Dieve mano kokia pavargusi
širdis ten tamsoje
koks drėgnas šimtmečio paltas
ant mano pečių
kas tarp medžių krūpčioja
ten nuo tvardomo verksmo
toks panašus į rudenį
jis tolsta alėja į nuodingus
žibintų garus
bute be šeimininko
kiaurą naktį groja radijas
pasaulyje skęsta laivai
pateka gęsta estrados ir kino
žvaigždės
vyksta debatai dėl neutroninės bombos
transliuojama muzika įsimylėjėliams
nuverčiamos vyriausybės
Kiaurą naktį bute be šeimininko
gaudžia pasaulis
Tuo tarpu jis vaikšto
parkais švilpaudamas
motyvą iš „nuotykių ieškotojų“
(pavadinimas seniai išnykęs
iš visų pasaulio kino teatrų
afišų)
Nemanau, kad Buroką visiems būtina žinoti. Čia mes, ta karta, sureikšminam jį kaip simbolį savo nuostabios jaunystės, Gorkyno ir Brodo laikų, tragiškos žūties, net simboliškų (bent man) sutapimų.
Sutinku, bet is dalies - visi vis viena nesuzinos. Matau kiek kitokia beda - meginima "prisitrinti" prie "heroju" tuo ji labiau sureiksminant. Rimas anuomet buvo is tiesu originalus ne tik elgesiu, bet ir eilemis. Ir vertinti ji reiketu is laiko perspektyvos. Anuomet ir jis, ir jo eiles buvo IVYKIS. Vatgu,ar jo nezinantiems ir nezinojantiems jis bus tiek pat reiksmingas, kaip bendravusiems su juo ir skaiciusiais jo eiles TADA
nuvaziavau su mergina i nerija. uzlipom ant kopos. ikisau ranka i smeli ir istraukiau viena vienintele smilte. laikydamas ja ant pirsto ir rodydamas jai sakau: tai as.
Man smagu buvo girdet, kad atsieit uzsienieciai sako, kad atsieit lietuviai isivaizduojami su kibirais rankose. Bet galiu tik pridurti, kad lietuvis tuose kibiruose savo pagarba tysia.