 Autoriaus geležėlės |
kai tirštėjanti tamsa kaupiasi posūkiuose
ir patiltėse kai virtuvių ir miegamųjų
pasaulius paslepia užuolaidų gėlės
jie krusteli senamiesčio kiemeliuose
šmėsteli arkose ir tarpuvartėse neryškūs
neidentifikuojami neskubrūs plaukuoti
susiskėryčioja puikiausiai žino vieni kitų
vieteles įpročius ir ydas žibintų vengia
netgi pilnaties metą renkasi šešėlio
prieglobstį ne agentai ne konspiracininkai
ne knygnešiai ir ne gėjai kalba dusliai
ir kimiai užuominom sutartinėm frazėm
susispiečia į krūvą staiga žvilgt jau nebėr
trečias veiksmas prie pakiužusių laiptų
užima savo vietas traukiamas iš užančio
blyksteli stiklas šliukšteli be jokių filosofijų
nemėgsta pašalinių žingsnių ir žvilgsnių
čia tik jų teritorija sužymėta kamšteliais
ir skrepliais būna ko nors nepasidalija kyla
suirutė susišvaisto išsidraiko po du
ar tris nežinomom kryptim išsičiuožinėja
įsisiautėję plikais kumščiais išbildina
dievo langus atsakingai ir nuoširdžiai
spardytis jie nemoka viena ar dvi ne
daugiau ir moteriško kvapo tarp jų lygiom
teisėm bliuzelės senamadiškos prisigėrusios
rūsių raugo vakarykštės nakties jų balsai
tokie pat belyčiai sutinusių stygų juokas
kiekvienas pats sau režisierius o švintant
kiemus tikrinanti ryto saulė nei laiptinėse
nei stotelėse nei patiltėse ar prie buvusio
senojo šulinio jų nebeaptinka