Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-03 nr. 3244

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VIDAS MORKŪNAS.
6
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

AKTUALIJOS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Tūkstantis lietuvių poezijos metų
17
• JUDITH LEWONIG.
Su kuo valgomos kūrybinio rašymo dirbtuvės

KNYGOS 
• BRIGITA SPEIČYTĖ.
Elegantiškas Vilniaus menas
1
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• TOMA GUDELYTĖ.
Kultūrinis identitetas ir kultūrinė atmintis literatūros komparatyvistikoje

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

KULTŪRA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Indulgencija kultūros sostinei: M. K. Čiurlionis...

MUZIKA 
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ .
„Kiek daug mums davė Vincas Kudirka – o ką mes jam?“

PAVELDAS 
• Lankytojus pasitinka Nacionalinė dailės galerija 3

SAVAITĖ SU KINU 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pikti jaunieji
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvė
4

POEZIJA 
• ARNAS ALIŠAUSKAS.
11

PROZA/Apsakymo konkursas 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Septyni V. miesto stebuklai
3

VERTIMAI 
• OSIPAS MANDELŠTAMAS.
Žodis ir kultūra
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 DANUTĖ SKROMANIENĖ.
1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga
1
• Startuoja kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“2

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Interviu su BERNARDU JANAUSKU.
Harmoniją skleidžianti muzika

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Nemandagu mirti sekmadienį
3

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Menas be kompleksų
3

KRONIKA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DAINIUS SOBECKIS.
Pastarųjų laikų sapnininkas
2
• Rastas tikrasis Valdovų rūmų planas, arba Trauk kryžį trauk

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

1000 gabaliukų – Lietuvos tūkstantmečio proga

DANUTĖ SKROMANIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Anthony’o E. Stellaccio parodos „1000 gabaliukų“ fragmentas

„1000 gabaliukų“ – taip pavadinta personalinė Anthony’o E. Stellaccio keramikos paroda, birželio 9–26 d. surengta Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje. Eksponuoti darbai buvo sukurti 2008 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais, stažuojantis Petersen Tegl plytų fabrike, Broagerio mieste, Danijoje.

Pirmą kartą A. Stellaccio į Lietuvą atvyko 1999 m., dar būdamas studentas (2000 m. su pagyrimu baigė Merilendo meno institutą, JAV) ir Klaipėdoje dirbo su rizikos grupei priskiriamais vaikais. Šią kelionę menininkui pasiūlė mama –­ muzikos pedagogė, profesorė Cherie Stellaccio, kuri dalyvauja „Apple“ programos projektuose, dažnai skaito pranešimus ir Lietuvoje. Nuo tada A. Stellaccio, neskaitant įvairių simpoziumų, seminarų ir stažuočių užsienyje, nuolat grįžta į Lietuvą. Jis vadinamas keliautoju, meno istoriku, rašytoju, keramiku. Nuo 2001 spalio iki 2002 rugpjūčio mėn. menininkas tobulinosi Vilniaus dailės akademijoje – šios stažuotės metu A. Stellaccio ir susidomėjo Lietuvos keramika. 2003 m. jis keturis mėnesius rezidavo Japonijoje, Šigaraki keramikos parke ir dar tris mėnesius – tarptautinėje keramikos studijoje Vengrijoje. Tačiau 2004 m., ryžtingai nusiteikęs tyrinėti lietuvių keramiką ir iš JAV institucijų gavęs Fulbright’o stipendiją, kūrėjas grįžo į Lietuvą. Kodėl būtent Lietuva – maža tauta, su sudėtingomis politinėmis peripetijomis, ilgą laiką trukusios sovietinės priespaudos istorija, sunkiai kovojusi už tautinės kultūros išlikimą? Gal menininką į mūsų šalį atvedė ilgesys to, kas slepiasi už modernių stiklo blokų, tai, ką niokoja šiandieninė globalizacija? Anthony’s sako: „Lietuva –­ mano aistra... Šios šalies kultūra yra unikali, menanti, sauganti ir tęsianti senąsias tradicijas.“ Jam įdomios žmonių, sukūrusių tokį unikalų meną, gyvenimo sąlygos.

Iki 2006 m. aktyviai domėjęsis ir rinkęs medžiagą apie XX a. Lietuvos keramiką, Anthony’s išvyksta į kelionę: nakvoja palapinėje, automobilyje, važinėja po įvairiausias keramikų dirbtuves Amerikoje, Azijoje, Europoje, kelių šalių universitetuose skaito pranešimus apie lietuvių keramiką. A. Stellaccio parašė ir paskelbė nemažai straipsnių šia tema (7 jų išspausdino Australijos žurnalas „Ceramics Technical“ ir  „Ceramics Art and Perception“).

Tvirtai pasirinkęs gyvenimo būdą, turintis savo nuomonę, akylai stebintis ir pastebintis tai, kas mums, gyvenantiems čia nuo pat gimimo, atrodo neverta dėmesio, Anthony’s sukuria dokumentinį filmą „Tošininkystė“. Jo pristatymas vyko 2006 m. Amerikos centre Vilniuje. Tai pasakojimas apie archajišką lietuvišką amatą, molinio puodo apipynimą beržo tošimi, – šis amatas Lietuvoje egzistavo dar nuo neolito laikų. Šiandien šiam unikaliam amatui gresia išnykimas, nes juo užsiima tik vienintelis žmogus.

Kruopštūs tyrimai išaugo į knygą. Dabar „Minties“ leidykloje guli rankraštis „Lietuvių liaudies keramika“. A. Stellaccio surinktos medžiagos pakanka ir dar vienam leidiniui – šį kartą apie XX a. profesionalią keramiką.

Intensyviai dirbant prie knygos, šiek tiek apleista buvo keramiko kūrybinė veikla. Petersen Tegl plytų fabrikas, kuriame A. Stellaccio teko padirbėti, įkurtas 1791 metais. Fabrikas, garsėjantis senomis tradicijomis, modernia įranga, puikiomis technologinėmis galimybėmis, gamina aukštos kokybės unikalią produkciją, dažniausiai skirtą vienetiniams pastatams.  

Šioje parodoje dailininkas pateikia savo santykio su pasauliu išraišką molyje. Jo kūryba elegantiškai dekoratyvi ir asmeniška. Nors menininko darbus akivaizdžiai paveikė ne vienas veiksnys, tačiau autorius kūrė tai, kas jam įdomu, artima sielai. Visų pirma, fabriko produkcija inicijavo architektūrinę temą – Anthony’s nekuria funkcionalių darbų: jis lipdo plytas, kaip pats vadina –­ keraminę skulptūrą, ir iš jų montuoja kompozicijas. Antra, eksponuoti darbai buvo sukurti per itin trumpą laikotarpį (vos per tris mėnesius) ir, nors kūrėjas išbandė įvairias technikas, tačiau tam tikrą vientisumą išlaikė: A. Stellaccio keramikos dirbiniai stilistiškai ir tematiškai vieningi, atrodo kaip vientisa didelė kompozicija. Ir trečia, ilgai tyrinėjęs lietuvių keramiką, Amerikos menininkas negalėjo likti nepaveiktas mūsiškių kūrėjų. Mačiau jo susižavėjimą keramikės Liucijos Šulgaitės kūriniu, kuriame ji ant grubios XVII a. plytos komponavo trapų šiuolaikinį porcelianą, tarsi suartindama chronologiškai vieną nuo kito nutolusius laikus. Porceliano technologija sudėtinga ir skiriasi nuo molio. Anthony’s įvaldė šią techniką ir sukūrė darbų iš molio bei porceliano. O žaisliukai? Ar ne lietuvės moterys lipdė juos savo vaikams – paukštelius, šuniukus, arkliukus, įvairius švilpukus? Tačiau Anthony’s nesistengia kartoti, imituoti: į tai, kas paliečia jo širdį, keramikas pažvelgia savaip. Nors darbuose galima pastebėti lietuviško monumentalumo ir santūrumo pėdsakų, A. Stellaccio yra linkęs mąstyti analitiškai, daugiau dėmesio kreipti į konstruktyvias formas ir konkrečios minties raišką – kūrėjas veržiasi savo ieškojimų keliu.

Parodoje eksponuotus darbus galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmiausia tai – raudonos ir rudos plytos: monumentalūs architektoniški tūriai ir konceptualus požiūris. Žemės spalvos, aptrupėjusios faktūros, dekoruotos švelniu, mįslingu, lyg šukomis įrėžtu ornamentu arba sodriu ekspresyviu reljefu, jos primena senuosius laikus. Juodų plytų grupė su griežtai įbrėžtu geometriniu ornamentu turi šiek tiek Šiaurės Amerikos indėnų dvasios. Kiek neįprastai atrodo plytos, dekoruotos storu liustro sluoksniu. Čia ypač aktyvų aukso, platinos žvilgesį slopina ir švelnina spontaniško reljefo šešėlių žaismas. Dailininkas nepiešia, iš anksto neapmąsto šių ornamentų, o veikiau kūrybos įkarštyje lyg kokio transo būsenoje jo rankos pačios lipdo tai, ko formai trūksta.

Pagarbiai žiūrėdamas į savo amatą, autorius siekia perprasti skirtingų medžiagų ypatumus ir suteikti kokybę. Atskirą grupę sudaro darbai, kuriuose jungiamas molis su porcelianu. Porcelianas inkrustuojamas į kiek grubesnį molį, puošiamas švelniu reljefu, iš jo lipdomos ažūrinės detalės, kartais virstančios simboliais. Sąveikaudamos, abi šios medžiagos kūriniuose sukuria darnų dinamišką kontrastą.

Intriguoja keramikos objektai, sukurti iš miniatiūrinių molio plytelių. Dailininkas žavisi senąja architektūra, senųjų šventyklų planai jo kūriniuose virsta ornamentais, jis kruopščiai „mūrija“ arkas lyg senovinių statinių detales, sujungdamas jas į kompozicijas. Prie šios grupės prisišlieja iš mažų plytelių lipdyti žaisliukai, tačiau čia kitaip improvizuojama su medžiaga ir išgaunama nauja raiška. Jie ženkliškai lakoniškų formų, trapaus silueto, turtingi neapdailintos faktūros ir spalvos niuansų. Dailininkas tarsi žaisdamas „Lego“ kaladėlėmis montuoja drąsiai, nesistengdamas nulipdyti konkretaus gyvūnėlio ar žmogaus figūros – A. Stellaccio kūryboje tai tik užuominos, ženklai.

A. Stellaccio keramika patraukli tiek plastiškai, emociškai, tiek ir konceptualiai. Jis geba valdyti mintį, medžiagą ir techniką ir turi įgimtą dovaną – moka stebėti. Manau, jis pasirinko savo gyvenimo kelią – tokį, kuris surandamas, atidžiai klausant savo širdies.

 

Skaitytojų vertinimai


53869. varna2009-07-09 19:10
Siaubas kaip negražu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:16:39 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba