* * *
Aštuoni nerakinami vėjo malūnai
stovėtų ratu. Vidury devintasis.
Šiauriniame laukčiau tavęs žydint liepoms,
tikriausiai skaityčiau eiles apie žiemą,
stebėčiau audras lyg mielųjų likimą.
Rytinio sparnai nuo šalnos man pridengtų
akis. Vakariniame vėjo malūne
nubusčiau, išgirdęs pavasario vardą,
klausyčiaus, kaip tarias griaustiniai su girnom,
ar praeity ištaškyt mano ateitį,
ar ateity išbarstyt rupią praeitį?
Potyliuos tarpiniuos vėjo malūnuose
iš valandėlės primalčiau daug metų,
kad metlaikių žvelgt, kuo tu būsi užtektų.
Pūgoj iš pietinio sparnus pasipustęs,
pašauktų namo devintasis.
Lyrinis herojus atrodo yra nusiteikęs gerti malūnų parke iki pavasario. O ką daugiau veikti Lietuvoj, kur akys apšala, mieląsias nusineša audros griaudžiant girnoms, o laikas sumalamas į miltus. Kiek žinau, Lietuvoj netrukus atsiras gal net ne 9 o visi 900 vėjo malūnų, kurių dalis iš elektros gamins vėją, kita dalis - iš vėjo elektrą ir brangiai mums pardavinės. Atrodo, ksd jie bus rakinami, bet Rašytojų Sąjungos nariams išdalins raktus.
Stacevičius mane grąžino prie senų apmąstymų apie poetų vardus ir pavardes. Kažkada pamąsčiau, kad geri poetai pas mus gimsta su nelabai tradicinėm pavardėm ar vardais: Geda, Bložė, Parulskis, Marcelijus, Kornelijus... Kažkodėl statistiškai gausiausių Kazlauskų, Petrauskų, Jonaičių Olimpe nepasitaiko... Ar juos dar prieš gimstant atrinkinėja? Jeigu išeina kokia klaida, tai poetas turi rinktis pseudonimą ir pasidaryt Maironiu arba Nėrim. Dabar kažkodėl pseudonimai retas dalykas. Man atrodo Stacevičiui vertėtų apie tai pagalvoti.
Manau, kad statistiniai lietuviai retai tampa gerais poetais, pastarieji atsiranda iš visokių susimaišymų, svetimų genų įtakoj, kurias pavardės ir atspindi. O "literatūriniai" vaikų vardai ko gero rodo tėvų kūrybines pretenzijas ar neišsipildžiusius norus. Pats turiu neperspektyvią pavardę pavardę, tai kažkuriuo metu pagalvojau, kad nebūsiu garsus. Ir išsipildė.
skaitau daug ir vis dažniau pagalvoju ,kad negailėdami mūsų ,poetai užverčia bereikalingais žodžiais , kurie (labai gaila)nieko nesako . Paskaičiau -jokių emocijų .Ar tai poezija? ...nors kažkas yra.
Kai lėtai perskaitai, pagalvoji, ką autorius tais visais žodžiais norėjo pasakyt, tai kažkas atsiranda: malūnai - vėjas - laiko ir erdvės reliatyvumas, stabtelėjimo būsena. Bet žodžių iš tikro kai kur tankoka, o daug žodžių turi reikšti ir gerą instrumentuotę. (Berašant šį tekstą suskambėjo Martinaičio "pavasaris kaip tūkstantis malūnų"). Kita vertus, gal šio eilėraščio vertės ir yra tiek, kad parašyta "ne taip kaip reikia".
Labai vidutiniškas eilėraštis,-jei ne blogiau...Galima būtų jį nagrinėti fenomenologiškai,hermeneutiškai ar struktūralistiškai,dar ką nors metodologiškai taikyti-pritaikyti...bet jeigu eilėraštis neturi sinkretizmo,nuojautos ir įtampos-meninės klaidos,tai jokia metodologija j a m nesuteiks to,ko jis ir neturėjo gimdamas
Eilėraštis geras jau vien dėl Vaidilos Svainio komentarų. O ir šiaip man patiko. Išnagrinėti literatūros kūrinį - tai kaip padaryti skrodimą gyvam, kad pažiūrėtum, ar sveikas... buvo.
Galima ir taip :) Kartais man atrodo, kad nagrinėti kūrinius profesionaliai reiktų už uždarų durų, kaip kokiuose daktarų konsiliumuose, kad paciento ir artimųjų(rašytojas ir skaitytojai) neužmuštų diagnozė, nes juk būna, kad žmogus išgyvena, nepaisant gydytojų pastangų :)
Man bespoksant buki pro langą ir begalvojant, ką čia dar parašyti, virš namo į pietvakarius praskrido gervių trikampis, iš paskos dar mažas trikampiukas. Galėtų būti eilėraštis, netgi du. Bet mano galvoj tas vaizddas rezonavo ankstesnį pagalvojimą: mums atrodo, kad pvz. gandrai yra lietuviai, dėl šildymo sezono nepatogumų nenoriai paliekantys mus ir džiugiai sugrįžtantys pavasarį. O iš tikrųjų greičiausiai yra atvirkščiai: jie turi Viduržemio jūros pilietybę ir pas mus atskrenda trumpam atsivėsinti ir pasimaitinti ekologinėm varlėm. Va tos tai jau tikros lietuvės.
Ir atrodo nesirenka į būrius skrist tėvynėn. Matyt, jiems susigadino biologiniai kompasai. Dabar ko gero bandys įvairiais būdais vietoje pailginti šiltąjį metų sezoną ir šviesųjį paros laiką. Bet mes gyvenkim geriau vėjo perpučiami tarp 99 malūnų, sukim girnas, malkim ką nors, barkimės su griaustiniais ir audringom mylimosiom. Ir laukim sparnuočių bei šildymo sezono. Tokia jau mūsų, malūnininkų, karma.