naktį užkluptas žaibo nustėrau
suakmenėjau aštrios šviesos pervertas:
kas tai – meilė, neapykanta, pyktis, mintis
ar viename smūgyje – viskas?
pagalvojau – gal taip eina Dievas
gal tai jo žingsnis, jo eisena,
jo pastanga išsilaisvinti
ištrūkti iš visumos, pasirodyti,
nustebinti ir apakint?
buvo galima pulti ant kelių prieš tai,
kas liejosi iš pilnatvės
nesutilpdamas nei danguje, nei nakty...
betgi tilpo many, –
naktį užkluptas žaibo nustėrau
2006
____________________________
Gegužės 19 d. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Justino Marcinkevičiaus naują eilėraščių knygą „Naktį užkluptas žaibo“
Eina jie visi sau koja kojon, su dievu. Ko tu piktiniesi, krankt? Tavo vietoje aš pasidžiaugčiau prie bendro choro prisisabačinusiais gyvaisiais lavonais!
Kur tu matei „šiuolaikinę poeziją“ be gyvo autoriaus, be realaus žmogaus ryšio su tikrove!?
Ir kiba tau gaila, kad šimtas iš šimto apsėstųjų šiandien laisvai, be tonacijos, lyg gamas barškintų be turinio viena ranka iš aklos inercijos, iš savo mentalinės negalios resursų užrašinėja vienodus kliedesius. Tpfū.
Fui, nesitemdyk, krankt. „Šiuolaikinę“ kasdien rašo gyvenimas.
:)
Biblijiniam lengvatikiui euforiją keliantis žodis „atgimimas“. - Tai atsinaujinimo, naujumo metafora. Gamtos fintas tame, kad naujo atsiradimas vyksta senam (nusidėvėjusiam, išsigimusiam) mirštant.
Žmogum taip pat gimstama vieną kartą. Laisvėje gimęs, jis ir mirs laisvas, gimęs vergu - vergu. Kaip užburta. Per abi keturiasdešimtmetės laisvės praktikas (1918-1940 ir po 1990) Lietuvėlė sugebėdavo „išsilaisvinti“ nuo ketvirtadalio savo vakų. Žiedelių, tsknt, - tų greit lengvai prirausi, tik ne šaknų. Pensininkai, prasigėrę visi, petrai, cvirkos, salomėjos, žodžiu, visi savi po senovei likę -- dar gyvi, sveiki ir skruostai įraudę. Tuoj tuoj užgiedos (ура).
:)
Ps. Nepaminėjau. Trys jau atgimė! Tiesa, kol kas anonimiškai. - Anarchistai nuo gėrimo. - Už tai dabar kiekvienam turim po atgimusį kultūrinį savaitraštį!
nebeistengia isreisksti sis lyrinis herojus svento nustebimo siaubo, ir nesvarbu kad XXIa. zaibai plykscioja kaip proamzej.
tokios prabos poetines inspiracijos iskrova turetu klupdyti ant keliu, jeigu autorius tamsiam veidrodzio blyksnyje pamatytu tai ka jis istengia pavadinti dievu.
aš visą laiką, karts nuo karto, pasižiūriu klipuką - VL`o pasididžiavimą suręstu Lietuvos namu.
P.S. .. o man atvirkščiai, toto, - patinka Lietuvos europėjimas. Tik nemalonu, kad socialinė nelygybė kaip pas ruskius ar afrikas ir, kad Lietuva yra Europos gale pagal civilizacijos rodiklius. Bet juk demokratija ir teismai ir laisvoji spauda greit nesusikuria. Būk kantrus, viskam savas laikas.