 Daiva Staškevičienė. "Atėjimas". 1999 Ofortas iš VDA Grafikos katedros atrchyvo |
Tau vieną vakarą akis išgremžė,
Puikus paveiksle! Akmeninėj sienoj,
Kai nieks nematė, tau išgremžė amžiams
Akis aštrus albano peilio plienas.
Ranka paliest nedrįso jis išvydęs
Nei veido liūdinčio, nei tavo lūpų,
Karūnos aukso, karalienės šydo,
Kuris gražiuosius tavo plaukus supa.
Dabar tos cerkvės akmeninėj sienoj,
Puošnios mozaikos apdare didingam,
Matau aš kenčiančią tą lemtį vieną,
Nors liūdinčią, bet baltą, iškilmingą,
Lyg žvaigždės tos, kurios kadaise degė,
Užgesę, šviesti žmogui nenustojo,
Ir žmonės spindulingą šviesą regi,
Pavidalą žvaigždžių, kurios liepsnojo,
Taip man iš praeities niūrios atklydę,
Iš dūlančio paveikslo paslaptingai,
Pro sutemą, liūdnoji Simonida,
Išgremžtos akys spindi palaimingai.
Iš serbų kalbos vertė MYKOLAS KARČIAUSKAS