Joosas de Momperis. "Kalno peizažas su tiltais". 1600
* * *
Atsibustum apyaušriu, mano tapytoja, kolei vieni,
nutapytum gal trūkstamą pinigą dvipusiame paveikslėly:
pirmojoje pusėje svaigstam ant kalno jauni,
o antrojoje gal du krūmokšniai, kapai, debesėlis.
Antrojoje pinigo pusėje vėjas žvarbyn,
apyblandoj plaikstos paklodės lyg baltosios dėmės.
Pirmojoje pinigo pusėj grūmoju audros debesims,
o antrojoj į naktį žiūriu, už galvos susiėmęs.
Tapytumei daug pinigų, išsirinktumėme iš laivų
gal patį jaukiausią, gal dar nusipirktumėm salą
gentelei pradėti ir vėjo malūnui statyt Prisodintumėme ąžuolų,
et Kurioj žvarbioj pusėje vakar pašalome?
Nėr pinigų ir nėra gražesnių atnašų
negu žolės ar liepsnos, iššokę iš liekanų būsto
Pirmojoje pinigo pusėje nuotaką temstant nešu
į statų kalną, antrojoje kalną užpusto.
Labai patiko. Cia kietas eilerastis. Ir kad rimuotas ir ritmuotas, tai irgi gerai. Ir kad apie gyvenima, tai gerai, ir kad apie vyra ir moteri. Ir man patiko. Ir tai svarbiausia.
Šitas Stacevičiaus eilėraštis tikrai geras, sveikinu. Čia "litmenis" gal dėl lygsvaros išspausdino tokį gerą eilėraštį, kad paskui galėtų Reimerį publikuot? Nes jeigu būtų visam numery tik Reimeris - būtų ne kas.
Gerai įsižiūrėjus pasimato, kad nieko čia ne geriau už tą Reimerį. Eilėdaros nėra visai, žodžiai beprasmiai ir tas beprasmiškumas atrodo ne koks stiliaus savitumas, o grynas primityvizmas. Mintis gera ir originali - dvipusio, dviprasmio pasaulio kūrimas... Tačiau vis prasikiša nemokėjimas surasti tinkamo žodžio ir atmesti visus netinkamus žodžius.
"Petrai", gal gali parodyti, ką tamsta nutuoki? Nes tamstos nutuokimas, jaučiu, baigiasi Kostu Kubilinsku ar Jeseninu (geriausiu atveju)... Nemėgstu atsakinėti į tokius rašinėjimus, bet kodėl, jei bandai pareikšti kitokią nuomonę, būtinai būsi išpurvintas? Galima paklausti ir apie patį eilėraštį... Ar galima geru laikyti tekstą, kur rimuojama "paveikslėlis-debesėlis", "vieni-jauni"? Labai jau dvelkia gimnazistų albumais... Kodėl trečiojoje strofoje griūna visas ritmas? Laivas, vėjo malūnas, ąžuolai - viskas lyg iš Nagio ar Mačernio atplaukę, tačiau neprilygsta jiems, nes eilėraščio melodija visiškai pakrika ir dirbtinė, kaip ir tas pinigėlių "tapymas". Ką reiškia "liekanų būstas"? Ar jis reikalingas vien dėl to, kad "kalną užpusto"? Prasmė tempiama prie rimo... Gal vis dėlto reikia suprasti, kad gramatiškai taisyklinga yra "liepsnos, iššokusios", o ne "iššokę", kaip buvo priimta kokiam nors XIX a. Kartoju - tema pasirinkta įdomi, o sprendimas nevykęs. Matosi, kad poetas mažai dirba su savo tekstu.
Tik nereikia kabinti ant ausų makaronų, Pablo. Iš paties paralelių matau, kad nesi rimtai įsiskaitęs nei H. Nagio, nei V.Mačernio. Jei būtum tai padaręs, neklejotum ir neieškotum taisyklingo ritmo bei rimo. Tikrą eilėraštį daro ne taisyklės, o ėjimas už jų ribos. Stasys ir nekūrė klasicistinio teksto, o pats pradėjai ieškoti pavasarį obuolių. Sakai, kad autorius turėjo dar padirbėti su poetiniu tekstu - tokie samprotavimai man labai primena sovietinių laikų redaktorių diskursą, kurie, jei nenori spausdinti tavo eilių, visados pasakydavo: " Tamstai dar reikėtų padirbėti". Kartą sutikau Rastenį, kuriam taip buvo pasakyta "Vagos" redakcijoje, kur jis ketino išsileisti savo antrąją knygą, ir jis paklausė kvailo patarimo - padirbėjo su rimais ir ritmika. Iš viso to išėjo visiškai grafomaniška knyga. Poezija yra aura, su kuria nebegalima padirbėti, gerinant ją puošmenomis, nes puošmenos arba taisyklingumas tik pablogina, suprastina ją. Žiūrėk, Pablo, kaimo RS rašytojai eiliuoja geriau ir už patį A. Marčėną, gal jų kūrinius ir skaityk. Labai rimtas tamistai pasiūlymas. Ten niekas nekliūva - nei ritmika, nei rimas.
Nesupratai, Petrai. Ačiū už pasiūlymą, bet iš tų, kurie rimuoja ar rimavo kažkada, patarčiau rinktis bent jau Radauską (na, Patacką ar Navaką, jei reikia šviežienos), nes Stasys Kaimo RS "lygio" kaip tik ir neprašoka. Nesakau, kad eiliavimas yra dorybė, bet jei jau renkiesi rimą, tai juk būtina ieškoti kūrybiškesnio sprendimo negu "paveikslėlis-debesėlis". Paminėjau Nagį ir Mačernį ne dėl rimo (beje, Mačernis programiškai rimavo, Nagys programiškai nerimavo, bet abu buvo labai jautrūs eilėraščiui kaip melodinei ir tam tikros simetriškos formos konstrukcijai). Juos prisimenu čia grynai dėl įvaizdžių. Aišku, ir po 60 metų galima rašyti vis taip pat apie ąžuolus, vėjo malūnus ir t.t. ir vis taip pat publiką žavėti. Berods, Nyka-Niliūnas yra sakęs, kad yra tam tikras "žemininkų" pastovus įvaizdžių bagažas - visi tie vėjai, salos, vėjo malūnėliai. Šita stilistika vis dar įkvepia epigonus, mėgdžiotojus, nes tai klišės, kurias galima štampuoti iš teksto į tekstą - vis tiek jaudins, džiugins ir žavės daugelį (toks poetinis popsas). Stacevičiaus eilėraštyje tikrai geros 2 paskutinės eilutės ir pati idėja. Visa kita - diskusijų objektas...
Nepatingėk atsiversti Mačernio "Vizijų", paskaityk Nagio "Prisijaukinsiu sakalą" ir tada mes pašnekėsim, o dabar matau, brolyti, kad nelabai jauti kontekstų. Jei būtų galima prie ko nors gretinti Stacevičių, kuris mano manymu nėra didelis neiMačernio, nei Nagio išmanytojas, tai labiausiai jis man atrodo artimas Kalanavičiui. Ten turėtum paieškoti jo šaknų, mielas Pablo.
Man atrodo, kad keli ginčą dėl ginčo, suprasdamas tyliai sau, kad yra geras eilėraštis.
Nesuprantu, apie ką jūs čia Pablo ir Petrai ginčijatės. Man patinka poezija apie meilę, o čia rašoma apie mirtį. Aš už Pablo, tokios poezijos nereikia nei man, nei mano chebrai. Mes norime eilėraščius dainuoti, nes turime grupę, pamėginome šitą, ir niekas neišėjo. Vadinasi, nėra labai geras eilėraštis.
Toks puikus, kad net skauda. O į eiledaros kanonus man nusispjaut - svarbu, kaip mane veikia ir ką jauciu. Galima pavyzdingiausiai sustyguoti, bet jei nebus isjausta, iskenteta, iseis tik eilinis slamstas.
Petrai, vėl bandai nukreipti kalbą ir nukrypsti į sau būdingą arogantišką retoriką. "paskaityk tą, paskaityk aną", kokie mes gudrūs kitus mokyti... Aš juk ne apie kontekstus kalbu, o apie pastoviai naudojamus įvaizdžius, kurie iš literatūros nenyksta jau ištisi dešimtmečiai, nors visi supranta, kad čia net ne jausmai ar išgyvenimai lemia, o tas pats vidutinės tradicinės poezijos "mainstream`as" (lyriškasis neoromantizmas ar kaip kitaip vadinti), iš kurio visi Stacevičiai, Kalanavičiai, Keturakiai ir t.t. semiasi stiprybės. Galima šnekėti apie įvairiausias įtakas, bet tai nieko nekeičia. Ir tai savaime nėra blogai, bet reikia stengtis tais pačiais žodžiais išreikšti KITAIP.
Pablo, geri eilerasciai dazniausiai ir buna paprasti. Tie kur visokiu zodziu ismoningu daug priraso tai dazniausiai tik tusciazodziauja, kur visokiu filosofiju daug prikisa, tai sudas o ne filosofai, nes nei filosofijos nesugeba nei poezijos parasyti. Kai paaugsi Pablai, truputi subresi, kaip reikiant mergu pamylesi, prisivemsi, prisitriesi, kai jau pats sau neatrodysi kietas ir tavo jau nebebus kietas. Tada daug ka apie gyvenima suprasi. Linkiu to sulaukti.
Pablo visai įdomiai čia šneka, tačiau įvaizdžių sstema nepadaro eilėraščio, kaip ir nepadaro tema ar eilėdara. Yra teksto energetika, jo įelektrinimas, paslaptis, kurios šiame eilėraštyje esama. Suprantama, viskas yra svarbu, bet svarbiausia yra klausimas "veikia, ar neveikia?" Jei neveikia,tai arba prastas eilėraštis,arba neturi poetinės klausos, mielas, Pablo.Nors išmanymo turi, bet nuo to išmanymo tamistai tik blogiau, nes nebemoki mėgautis gražiais dalykais.
Nekuklu klausti, bet kiek jums metu? mat neturiu sito konteksto igudziu. Tiesiog idomu, is kur ta ismintis - sitaip jaukiai ivilkti, sitaip sviesiai liudeti? Ziauriai ismintingas romantizmas
Korra, gal susirgai amnezija. Pasiskaityk komentarus. Jau vienąkart sakei vakar, kad geras eilėraštis. Gal ir rytoj dar parašysi: "geras eilėraštis". Visi matom, kad geras, išskyrus Pablo.
Gal kas žino, kur pradingo Keulė. Kaži kaip nejauku, ar neužsilenkė kur? Jei taip, galėtume visi komentatoriai suorganizuoti kokią nors solidarių šermenų akciją, gražiu žodžiu paminėti, choru apraudoti. Keule, jei dar gyvas esi - balta pieno puta...
Jeigu kam grazu auksiniai dantys, tai nebutinai visiems juos detis. Nuo komentaru ir pareiskimu eilerascio kokybe nepasikeicia. Pablo kalba apie poezija.
Pablo, aš su tavim. Nu atsimušo atsimušo ir man tas eilis į širdį, ką jau čia. Bet pirm teko gerokai prisimerkti, kad tie "paveikslėliai" į akis nežibintų.
Lietuvoj apskritai nėra gerų poetų. Nebent Czeslawas su Oscaru Vlalislavu. Yra Venclova, bet jis tik Brodskio satelitas, kai šis pasimirė, tai tas prarado kūrybinius orientyrus. Todėl tenka skaityti Baudleare, Rilke dar gal teatralą Williamą.
Gerb. ABR, jūs mane su kažkuo supainiojote. Niekur paskutiniu metu jokių eilėraščių nesu garsiai skaitęs. Ir išvis čia daug triukšmo dėl nieko - na įdėtas eilėraštis pirmam puslapy, na ir kas? Nei jis labai geras, nei labai blogas, toks vidutinis, pakenčiamas daugmaž... Bet kliūva kažko daug kas jame, labai jau nedailiai sudėtas, o gal čia stiliaus priemonė tokia?
Tai postmodernizmas, ponai. Ir klasikinės eilėdaros, ir lietuviškos lyrinės melancholijos dekonstrukcija. O Stasys Stacevičius - tiesiog pakankamai geras poetas. Ir su Mačerniu ar Nagiu dera kaip velnias su gegute - atvirkštine proporcija. To "paveikslėlio-debesėlio" irgi nereikia rimtai priimti. Jis įkištas tyčia - kaip tik Jums paerzinti.
Esu skaiciusi vieno muzikologo atsiliepima apie koncerte atlikta kurini:labai gerai atliktas kurinys, tik antroje dalyja penktame ir sestame takte nederejo smuikai. Panasiai yra ir su siuo eileresciu. Viskas gerai, tik kazkas nedera. Lyg i smuiku melodija isiterpia duru girgzdesys. Nesu literate, bet manau, kad komponavimo principai tiek poezijoje, tiek daileje, tiek muzikoje yra tie patys. Siaip esu Pablo puseje. Daug kas gali veikti - ikaitusia minia aplamai viskas veikia. Tik kurinys, koks jis be butu, turi buti meistriskai surestas.
Lietuva internete
