Kuo patraukė Rytų kultūra?

Džiazą mėgstu ne mažiau negu Bachą ir neatsisakau jo pagroti. Mane žavi ir Vakarų kultūra, esu melomanas nuo mažens. Būdamas metro ūgio, nutipendavau iki senovinio tėvų plokštelių grotuvo ir klausydavau Vivaldi, Beethoveno, „Queen“, Mike’o Oldfieldo, bliuzo, rokenrolo, operų… Net vėliau, pavyzdžiui, grodamas djembe, buvau parengęs programą djembe solo ir Vivaldi „Metų laikams“, bet bręstant atsivėrė kiti horizontai, o vaikystėje klausyta muzika liko kaip identiteto dalis. Atėjus supratimui, kad kiekviena tauta turi savo muziką, man atsivėrė naujas pasaulis. Galiu pasakyti, kad susidomėjimas Rytų muzika atėjo kartu su susidomėjimu viso pasaulio tautų muzikinėmis tradicijomis, etnine muzika. Tiek folklore, tiek klasikinėse Azijos kraštų tradicijose lig šiol atrandu tai, kas mane žavi ir žavės. Negaliu pasakyti, kad domėjimasis Rytų muzikos tradicijomis yra koks nors „mistinis“ polinkis, tiesiog trauka tam, kas nuostabu, sklinda iš tų muzikinių tradicijų. Visų pirma – tai vis dar esantis dvasinis harmoningumas, darna. Pamenu, viena moteris priėjo po koncerto prie manęs ir netikėtai paklausė: „Kodėl groji Indijos muziką, o ne, pavyzdžiui, metalą?“ Čia ji pataikė paklausti, nes aš kaip tik prieš metus buvau grojęs viename metalistų festivalyje. Atsakiau: „Norėdamas po grojimo su metalistais atstatyti savo energetinį balansą, net dvi valandas turiu daryti specialius pratimus!“ Nesakau, kad reikia bijoti purvo, bet nematau priežasčių, dėl kurių reikėtų atsisakyti pozityvių dalykų. Indijos muzikoje atgaivos ir pozityvumo – į valias, tai dažnai yra tiesiog harmoniją skleidžianti muzika.

iliustracija
Grupė „Bhakti “ festivalyje „Regeneratorius ’08“. Scenografija – Indrės Biekšaitės ir Adomo Žudžio
Nuotrauka iš WMIC archyvo

Kokie dar Indijos muzikos komponentai Tau svarbūs, juk šios šalies muzikos kultūra yra labai įvairiapusė?

Ne visa indiška muzika man vienodai tinka, klasikinė Indijos raga yra gana sudėtingas žanras, į jį gilintis galima nuolatos, jos ritmika, improvizacijos būdas –­ tai lobynas žmogaus sugebėjimams. Deja, mane ne itin domina bhadjan ir Bolivudo muzika. Yra daug labai gerų Indijos muzikantų, kurie sugroja ir klasikinę Hindustani, ir daineles Bolivudui, bet menine prasme tai tas pat, kas lyginti simfoniją su dainuojamąja poe­zija. O jų „lobynai“ –­ tai improvizacinis pradas, kuris abiejose klasikinėse Indijos tradicijose (tiek šiaurinės Indijos Hindustani, tiek pietų Carnatic) sudaro apie 80 procentų ritminės kultūros ir muzikos plėtojimo. Beje, jis kaip alternatyvus improvizacijos būdas neretai atsiranda džiazo muzikanto treniruotėse. Tačiau likę 20 procentų –­ tai neišsemiami racionalaus muzikos pažinimo klodai! Kodėl? Indijos ragoje egzistuoja griežta forma, kanoniniai principai ir kūrinio struktūra, jau nekalbu apie filosofinę muzikos pažinimo pusę. To mokomasi labai preciziškai ir griežtai perduodant tradiciją iš kartos į kartą.

Neseniai grįžai iš Indijos. Papasakok apie šią viešnagę, koks buvo jos tikslas?

Vykome į pietinę Indiją, į didelį Chenajaus, anksčiau vadintą Madrasu, miestą, kur manęs ir mane gerokai pranokstančio „praktinio“ tautų muzikos tyrinėtojo Prano Vildžiūno laukė vienas garsiausių tradicinės pietų Indijos perkusijos virtuozų Ghatamas Sureshas. Vykome ne į akademinę įstaigą. Chenajaus mieste yra susitelkę dauguma geriausių pietų Indijos muzikantų. Suresho dėka galėjome susitikti su jais asmeniškai, nes dažnai keliaudavome kartu su juo į koncertus.

Ko mokėtės pas Ghatamą Sureshą?

Pas Ghatamą Sureshą vykome mokytis groti ghatamu ir mridangu, pažinti Carnatic ritmikos ir muzikos principų. Man mokantis ghatamo grojimo technikos, būgnų ir net tablos grojimo patirtis visiškai nepadėjo. Ghatamas – visai kitoks instrumentas, bet turi simetrijos, kaip ir manasis „The Double Tabla“. Mokėmės intensyviai: vieną dieną grodavome Ghatamo Suresho namuose, kitą – „kaldavome“ medžiagą mūsų apartamentuose. O kas trečią dieną –­ koncertas. Pasijusti turistais nebuvo kada: aš porą kartų lankiausi J. Krishanamurthy’o filosofijos bibliotekoje, Pranas buvo prie apaštalo šv. Tomo palaikų kapo. Taip, visa tai Chenajuje. Visos muzikinės pamokos užrašytos, parvežėme pietų Indijos perkusinių ir vokalo mokomosios medžiagos, turėjome vaizdo kameras, pamokas ir koncertus įrašėme. Būdami pietų Indijoje užmezgėme ryšius, reikalingus World Music informacijos centrui ir, aišku, parsivežeme instrumentų.

Pakalbėkime apie Tavo kultūrinę veiklą. Kartais tarpininkauji muzikantams, aktyviai prisidedi prie inicijuojamo World Music informacijos centro steigimo. Norėtųsi sužinoti daugiau.

Pasaulyje panašių centrų ir tinklų patirtis jau siekia 20 metų. Globalios kultūros mastu tai nėra toks jau senas reiškinys, nes kartais muzikantams gali pavykti iš karto sugroti nuostabiai, bet vis dėlto sintetiniai žanrai buvo kuriami ne vieną dieną. Genialūs Balkanų regiono, Pakistano polistilistiniai muzikos žanrai formavosi šimtmečius, nemanau, kad koks nors centras, įkurtas prieš šimtą metų, būtų pagreitinęs tuos procesus. Bet šiandien individualūs kūrejai ir atlikėjai kaip niekada anksčiau turi laisvę rinktis – tai teikia vilčių ir WMIC veiklos vizijai.

Šiandien „vizija“, „misija“ neretai vartojami žodžiai, bet muzikantai juos taria ne taip dažnai. Kodėl steigiate WMIC?

Muzikantai seniai norėjo globalų „world music“ lygmenį išskleisti vietinėje teritorijoje. Šiuo atveju buvo pasirinkta ne viena šalis, bet sukurta žinybinė struktūra muzikantams iš Baltijos regiono, sutelkiant Latvijos, Estijos, mūsų ir Lenkijos muzikantų potencialą. Muzikantai nori, kad šis ilgalaikis projektas apimtų tarpusavio ryšių tinklą, ryšius už Baltijos kraštų, turėtų informacinę sistemą. Tai padėtų sužinoti apie fusion, world ir etninės muzikos festivalius, koncertus, į ją būtų įtrauktos žinios apie mokytojus, esančius Baltijos šalyse ar į jas atvažiuosiančius. Svarbus interneto vaidmuo, bet reikės labai pasistengti, kad informacija laiku pasiektų muzikantus ir gerbėjus. Informacija bus teikiama anglų kalba, nes siekiama optimalius rezultatus gauti mažiausiais kaštais. Be to, versti iš lietuvių – į estų, iš latvių – į lenkų ar kitas kalbas net nėra prasmės, nes pagrindinė muzikantų kalba yra muzika, o jau paskui, po gimtosios, – anglų (šypsosi). Centras, kuris yra sumanytas kaip tinklas ir informacinė žinyba, yra steigiamas tam, kad paskatintų muzikos plėtrą WMIC tinklo šalyse: buvo padaryta išvada, kad geografiškai artimose šalyse susibūrus į tikslinę grupę lengviau realizuoti muzikinį potencialą. Vieni muzikantai labiau vertina tradicijos grynumą, autentiškumo tąsą, kiti tiki, kad jungti skirtingas tradicijas – ne vien meno uždavinys, bet ir kultūrinis dialogas, prisidedantis prie taikos išsaugojimo pasaulyje. Suomijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, JAV pavyzdžiai rodo, kad visos world music judėjimo iniciatyvos buvo naudingos ir vieniems, ir kitiems. Prisiminkime, kad netgi world music terminas atsirado tada, kai muzikos įrašų industrijoje į vieną skyrių buvo dedami tiek tradicinės pasaulio tautų, tiek ir pirmieji jungtiniai Afrikos, Indijos, Australijos muzikos įrašai, sukurti dalyvaujant ir vakariečiams muzikantams.

Kas yra WMIC projekto inciatoriai?

Šiandien iniciatorių sąrašas ilgokas – nuo Tartu Estijoje iki Krokuvos Lenkijoje, bet prieš 15 metų nedaugelis apie tai galvojo… Lietuvoje gyvenęs lenkų kompozitorius multiinstrumentininkas Mieszyslawas Litvinskis, prieš išvykdamas į Niujorką, svajojo įsteigti World Music centrą, daug vėliau, 2006–2007 m., pirmasis Lietuvos džiazo federacijos prezidentas, perkusininkas Tomas Dobrovolskis norėjo įsteigti World Music informacijos centrą Lietuvoje. Matyt, idėja turėjo subręsti. Šiandien, nors juridinio asmens statuso neturime, su bendraminčiais iš kaimyninių šalių esame sėkmingai suorganizavę Turkijos mušamųjų, Liberijos muzikos, Vakarų Afrikos ritmikos bei Hindustani muzikos seminarus, dalis bendraminčių yra festivalių „Vilniaus Orientas 2007“, „Sur Sadhana 2008“, „Tartu Early Music Festival“ ir kt. organizatoriai. Tačiau kiekvienoje iš WMIC tinklo šalių situacija yra kitokia.

Esi iš tų žmonių, kurie nuolat stebina atradimais. Ką veiki šį mėnesį? Šiais metais? Kokie Tavo ateities planai?

Šiemet skelbiu konkursą – ieškau savo muzikos vadybininko. WMIC programų koordinatoriams taip pat paskelbti konkursai, bet mano muzikinių performansų bei produkcijos vadyba ir WMIC vadyba yra atskiros sritys. Pirmu atveju tai daugiau kelionės, sandėriai su pasauliniais muzikos festivaliais, autorinės muzikinės produkcijos platinimas. WMIC atveju tai daugiau intelektualinės pažintys, projektų vadyba, seminarų, stažuočių arba festivalių organizavimas. Tačiau WMIC veiklą aš remiu iš asmeninių lėšų, todėl pirmiausia norėčiau sutvarkyti savo, kaip muzikos atlikėjo, vadybos reikalus. Skelbimo žodžiais, 2009-ieji yra paskebti Bernardo muzikos vadybininko paieškos, ir, tikiuosi, taps jo suradimo metais (šypsosi). Nenoriu patekti į situaciją, kai veiklus žmogus pats viską daro, – taip kiltų grėsmė neišnaudoti savo stipriųjų pusių. Tai taikau ne tik sau. Mano konkurso programa trunka tris dienas: pirmąją susitinku ir apklausiu būsimą vadybininką, antrąją –­ nuvedu jį į savo muzikos studiją, kurioje supažindinu su tuo, ką veikiu, su savo įdirbiu per pastaruosius penkerius metus, pristatau savo sukurtą strategiją, atsakau į klausimus ir, svarbiausia, aptariu, kuo ši veikla gali būti naudinga vadybininkui – kuo įdomus, turiningas ir turtingas gali būti mūsų bendradarbiavimas. Trečiąją dieną – speciali programa, kurią pristatau antrosios dienos susitikimo metu. Registruotis galima elektroniniu paštu bernardodrums@gmail.com. Jei vadybininko nerasčiau Lietuvoje, 2010-aisiais ketinu pasinaudoti WMIC ryšiais Hamburge arba Dubline, nes ten jau yra sukurtos world ir fusion muzikos vadybos tradicijos.

Už pokalbį dėkoja VLADAS DIENINIS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:16:47 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba