Baime pavadinsiu tylą, kuria tu buvai,
Naktimi – šitą balsą, nebūtim – tavo veidą,
Ir kai žaibas kalbės mums apie šviesą vienatvės,
Lietumi pavadinsiu mudviem likusį laiką.
Lietumi tave pavadinsiu ir gausiu
Į tave lietaus teises, ir turėsiu
Tavo švelnumą – namus, kuriuose negyventa.
O beibi, noreciau as tave kaip nors vadinti, tik nezinau, kokiu vardu man kreiptis, gal but grazu, jei tanku pavadinciau, o gal minosvaidziu arba pistoletu, nes durklas tai nei siaip nei taip skambetu, netiktu buti tau ir granata, o vis delto labiausiai tiktu, jei as tave bombonesiu vadinciau, graziau skambetu net uz generola!
Aš nieko neturiu, tik pradžioj - švarų veidą/
nes iš dangaus į Žemę ateinu baltais pūkais /
(Žiema. 1979 m. gruodis)
ir vėl panašus gruodis
norite viso ilgo eilėraščio? gal nereikia tų kliedesių)/
tuo labiau, kad tai praeities kliedesiai./
nors visiškai sutampa su dabartimi.
čia apie kliedesius - neturiu omeny Tomo T. eilių. nes jo eilėraštis - tikras šedevras: trumpas, nesaldus, be liemenukų temos (kaip būdavo kažkada culture.lt pirmame psl.), gilus (taip negalima rašyti, veikiau subtilus), viskas jam bus gerai. Sekmes, Tomai.
Lietuva internete
